Gyzelio vizijose Maskva tapo tiesiogine Kyjivo Rusios polinės bei religinės tradicijos paveldėtoja ir vienintele jos gynėja. Nors dar prieš tai visa virtinė Moskovijos valdovų laikėsi panašaus požiūrio, Gyzelio darbai gana neapibrėžtoms teorijoms suteikė ideologijos pavidalą. Pamažu gimė ir vystėsi „didžiarusių“ (t. y. rusų) kalbos bei kultūros pranašumo mitas, lyginant su „jaunesniųjų brolių“ (ukrainiečių ir baltarusių) kalba bei kultūra. Šis mitas kartu su ypatingo „didžiarusiško mesianizmo“ teorija nuolat atkartotas, tvirtintas vėlesnių Rusijos istorikų darbuose.
Visi Zygario knygos skyriai – nuo minėto Gyzelio laikų iki pat Kremliaus invazijos į nepriklausomą Ukrainą 2022 m. vasarį – nušviečia įvykius, tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygotus didžiarusiškos imperinės istoriografijos naratyvo. Kad ir kokia būtų Rusija – carinė, komunistinė ar tariamai demokratinė, – ji nuolat reiškė išskirtines nuosavybės teises į Ukrainą ir nieku gyvu nenorėjo, kad „jaunesnieji broliai“ išsprūstų iš „vyresniųjų“ akiračio. Prisidengiant kalbomis apie „vienybę“ ir „brolybę“, daugelį amžių vykdytas ukrainiečių nutautinimas, o galiausiai ir pats tikriausias genocidas stalininio Holodomoro pavidalu.
Knygoje pasakojama, kaip Rusija, siekdama išlaikyti ar „susigrąžinti“ Ukrainą, daugelį amžių taikė platų pačių įvairiausių „poveikio priemonių“ arsenalą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Ukrainai tapus nepriklausoma, Maskva toliau kišosi į savo kaimynės vidaus bei užsienio politiką, gilino susiskaldymą tarp provakarietiškų vakarinių regionų ir sąlyginai prorusiškų rytinių, veikė per savo statytinius, šantažavo, baugino, naudojo politinio bei ekonominio spaudimo svertus. 2013 m. Euromaidanui sužlugdžius prokremliško prezidento Janukovyčiaus mėginimus paversti Ukrainą vasaline valstybe, Putinas, prisidengęs „žaliaisiais žmogeliukais“, „atostogaujančiais savanoriais“ ir vietos separatistais, atplėšė Krymą, krauju užliejo Donbasą, o po aštuonerių metų ryžosi atviram karui turint tikslą sunaikinti ukrainiečių valstybingumą. Savo veiksmams pateisinti jis pasitelkė tuos pačius beprotiškus mitus ir tas pačias kruvinas priemones. Tačiau Ukraina atsilaikė.
Knygoje nemažai vietos skiriama dabartiniam Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui. Zygaris aprašo, kaip paprastas rusakalbis studentas iš Kryvyj Riho, – KVN („Linksmųjų ir išradingųjų klubo“) komandos dalyvis, pats anksčiau kalbėjęs apie rusų ir ukrainiečių tautų brolybę, tapo politiku, paskui – prezidentu, o galiausiai – ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo Rusijai simboliu.
„Karas ir bausmė“ – taip pat savotiška autoriaus išpažintis ir atgaila. Kaip Rusijos pilietis, jis teigia jaučiantis asmeninę kaltę ne tik už agresyvią Kremliaus politiką, bet ir už jo šalies visuomenę apsėdusį imperinį kvaitulį. Pasak autoriaus, pragaištingas didžiarusiškos puikybės, agresyvaus „mesianizmo“, nepakantumo visam likusiam pasauliui narkotikas smarkiai pažeidęs nemažos dalies jo bendrapiliečių smegenis. Apsivalymas įmanomas tik pripažinus bendrą kaltę. Autorius viliasi, kad kada nors tai nutiks: „Ateities rusų kartos su siaubu ir gėda prisimins karą, kurį sukėlė Putinas. Jos stebėsis, kaip primityvi puikybė užvaldė XXI a. žmonių protus. Ir jie neis tuo pačiu keliu, jei šiandien mes, jų būsimieji protėviai, prisiimsime bausmę.“
M. Zygaris – ilgametis opozicinių pažiūrų Rusijos žurnalistas, kelių istorinių knygų autorius. Iškart po Putino invazijos į Ukrainą atvirame laiške pasmerkė agresiją ir buvo priverstas emigruoti į Vokietiją. 2022 m. spalį savo gimtinėje autorius paskelbtas „užsienio agentu“.
Sovietų Džeimsas Bondas
Maskva, 1975-ieji. Keturiasdešimt trejų metų autorius rašo detektyvinį romaną. Jo vardas Julianas Semionovas ir jis yra bene daugiausiai knygų išleidęs rašytojas visoje Sovietų Sąjungoje. Šalyje nespausdinami Johnas Le Carré, Grahamas Greeneʼas, Ianas Flemingas, nerodomi filmai apie Džeimsą Bondą. Juos pakeičia Semionovas ir jo mylimas personažas – superšnipas Maksimas Isajevas, dar žinomas kaip Štirlicas.
Julianas Semionovas gimė sovietinio elito šeimoje. Jo tėvas dirbo svarbiausio šalies laikraščio „Izvestija“ redaktoriumi ir išlaikė savo postą net tada, kai vyriausiasis redaktorius Nikolajus Bucharinas buvo sušaudytas kaip liaudies priešas. Kai nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, Julianui buvo dešimt metų. Kartu su visu sovietų elitu jo šeima evakuota į Pavolgį. Būdamas trylikos metų, 1945 m. gegužę dėl tėvo ryšių jis aplankė Berlyną, kurį ką tik užėmė sovietų kariuomenė. 1952 m. Juliano tėvas buvo įkalintas, bet tik dvejiems metams. Po Stalino mirties baigėsi valymai ir politiniai kaliniai buvo amnestuoti.
Politinio atšilimo laikotarpiu jaunas žurnalistas Semionovas skaito Hemingwayʼų ir svajoja pasiekti jo šlovės. Jis taip pat dirba karo korespondentu, keliauja į Afganistaną, Kubą, Vietnamą, Paragvajų ir Čilę. Vėliau pradeda rašyti politinius detektyvus. Semionovas – patriotas, didžiąją laiko dalį praleidžiantis užsienyje, todėl idealizuoja savo tėvynę. Jis bendradarbiauja su KGB ir veikia kaip „įtakos agentas“. Jo knygos nepaprastai populiarios tarp sovietų slaptųjų tarnybų darbuotojų. Ypač Semionovo kūriniai patinka KGB vadovui Jurijui Andropovui, kuris siūlo siužeto linijas naujiems Semionovo romanams. Andropovas nesako „ne“, kai autorius paprašo leisti susipažinti su KGB archyvais. Semionovas labai vertina suteiktą malonę, kuri kitiems rašytojams nesuteikiama. „Kas kontroliuoja praeitį, nesutriks dabartyje ir nepasiklys ateityje“, – mėgsta sakyti jis. Semionovas neįtikėtinai romantizuoja KGB karininkų gyvenimą. Rašytojo pasaulyje jie visi drąsūs riteriai, šaltakraujiški intelektualai, visada pasirengę pasiaukoti dėl tėvynės.
1969 m. jis parašo savo garsiausią romaną „Septyniolika pavasario akimirkų“ (rus. „Семнадцать мгновений весны“). Tai didesnio ciklo dalis, pasakojanti apie sovietų žvalgybos karininką Maksimą Isajevą, įsiliejusį į Trečiojo reicho saugumo struktūras, kur jis žinomas kaip SS štandartenfiureris Maksas Otas fon Štirlicas.
1945 m. pavasarį, prieš pat karo pabaigą, Štirlicas iš Maskvos gauna pranešimą, kad naciai slapta derasi su amerikiečiais, konkrečiai su Allenu Dullesu, būsimuoju CŽV direktoriumi, dėl separatinės taikos. Štirlicas gauna užduotį sužlugdyti derybas ir tai jam pavyksta.
Šaltasis karas pačiame įkarštyje, todėl Semionovo pasakojimas apie dabartinius Sovietų Sąjungos priešus amerikiečius, kurie tariamai derėjosi su hitlerininkais, visai nestebina.
1973 m. pagal Semionovo knygą nufilmuojamas televizijos serialas, kuris Sovietų Sąjungoje tampa pačiu tikriausiu hitu. Kai per televiziją rodo Štirlico nuotykius, miestų gatvės ištuštėja. Visi prilipę prie ekranų stebi sovietinio Džeimso Bondo žygdarbius. Moterys jį įsimyli, berniukai ir vyrai nori juo būti.
Vienas iš daugybės Štirlico gerbėjų yra Leningrado studentas Vova. Pažiūrėjęs „Septyniolika pavasario akimirkų“, perskaitęs visus Semionovo romanus apie Štirlicą, jis nusprendžia tapti slaptuoju agentu. Po studijų universitete jis pasinaudoja galimybe prisijungti prie KGB. Vova – vardo Vladimiras trumpinys. Jaunuolio pavardė – Putinas.
Semionovo siužetai – paties autoriaus pramanas. Nors visuose jo romanuose veikia tikros istorinės asmenybės, pirmajame plane – išgalvotas Štirlicas. Vis dėlto daugelis skaitytojų prisimins istorinius įvykius, apie kuriuos pasakoja Semionovas, ir tai lems jų pasirinkimą ateityje.
Putinui dvidešimt penkeri ir jis jau dirba Leningrado KGB valdyboje, kai pasirodo naujas jo mėgstamo Semionovo romanas „Trečioji korta“ (rus. „Третья карта“). Veiksmas vyksta 1941 m. Štirlicas kovoja su ukrainiečių nacionalistais, kurie bendradarbiauja su Hitleriu. Iš šio romano Putinas sužino Stepano Banderos pavardę.
Tarp dviejų imperijų
1933 m. spalio 21 d. devyniolikmetis ukrainietis Mykola Lemykas pasibeldžia į sovietų konsulato Lvive, tuomet priklausiusiame Lenkijai, duris. Jis prieina prie sekretoriaus Andrejaus Mailovo stalo ir du kartus šauna, pataikydamas jam į širdį ir galvą. Lemykas net nemėgina bėgti iš nusikaltimo vietos. Visai ne. Jis nori pasiduoti Lenkijos policijai. Teisme Lemykas tvirtins, kad išpuolį įvykdė Ukrainos nacionalistų organizacija (ukr. Організація українських націоналістів; OUN), o jai vadovavo Stepanas Bandera – organizacijos lyderis Vakarų Ukrainoje. Išpuolio tikslas – atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į Holodomorą.
Po metų Bandera organizuoja Lenkijos ministro, įsakiusio susidoroti su ukrainiečiais Lvive, nužudymą. 1935 m. Stepanas suimamas. Teisme jis puikiai pasirodo, aiškiai išdėstydamas OUN tikslus: tik savo pajėgomis atkurti Ukrainos valstybę. Bandera kalba: „Istorija moko, kad Ukrainos likimą visada lemdavo susitarimai tarp Rusijos ir Lenkijos.“ Bandera nuteisiamas mirties bausme, bet vėliau ji pakeičiama laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
1939 m. rugpjūčio 23 d. į Maskvą atvyksta Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas. Sovietų Sąjunga ir Trečiasis reichas pasirašo nepuolimo paktą, į kurį įtraukti slaptieji protokolai dėl Lenkijos ir Baltijos valstybių padalijimo.
1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržia į Lenkiją, prasideda Antrasis pasaulinis karas. Sovietų Sąjunga į karą įsitraukia ne iš karto. Tik rugsėjo 17 d. SSRS vyriausybė nusiunčia Varšuvai notą, kurioje teigiama, kad žlugus Lenkijos valstybei, Maskva ims „globoti“ buvusioje Rytų Lenkijoje gyvenančius ukrainiečius ir baltarusius. Kitaip tariant, Sovietų Sąjunga planuoja įsiveržti į šią teritoriją ir ją okupuoti.
Įsiveržus sovietams, Bresto pilyje kalinamo Banderos prižiūrėtojai pabėga. Jis su kitais kaliniais atgauna laisvę ir grįžta į Lvivą. Ten Sovietų Sąjunga diegia savo tvarką: nacionalizuoja žemę bei įmones, pradedamos represijos prieš Ukrainos nacionalistus. Tarp suimtųjų Stepano Banderos tėvas – unitų dvasininkas Andrijus Bandera. Netrukus jis išsiunčiamas į Kyjivą ir paskui sušaudomas. Sūnui Stepanui pavyksta pabėgti iš sovietų okupuotų teritorijų į vokiečių okupuotą Krokuvą.
Krokuvoje Bandera konfliktuoja su OUN vadovu Andrijumi Melnyku, mat šis nusistatęs provokiškai ir tikisi vokiečių pagalbos. Stepano įsitikinimu, organizacija turi būti nuo nieko nepriklausoma. Taigi, judėjimas skyla į dvi dalis – melnykininkus ir banderininkus.
Vis dėlto Bandera neatsisako bendradarbiauti su vokiečiais. Jo vadovaujamas OUN sparnas su vokiečių karine žvalgyba susitaria dėl dviejų banderininkų batalionų sukūrimo. Vienam, pavadintam „Nachtigall“ („Lakštingala“), vadovauja Romanas Šuchevyčius, kitam, „Roland“, vadovauja čekų kilmės Richardas Jaryʼis. Bandera tikisi, kad šie batalionai taps būsimos nepriklausomos Ukrainos kariuomenės pagrindu.
1941 m. birželio 22 d. Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Bandera buvo Krokuvoje. Gestapas jam nerekomenduoja vykti į Lvivą. Tomis pačiomis dienomis OUN pajėgos sukyla prieš sovietų valdžią Vakarų Ukrainoje ir dar prieš atvykstant vokiečių kariuomenei užima kelias dešimtis gyvenviečių. Vokiečiams atvykus, OUN būriai reorganizuojami į liaudies miliciją. Kaimo gyventojai liaudies milicininkams padeda susekti raudonarmiečius, enkavėdistus ir žydus.
Prieš atsitraukdami sovietai iš Ukrainos į Uralą, Sibirą ir Vidurinę Aziją evakuoja pramonės įmones, gamyklas, taip pat apie 3,5 milijono žmonių. Išvežami maisto produktai, o ko negalima išvežti – naikinama.
Birželio 29 d. OUN batalionai dalyvauja užimant Lvivą. Prieš atsitraukdami sovietai sušaudo apie du tūkstančius politinių kalinių. Kai „Nachtigall“ ir „Roland“ įžengia į miestą, pasklinda kalbos, kad kalinius padėjo nužudyti vietos žydai. Lvive prasideda žydų pogromas.
Kitą dieną Lvive Stepano Banderos pavaduotojas Jaroslavas Stecko paskelbia Ukrainos nepriklausomybę ir kad naujoji valstybė „glaudžiai bendradarbiaus su nacionalsocialistiniu Vokiečių reichu, kuris, vadovaujamas Adolfo Hitlerio, Europoje bei pasaulyje kuria naują tvarką, o ukrainiečių tautai padeda išsivaduoti iš Maskvos okupacijos“.
Tomis dienomis Maskvą apėmė didžiulė panika. Vokiečiai ką tik užėmė Baltarusijos sostinę Minską ir nestabdomai veržėsi tolyn. Birželio 29 d. per susitikimą Kremliuje Stalinas pareiškia: „Leninas paliko mums didžiulį palikimą, o mes, jo įpėdiniai, viską prašikome.“ Sovietų lyderis išvyksta į savo sodybą už Maskvos. Kai kitą rytą jis nepasirodo Kremliuje, sunerimę politbiuro nariai eina jo aplankyti. Pasak vieno iš jų, jie rado Staliną susmukusį ant kėdės, išsigandusį, laukiantį suėmimo. Tačiau jie patikino jį, kad atėjo įtikinti toliau eiti šalies vadovo pareigas. Liepos 3 d. Stalinas pagaliau atsigauna ir per radiją pirmą kartą kreipiasi į sovietų liaudį.
Tą pačią dieną grįžęs į Krokuvą Bandera iškviečiamas į apklausą. Vokiečių vadovybę pribloškė ukrainiečių nacionalistų pareiškimas dėl Ukrainos nepriklausomybės. Bandera tvirtina, kad tai buvo padaryta jo įsakymu, ir priduria, kad OUN jau daugiau nei dešimtmetį kovoja su bolševikais. Jis nesutinka atšaukti Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo. Liepos 5 d. gestapas suimą Banderą ir išsiunčia į Berlyną.
Liepos 10 d. Kyjive NKVD sušaudo Stepano tėvą Andrijų Banderą. Vokiečių vadovybė ir toliau spaudžia Stepaną atšaukti proklamaciją, bet jis nesutinka, todėl rugsėjo mėnesį OUN uždraudžiama.
Bandera ir jo bendrininkai patenka į kalėjimą, o 1942 m. sausį perkeliami į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. Stepano broliai išsiunčiami į Aušvicą, kur netrukus žūsta.
Juliano Semionovo romane „Trečioji korta“ aprašytos pirmosios karo dienos, tik pagrindinis knygos herojus yra Štirlicas – Vovos Putino stabukas. Šiame išgalvotame pasakojime Stepanas Bandera – sadistas ir nusikaltėlis, apmokamas hitlerinių šeimininkų, Trečiojo reicho karinės žvalgybos tarnybos. „Jis paprastas pėstininkas, dirbtinis sutvėrimas, kalbantis išmoktus žodžius, kuriuos įskiepijo jo šeimininkai, – praneša Maskvai Štirlicas. – Bandera yra žmogus, iš kurio atimta praeitis – nusikalstama ir kruvina. Regis, dėl savo „pyrago gabalėlio“ jis ketina kovoti ypač aršiai. O kalbant apie Banderos demagoginius lozungus, tai juos čia, Berlyne, formuluoja Banderos tiesioginiai vadovai, kuriems jis besąlygiškai paklūsta.“ Sovietų vadovybė įsako savo slaptajam agentui pasinaudoti Bandera, kad šis pasėtų nesantaiką tarp Vokietijos elito. Būtent Štirlicas pastūmėja ukrainiečius paskelbti savo valstybę. Hitleris supyksta, nacių lyderiai ima tarpusavyje vaidytis, o juos visus pergudravęs Štirlicas trina rankas.
1975 m. parašytos knygos „Trečioji korta“ stilius stebėtinai panašus į 2022 m. Rusijos televizijos propagandą. Autorius žingsnis po žingsnio įrodinėja, kad ukrainiečių nacionalizmas buvo sukurptas Austrijos imperijoje. Esą klastingieji Habsburgai tyčia rėmė ukrainiečių kultūrą Lvive, kad pakenktų Rusijai. Esą ukrainiečių kovotojai už nepriklausomybę yra nacių kišenėje, o sąžiningi ukrainiečiai pasirengę atiduoti gyvybę už Sovietų Sąjungą.
