Pagal pažiūras Levas Kopelevas buvo idealistas komunistas. Pirmą kartą buvo suimtas 1929 m. kovą už simpatijas „Bucharino-Trockio opozicijai“ ir 10 dienų praleido kalėjime.
1941 metais užsirašė savanoriu į Raudonąją armiją. Kadangi mokėjo vokiečių kalbą, dirbo propagandistu ir vertėju. Kai 1945 m. sovietų armija įžengė į Rytų Prūsiją, buvo suimtas už aštrią kritiką dėl smurto prieš Vokietijos civilius gyventojus. Už „buržuazinio humanizmo“ propagavimą ir „užuojautą priešui“ nuteistas 10 metų nelaisvės. 1954 m. buvo paleistas, o 1956 m. reabilituotas. Vis dar kupinas optimizmo vėl įstojo į TSKP.
Nuo 1966 m. aktyviai dalyvavo judėjime už žmogaus teises. 1968 m. buvo pašalintas iš TSKP ir Rašytojų sąjungos, atleistas iš darbo už tai, kad pasirašė protesto raštus prieš disidentų persekiojimą, taip pat kritikavo sovietų invaziją į Čekoslovakiją. 1977 m. jam buvo uždrausta dėstyti ir leisti savo knygas.
1980 m. per tiriamąją kelionę į Vokietiją iš jo buvo atimta sovietinė pilietybė. Nuo 1981 m. jis dirbo Vupertalio universiteto profesoriumi. Vėliau jam buvo suteiktas Kelno universiteto filosofijos garbės daktaro vardas. 1990 m. Rusijos prezidentas M. Gorbačiovas grąžino jam sovietinę pilietybę.
Levo Kopelevo knygas vienija gebėjimas įžvelgti žmogiškumo apraiškas nežmoniškoje sistemoje. Šioje knygoje jis įvairių sutiktų žmonių lūpomis pasakoja apie karą ir sunkius pokario laikus, negailestingą sovietinio režimo elgesį, įskaitant vokiečių okupuotoje teritorijoje Raudonosios armijos vykdytas masines žudynes, plėšimus ir prievartavimus.
„Mes rašėme, šaukėme apie šventą kerštą. Bet kas buvo tie keršytojai ir kam mes keršijome? Kodėl tarp mūsų kareivių atsirado tiek daug banditų, kurie būriais prievartavo moteris, mergaites – išpleiktas ant sniego, tarpuvartėse, žudė beginklius, triuškino viską, ko nepajėgė išsinešti, dergė, degino? Ir griovė viską – kad tik sugriautų. Kaip visa tai tapo įmanoma?“
2022 m. vasario 24 d. Rusijos pajėgoms pradėjus grobiamąjį karą Ukrainoje, prasiveržusį negailestingomis beginklių žmonių žudynėmis, L. Kopelevo knyga tampa kaip niekad aktuali.
Siūlome šios knygos ištrauką
Pirmosiomis dienomis lageris atrodė nelyg palaimintas kraštas. Aplink miškas, skaidrus oras – tirštas spyglių, grybų, samanų, sakingų rąstų ekstraktas… Zonoje iki signalo gultis buvo leidžiama vaikščioti po visą kiemą, krautuvėlėje buvo galima nusipirkti tabako, muilo, duonos. Pardaviau milinę ir iš karto suvalgiau beveik kilogramą duonos. O vėliau už tuos pinigus mudu su Kirilu savaitę kasdien suvalgydavome po puskilį virš normos. Mums paskelbė, kad galima rašyti namo, gauti laiškus, banderoles, siuntinius. Buvo klubas, laikraščių… Buvo moterų. Senbuviai aiškino, kad lagerio „santuokos“, tiesa, persekiojamos, bet kas drąsus ir gudrus…
Tomis pirmomis dienomis lyg iš kapo išsikapsčiau, buvau taip gerai nusiteikęs, kad negalėjau nei pykti, nei liūdėti. Stengiausi nepastebėti sargybinių, kurie šūkavo, grasino automatais. Juk, be jų, buvo ir paprastų kareivių, tokių, kurie galėjo užjaučiamai šyptelėti, paklausti, „kur kariavai?“
Bet saldus apsvaigimas labai greit praėjo. Atsiskleidė lagerio kasdienybė – blausi, alkana, baisi kaip tik dėl kasdieniškos, beprasmiškos ir neturinčios jokios išeities vergiškos egzistencijos. Viskas aplink buvo priešiška. Milžiniškos pušys miške atkakliai priešinosi pjūklui, kirviui ir kankinamai skaudantiems raumenims. Pati kelių žemė – klampus purvas, tyčiodamasi stvarstė už kojų ir kastuvų, šliuožė atgal į ką tik iškastą griovį, slėgė lentų neštuvus, plėšė žemyn rankas, laužė stuburą… Viskas, viskas buvo priešiška ir mano viduje – mintys, negalios, prisiminimai.
Kitiems pavykdavo gauti lengvesnį darbą, įsidarbinti buhalterijoje, pirtyje, valgykloje, sanitarijos skyriuje. Bet tas, kas galvojo ne tik apie save, ne tik apie tai, kaip rytoj pramisti, kas nepardavė sąžinės kūmui, t. y. operatyviniam įgaliotiniui, netapo skundiku – stukačiumi, nesitenkino tuo, kad pats sėkmingai sukasi, kas gebėjo galvoti apie kitus žmones šalia ir toli, kas atidžiai dairėsi aplink, tas turėjo šventai tikėti aukštesnėmis galiomis – Dievu ar komunizmu, amžina Rusija ar amžina Lenkija, antraip būtų išėjęs iš proto, pasikoręs, puolęs ant vielos arba paprasčiausiai „užsigalvojęs ir išplaukęs“, kaip sakydavo blatnieji, t. y. miręs iš beviltiško liūdesio, lėtai žudančios desperacijos. Aš tvirtai tikėjau komunistine ateitimi ir amžinąja Rusija.
Manoji bulvių brigada egzistavo vos kelias dienas. Jau kitą parą prasidėjo viduriavimai. Paskutinę dieną dirbti išėjo vos pusė brigados, bet dirbo ne daugiau kaip trečdalis atklibinkščiavusiųjų į lauką. Kiti arba tupėjo gailiai stenėdami, arba kuitėsi aplink laužą; pasiligojusieji ir toliau valgė kaip apsėsti.
Išformavus brigadą mane išsiuntė kirsti miško į Ivano, vieno iš „vilkų“, važiavusių su mumis iš Bresto, grandį. Kalėjime ir etape jis buvo nedrąsus, nerangus ir tik droviai šypsojosi, o kai blatnieji plėšė iš jo džiūvėsius ir daiktus, net nebandė priešintis. Tačiau miške persimainė. Žvelgė užtikrintai ir linksmai. Kartą kitą apėjęs aplink pušį, prisimerkęs nužvelgdavo ją nuo viršaus iki apačios, apsidairydavo ir, kažką pakuždėjęs kaip burtininkas, stipriai pliaukštelėdavo delnu per kamieną.
– Šit čionai… nuo čia ir kertam.
Kirvį, lyg tam nereikėtų jokių pastangų, jis laikydavo už paties penties galiuko ir keliais smūgiais iškirsdavo plyšį iki trečdalio kamieno. Paskui sukomanduodavo:
– Duokš lazdą.
Įremdavo vieną ar dvi kartis į nebaigtos kirsti pušies kamieną. Traukdavo prie kitos, prisimatuodavo žvilgsniu, taip pat įkirsdavo.
Kartais, pasikasęs už ausies, šauniai šūktelėdavo:
– Na, verčiam dar vieną… Lai maskoliai stebisi, kaip pas mus, Polesėje, dirba…
Ir įkirsdavo trečią pušį viename aukštyje su dviem pirmosiomis.
Jis pats galąsdavo ir tiesindavo pjūklus, rūpestingai ir rimtai, prikandęs viršutinę lūpą, nė minutės neatitraukdamas dėmesingo žvilgsnio. Pjovėjus rinkosi priekabiai. Mane pabrokijo.
– Ne, netinka. Jūs, pone, nelygiai tempiate, tai per trumpai, tai per ilgai. Taip dar galima malkas – negyvą medį – pjauti, o gyvo – ne… Nes taip jis gali nukristi ne ten.
Todėl man jis pavesdavo kapoti šakas ar poroje su kuo nors pjaustyti nuverstus kamienus – „tau, sau, viršininkui“.
Jis atidžiai stebėjo pjovėjus, spustelėdamas tai vieną, tai kitą kartį, skardžiai šūkčiodavo:
– Ei, ten nevaikščioti! Verčiam! Uva-a-ga – čionai neiti!
Pralenkdamas ir palydėdamas susvyravusios, krintančios pušies traškėjimą, jis veriamai ir skambiai šaukdavo: „Hei, ho-ho-ho!“, ir, tarsi kreipiamas riksmo ir stūmimo, milžiniškas kamienas krisdavo traškiai bildėdamas, nuversdamas dar vieną, o kartais ir trečią pušį. Žemė krūpčiojo nuo sunkių smūgių, gaudė kaip gitara. Ivanas apsidairydavo su išdidžios ekstazės šypsena:
– Šiteipos Polesės gyventojai verčia.
Aš, kaip brigadininkas, nespėjau pereiti tikros „apžiūros“ sanitarijos dalinyje. Kamuojamas viduriavimo ir tirštėjančių vočių, eidavau pas felčerį Kolią – nuobodžiaujantį šviesbruvį ilgšį „gražuoliuką“. Jis duodavo salolo su beladona, su tanalbinu, tepė cinko tepalu šunvotes ir guodė:
– Visiems taip iš pradžių. Svarbiausia – mityba! Mainyk skudurus, nieko negailėk, valgyk, kiek pavyks gauti. Velniop ją, dietą. Spausk vitaminus, riebalus. Gerk spyglių nuovirą, nes jau matau skorbuto požymius. O dieta čia kokia? Čia juk ne sanatorija! Na, duoną džiovink ir neryk kaip žuvėdra, kramtyk. Čia pas mus kolitai, gastritai kaip sloga. Didžiausia grėsmė – distrofija. Vadinasi, pirmiausia – mityba.
Sanitarijos skyriaus vedėja buvo jauna gydytoja kalinė Nina T-zė. Po balta skarele – tankūs juodi antakiai, didelės tamsiai mėlynos akys ir labai šviesus veidas – išblyškęs, bet ne liguistas, o santūriai šviesus, stiprus, tvirtas kaip išskaptuotas; kieta, nelinkusi šypsotis plati burna. Ji man atrodė didinga gražuolė. Jau per pirmuosius paskirstymus pastebėjome, su kokiu pasitikėjimu ji tvarkosi, išveda iš rikiuotės ligonius, išsekusiuosius ir, lyg negirdėdama, nepastebėdama keliaaukščių viršininko keiksmų, ramiai prieštarauja:
– Tokių negalima siųsti į darbą. Aš veikiu pagal instrukciją.
Mudu su Kirilu praminėme ją cariene Tamara. Nė už ką nenorėjau jai pasirodyti, skųstis, aiškinti apie viduriavimą, votis, kurios itin vargino intymiose vietose. Bet felčeris netruko įsitikinti, kad nesusidoroja, ir išmušė kankinamai gėdinga akimirka. Kūprinausi prieš išdidžią gražuolę atkaria savo nuogybe: glebna oda, sudžiūvęs, suskretęs – tądien kasėme griovius išilgai lietaus užpilto kelio – visas aptekęs pūliniais, nuo kurių smuko dvokiantys raiščiai ir pleistrai. Vokai pasidarė sunkūs kaip švinas, nepakeliama – atrodė, neįmanoma – pažvelgti į ją. Bet ji žiūrėjo ramiai, nė kiek nesibodėdama ir negarsiai įsakinėjo:
– Pakelk rankas! Apsisuk! Pasilenk!..
Piktai pašnibždėjo felčeriui:
– Matai duobutes? Visiškas išsekimas. Kodėl nepažymėjai kortelėje? Na ir kas, kad brigadininkas? Vakar brigadininkas, o šiandien darbo jautis. Kortelėje turi būti tiksliai – LDZ – lengvas darbas zonoje… Paduok streptocido ir Višnevskio tepalo. Ten galima ichtiolo. Bet pirmiausia praplauk boro rūgštim. Klijuok tvarkingai… Na ir felčeris man teko. Snukis dailus, siela gera, galva irgi lyg nieko, o rankos – atžagariai. Gerai jau, gerai, neįsižeisk, mergele lelijėle… O kas tu pagal specialybę? Ak, štai kaip… O kur jūs dirbot prieš karą? Kokia tema rašėt disertaciją? Fronte buvot? Laipsnis? Nelaisvėj nebuvot?.. Baikit gūžtis, nėra ko gėdytis, aš ir ne tokių dalykų prisižiūrėjau. Renkitės. Aš trečio rango karo gydytoja. Nuo pirmų dienų fronte. O į nelaisvę patekau Izium-Barvenkovske, kai Timošenka pražudė dvi armijas, šimtą tūkstančių, ne mažiau. Buvau sužeista, bet sėkmingai, į šlaunies raumenis kiaurai, net nešlubuoju. Ir lageryje gydytoja dirbau. Dniepropetrovske, vėliau – prie Kijevo. Mes ten pabėgimą organizavom, pas partizanus perėjom, netrukus su armija susijungėm, bet man kliuvo – viskas kaip priklauso. Vienas „b“ ir dešimt metų. Iš pradžių norėjau pasikarti iš nuoskaudos, bet dabar lyg ir apsipratau: gydytojų visur reikia. O štai filologui lageryje sunkiau. O dar tokios būklės. Prie tavęs dabar bet kokia liga lengvai prilips. Mažiausias organizmo pasipriešinimas. Gerai, apgydysim, o pradžioje įtaisysim pridurku. Nesiraukyk, nesiraukyk, majore, toks jau tas žodis – blatnieji jį sugalvojo tiems, kurie nedirba fiziškai. Štai ir mes su felčeriu Kolia – irgi pridurkai. Dabar duosiu atleidimą trims dienoms. Kolia, įrašyk į kortelę: temperatūra 38 – įsidėmėk, šiandien buvo 38! Eikit į baraką, ilsėkitės. Valgyklos viršininkui pasakysiu, tik jūs kreipkitės į jį „drauge kapitone“ – taip taip, drauge, jis irgi kalinys, buitinis iš jūreivių, kažką nužudė. Bet ir čia lygį laiko. „Kapitonas“. Pasakysi jam: gydytoja Nina liepė iš sanitarijos skyriaus fondo maitint.
Tą vakarą sėdėjau valgykloje už specialios pertvaros „rekordininkams“, valgiau iš miltelių keptą omletą, troškintas bulves, riebios silkės gabalėlius. Už pertvaros stumdėsi klipatos suskretusiais pilkais bušlatais, neatplėšdami akių žiūrėjo – vieni užgesusiomis, tuščiomis akimis, kitų akyse plėšriai blizgėjo piktas, godus pavydas. Budėtojai, tokie pat klipatos, varė juos šalin spyriais ir keiksmais. Stengiausi nežiūrėti ton pusėn, nesiklausyti.
Puikus, seniai matytas maistas! Kai pamačiau, pajutau kvapą, net amą atėmė iš palaimos. Bet ryti buvo sunku ir dėl atpratimo, ir dėl skausmo gerklėje ir ties skruostikauliais, ir nuo gargždžiančių atodūsių už nugaros.
– Duok dubenėlį išmazgot, girdž, dėde… brolau… tėvuk… Duok nors pauostyt.
Antrą dieną pas mane į baraką atėjo felčeris, o su juo – neaukštas tamsiaplaukis kareivišku vatinuku, gelumbės berete, bintuota gerkle. Jis galėjo kalbėti tik švarkšdamas, pakuždomis:
– Aš – Zbychas, pombytas – lagpunkto viršininko pavaduotojas buičiai. Nesistebėkit… tai areštanto, kalinio pareigos… Aš gydytojas… Na, tiesą sakant, beveik gydytojas, nebaigiau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto, studijavau ketvirtame kurse, norėjau tapt psichiatru… O čia karas, išėjau karinėn tarnybon, vėliau partizanavau. Armija Krajova, girdėjot? Mes į Vilnių atėjom kartu su Raudonąja armija, toks buvo susitarimas, tokia sąlyga, zgoda. Kartu vokiečius mušėm. Bet vėliau mus nuginklavo, o mane areštavo už kalbas, pasakė – „antisovietinė agitacija“. Įkalė penkerius metus kaip socialiai pavojingam. O čia padarė viršininko pavaduotoju buičiai. Turiu zonoje vadovauti visiems kiemsargiams, budėtojams, pirčiai, dirbtuvėms, virtuvėj mėginius imt – su daktare arba vienas. Viršininkas manim nepatenkintas, kad nemoku komanduoti, kaip reikia. O reikia plūstis – čia tai vadinama „pertraukti“ – „griebt už gerklės“ ar net mušt… O aš taip nemoku ir nenoriu mokėt. Aš medikas, ne policininkas. Važiuosiu į ligoninę, gydysiuos gerklę, man tokia angina, galiu amžiams likti be balso, dirbsiu ten kaip gydytojas. Viršininkas neleido, kol nėr pamainos. Tai jau jūs, kolega, labai prašau, priimkit mano postą… Būkit toks malonus.
Felčeris palaikė:
– Tu gi karininkas, frontininkas, saviškis, sovietinis, tu gebėsi ir įsakyti, ir pertraukti, kai reikia. Tavęs už gerklės nepaims. O dirbdamas tą darbą ir sveikatą pataisysi, ir geriems žmonėms padėsi.
Dvi dienas Zbychas perdavinėjo man reikalus, vedžiojo po savo ūkį. Gydytoja Nina sakė, kad padės. Mano tiesioginis viršininkas turėjo būti kažkoks kapitonas – „adm. ūk. dalies virš. pav.“, bet jis buvo lyg pasiligojęs, lyg užgėręs. O komendantas-kalinys pasakė pasitikįs gydytoja Nina. Operatyvinis įgaliotinis buvo išvykęs atostogų. Taigi į pareigas mane paskyrė pats lagpunkto viršininkas. Jis pasikalbėjo su manimi sanitarijos skyriuje.
– Gydytoja jus rekomenduoja teigiamai, todėl laikinai patvirtinu. Nors apskritai nepriklauso. Pirma, jūs – 58-tas. Anas pan be straipsnio nuteistas – pagal raides SPE – socialiai pavojingas elementas, tai, suprantama, ta pati chernia: Dievas, Dievo Motina, baltaponių Lenkija, Romos popiežius ir visa pasaulinė buržuazija, skersai išilgai juos… Bet tu pagal straipsnį antisovietininkas. Tai jau minusas, kad jį susuktų… Ir, antra, tu tardomasis, bausmės terminas nenustatytas. Gali nors ir rytoj išvežti. Tiesa, tai retai pasitaiko. Terminus dabar lipdo paštu, kalte kala – tik laikykis, net akys iš kaktos lenda, ir į burną, ir į ausis, ir iš priekio, ir iš užpakalio iki bambos kiaurai… Gali, aišku, jums raides duoti vietoj straipsnio, tai bus pliusas. Bet kol kas tu majoras, tu juk ne nuteistasis, vadinas, kol kas „suimtas majoras“. Labai jau tu nusibaigęs, akys kaip triušio, raudonos, vėjui papūtus svyruoji. Tai štai, daktare Nina, aš jūsų paklausiau, paleidau tą poną bebalsį. Bet jeigu šitas atguls sanitarijos skyriuje, aš tave pačią su tavo bintuotoju išvarysiu šoblai vadovauti – kad jiems… ir kad juos…
Gydytoja Nina jį nuramino.
Pirmosiomis dienomis bandžiau dirbti nepaisydamas visų negalių, „pramušiau“ leidimą paskirti dar du kiemsargius prie trijų buvusiųjų, įtikinau viršininką, kad rudenį… daugiau purvo; subūriau remonto brigadą iš dailidžių, tinkuotojų ir dažytojų sanitarijos skyriui, priepirčiui ir batų dirbtuvėms remontuoti. Dažytojų brigadininku paskyriau Kirilą Kostiuchiną – išplėšiau jį iš kirtavietės, dar kelis pažįstamus iš etapo įtaisiau pas jį dirbtuvėse.
Rausvaplaukis, liesas, gunktelėjęs senis suplyšusiu bušlatu priėjo Zbychui vedžiojant mane po lagerį.
– Atleiskit, pan gydytojau, bet leidote kreiptis į jus pasveikus. Šiandien mane išleido iš stacionaro. O mano brigadininkas – itin grubus ir nehumaniškas, tipiškas buožė – jau visiškai kategoriškai liepė man rytoj eiti į paskirstymą, į kirtavietę. Bet aš dar visiškai silpnas, ce qu’on appelle1 klipata. Miške aš, be jokios abejonės, žūsiu. Jūs buvot toks malonus, suteikėt man vilčių. Gal budėtoju ar kiemsargiu.
Zbychas apmaudžiai numojo.
– Aš jau nieko nebegaliu. Štai naujas draugas, naujas lagpunkto viršininko pavaduotojas buičiai.
Paaiškėjo, kad prašytojas – baronas Ungernas: pažų korpuso absolventas, iš pradžių tarnavęs Užsienio reikalų ministerijos, o vėliau ir liaudies komisariato protokolo skyriuje, 1938 metais nuteistas dešimčiai metų (įtarus šnipinėjant). Paskyriau jį kiemsargiu. Vakare jis persikraustė į mūsų baraką ir iškart puolė pasakoti apie save, savo gimines, sudėtingą Čičerino charakterį, apie Litvinovo ir Čičerino tarpusavio antipatiją. Kalbėjo aukštu seniokišku balsu, daugžodžiaudamas, išsamiai, įterpdamas prancūziškų ir angliškų žodžių. Trise su juo ir Kirilu gėrėme karštą vandenį su džiovintomis avietėmis – jo dalimi – ir mūsų cukrumi. Jis gėrė iš skuduru apvyniotos konservų skardinės ir laikė ją atkišęs ploną, ilgą mažylį. Iš aukšto dairėsi į kitus barako gyventojus.
– Girdžiu: dauguma čia iš Vakarų Ukrainos. Žinau: banderininkai arba baptistai. Ce sont les gens très simples, très primitives, presque barbares…2 Labai keista šnekta. Jau ne ukrainietiška, dar ne lenkiška. Vienas iš jų man sakė: „Mes vidury tarp Lenkijos ir Rusijos…“ Bet aš manau, kad veikiau jau entre l’Afrique et l’Asie, ou entre l’Homme et un singe3.
Susitikęs mane kieme, saliutuodavo šluota ir jau iš tolo šaukė, rodydamas tarnybinį klipatų uolumą ir išsimokslinimą… Ir išsamiai, gražbyliaudamas skundėsi, kad kaliniai naktį nespėja nubėgti iki išvietės.
– Visą laiką esu priverstas valyti ir takus, ir lentinius šaligatvius, visas, taip sakant, artimas ir tolimas prieigas… Voilà les Alpes du merde!..4
Jauna žvitriaakė mergužėlė šviesiais kirpčiukais virš anglies juodumo pieštų antakių užklupo mane barako prieangy, prisispaudė prie peties standžia krūtine, nusišypsojo lyžtelėdama lūpas plonu raudonu liežuvio galiuku.
– Girdi, pombyte, paskirk mane budėtoja į kontorą grindų plauti, tvarkyti. Ten Sonka dirbo, ji dabar į ligoninę važiuos, į dekretines, bus mamytė. O aš baigiu nusigaluot kirtimuose. Paskirk budėtoja. Kaip gyva nepamiršiu. Aš sveika, švarutė, dievaži… Nori, tuoj pat susituokiam – žinau čia vieną tokią vietelę už skalbyklos, draugė įleis. Nenori? Bodiesi? Ar nestovi? Tai niekai. Po kalėjimo visi vyrukai klipatos. Bet tavo tokios pareigos – greit atsišersi. Lagery reikia turėt žmoną, kad tave prižiūrėtų, skaniau išvirtų, lopytų, skalbtų, valytų, kad už tave letenon paimtų, kur reikia, na ir duotų, kai panorėsi.
Vėl niuksas krūtine į petį ir šypsena su greitu liežuvio galiuku. O man koktu ir nuo jos, ir nuo savo paties sutrikimo, bejėgiškumo.
– Tai paskirk budėtoja. O aš skolinga neliksiu, nesigailėsi…
Pagal pareigas privalėjau tikrinti utėlėtumą ir kad visi naudotųsi pirtimi. Kiekvienas kalinys turėjo ne rečiau kaip kartą per dešimt dienų nueiti į pirtį, pasikeisti ar bent jau išsikaitinti baltinius. Barake atsiradus utėlių būdavo skiriamas neeilinis sanitarinis apdorojimas, t. y. dezinfekcija karščiu ir pirtis. Bet dirbantieji galėjo praustis pirtyje tik po darbo, todėl per kelias valandas – nuo brigados sugrįžimo į zoną iki signalo gultis – tekdavo praleisti ne mažiau kaip du barakus. Dauguma džiaugdavosi pirtimi, bet nemažai buvo ir tokių, kurie norėjo tik valgyti ir miegoti, bijojo peršalti – eiti iš šutrios kaitros į šaltą purvą, nešildomą baraką. Be to, visi buvo išbadėję, o tomis pat valandomis buvo ir vakarienė… Budėtojai, brigadininkai, pirtininkas, jo padėjėjas, o labiausiai aš užkimdavome rėkdami, ragindami, įtikinėdami, grasindami, prašydami…
Mūsų lagpunktas buvo praleidžiamasis, todėl nuolat atvykdavo ir išvykdavo naujų kalinių, didelių ir mažų etapų. Tai neatnarpliojamai supainiodavo pirčių grafiką ir sukeldavo neišsprendžiamų prieštaravimų.
Viršininkas, viršininko pavaduotojai režimui ir kultūriniam auklėjamajam darbui, gydytoja Nina, pirtininkas – nusmurgęs, įkyrus vaikinukas, komendantas, budintys prižiūrėtojai vis primindavo, teiraudavosi, šaukdavo apie pirtį. Brigadininkai „imdavo riksmu“, plyšaudavo, reikalaudami arba pirmos eilės, kad prieš vakarienę, arba paskutinės, kad būtų galima spėti pavakarieniauti; nykūs klipatos inkšdavo apie ligas, taikydavosi palįsti po gultais, kad tik išvengtų priverčiamųjų maudynių; vaidingieji keldavo skandalus; ramesnieji nykiai skųsdavosi, kad trūksta muilo, rėčkų, plaušinių, dezinfekuodami kažką sudegino, sugadino…
Pirtis man tapo neįveikiamu košmaru.
Vieną pirmųjų dienų sunkiai pervariau per sanitarinį apdorojimą gausią ir nedrausmingą brigadą, prarėkiau gerklę šaukdamas ir keiksnodamas, prisiklausiau baisaus plūdimosi, prakeikimų, priekaištų; teko net kelissyk pamojuoti kumščiais, kad apsiginčiau nuo supsichavusio chuligano ir išvaryčiau iš barako užsispyrusius tinginius, kartojančius: „O aš dar švarus… ir utėlių neturiu… Aš lagerio bausme nuteistas, ne pirties…“ Po jų reikėjo praleisti moterų baraką.
Man įėjus tenai keliose vietose tarp vagonlenčių virė spigios rietynės. Grupė moterų ruošėsi į etapą, kilo ginčų dėl atsilaisvinančių vietų; viena iš išvažiuojančiųjų ieškojo dingusio sijono, kita – skepetos. Kaltino kas budėtoją, kas įtartinas kaimynes. Tolimajame kampe spiegimas stiprėjo, ginčas, matyt, virto muštynėmis.
Riktelėjau, kiek turėjau jėgų ir taip, kad skambėtų kuo linksmiau:
– Ei, mergaitės, damutės, baikit triukšmaut, ruoškitės į pirtį, gražuolės. Vanduo, muilas ir plaušinė mūsų geriausi draugai.
O vietoj atsakymo iškart iš kelių pusių užgriuvo tokių rafinuotai šlykščių, nešvankių ir riebių keiksmų lavina, kokios niekada nebuvau girdėjęs… Nuo viršutinio gulto nukaro susitaršiusi pilkai rusva galva: įsiutusios blizgančios akys, plačiai pražiota burna – ne burna, o nasrai smulkiais, piktais, kaip pjūklo dantimis. Prarūkytas balsas vis ta pačia širdį draskančia, urbte urbiančia gaida keikė mane: ir gašliai, ir su neapykanta, ir kažkaip tiesiogiai, asmeniškai, lyg ta nenusakomo amžiaus ragana jau senų seniausiai būtų laikiusi mane savo pikčiausiu priešu…
Tarp vagonlenčių storalūpė merga, pasikėlusi sijoną, nusisuko ir, kretėdama nuogais sėdmenimis, kimiai šūkčiojo:
– Štai tau pirtis, padla, bybčiulpy, per burną darytas pridurke, štai tau pirtis!..
Senė nusmukusia skara staugė:
– Žudo… kokia pirtis, kai žudo… Gelbėkit…
Dvi jaunos mergiūkštės gėlėtais sijonais ir vatinėmis kelnėmis spigiai kvatojo, šūkaudamos neįtikimas nešvankybes keikė kažkokią man nematomą pašnekovę, o kartu ir mane. Prie krosnies raudojo pagyvenusi boba su skepeta ir tamsiu bušlatu, rypuodama su akivaizdžiai dirbtine, isteriška desperacija. Tai buvo budėtoja. Šalia jos liesa blondinė tvarkinga miestietiška suknele, iš pradžių pasirodžiusi man miela ir net inteligentiška, staiga užsimojo prieš mane kačerga ir sukliko nepamėgdžiojama blatnųjų intonacija:
– Varyk tu ten ir šen… Maskvos sutrauka, suspera raguotas, kol tau ne tą, ne šitą, ne taip, ne kitaip…
Bandydamas ką nors pasakyti, įtikinti, negirdėjau savo balso ir išbėgau iš barako – iš staugimo, spiegimo, piktų kaukiančių blevyzgų, jau ne tik kurtinančių, bet, atrodė, smaugiančių, mušančių ir per ausis, ir per nosį nepakenčiama smarve. Išbėgau apimtas visiškos nevilties. Juk negalėjau atsakyti joms keiksmais – visgi moterys, negalėjau smogti.
Nukiūtinau į pirtį nežinodamas, ką daryti, geriau iškart atsistatydinimas, miško darbai, karceris, – kad tik ne tas spiegiantis pragaras… Pirtininkas užjaučiamai ir paniekinamai numykė:
– Et tu, briedi, nagi, eikš, parodysiu, kaip su jomis reikia.
Jis pasiėmė didelę lazdą, kitą atkišo man. Įžengęs į baraką, kur nesiliovė klegesys, garsiai pabeldė lazda per stalą ir suriko:
– Ei, jūs, šliundros, sifilitikės, kurvos ir t. t. – nagi, ruoškitės į pirtį, kol šonkauliai sveiki! Kad man kaip kulkos!..
Ant jo irgi šaukė. Bet jau ne taip piktai, net šypteldamos. Keiksnojo.
Ėmiau jam antrinti, bandžiau pokštauti, nes negalėjau prisiversti „traukti“ keiksmais. Galiausiai moterys išėjo. Bet tąvakar tvirtai nusprendžiau neliksiąs pompobytu, skubiai ieškosiąs pamainos.
Prasidėjo lietingas, šaltas spalis. Vakarais mane krėtė šaltis. Galvos skausmai nepraeidavo net po trigubų piramidono porcijų. Gultų kaimynai skundėsi, kad naktį šaukiu, keikiuosi, kalbu vokiškai. Rytais būdavo sunku prisiversti keltis. Galiausiai išaušo toks rytas, kai skausmas, urbęs kaktą ir skruostikaulius, beveik apakino. Svirduliuodamas, ramstydamasis į sienas, apgraibomis priėjau išvietę, bet jau nebepajėgiau nueiti į valgyklą papusryčiauti ir, padedamas budėtojo – plepaus senio varvančia nosimi, nudūlinau į sanitarijos skyrių. Pamatavo temperatūrą – daugiau kaip 39. Nina apžiūrėjo, išklausė ir susiraukė:
– Ligų – visas komplektas, vagonas ir mažas vežimėlis. Pelagra, sinusitas, visiškai sugadintas žarnynas ir, be viso to, dar stiprus peršalimas. Dabar tai jau atsikratysi pompobyto. Galėčiau tave paguldyti pas mus į stacionarą, bet tai galima tik trumpam, o vėliau arba vėl į seną vietą, arba blogiau… Todėl paleisiu tave per IGD… Rytoj kaip tik išeina etapas į ligoninę, ten geri seni gydytojai, geresnis maitinimas ir lengvesnis režimas. Ten veikia IGD – Inteligentų gelbėjimo draugija. Taip vienas maskvietis inteligentas pavadino mūsų lagerio medikus. Pokštas, žinoma, nemėgink kartot, nes koks nors niekšas stukačius pasigaus, iškart gali bylą iškelt. Juokai juokais, bet mes gi suprantam vienas kitą… Aš gydytoja – privalau visus gydyti ir sąžiningai gydau. Kaip su viršininku kertuosi – pats matei. Man nuo jo kalbų ausyse lyg pristovėta, kaskart norisi jas išsivalyti, išsiprausti, lyg ten iš tiesų purvas. Bet aš jam nenusileidžiu ir niekada nenusileisiu nė dėl vieno klipatos. Rytoj išsiųsiu į ligoninę trisdešimt keturis, su tavim bus trisdešimt penki. Kita vertus, aš gi ne Dievas, ne skaisčioji saulelė, negaliu visiems vienodai šviesti. Visiems darau, kas priklauso, ką privalau, o kai kuriems – daugiau, virš normos, kaip sakoma, daugiau nei galiu. Vienas reikalas banditas, vagis, policininkas – rankos iki alkūnių kruvinos arba koks nors prekeiva, kyšininkas, spekuliantas, kuris iš svetimo bado pelnėsi, kitas reikalas – tokie kaip Zbychas, kaip mano Kolia, kaip tu. Kai iškart matau – geras žmogus, doras, inteligentiškas ir apskritai vertingas tėvynei, visuomenei arba mokslui ir panašiai. Ir ne viena aš taip manau, o ir kiti draugai – yra ir gydytojų, ir kai kurie nuovokūs pridurkai, ir net kai kas iš viršininkų. Štai apie visus mus tas pokštininkas ir pasakė – IGD.
Dvi dienas gulėjau barake. Maistą iš valgyklos man atnešdavo budėtojas – žioplas, bruzdus senis. Per okupaciją jis dirbo burmistro padėjėju Briansko srityje. Mūsų barako gyventojai supykę vadindavo jį policininku. Prieš mane jis žeminosi, pataikavo ir net bandė vadinti piliečiu majoru. Tąvakar jis pasišovė išdžiovinti mano aulinius. Rytą pasirodė, kad vienas „pridegė“, nosis perdžiūvo, apsiauti tapo neįmanoma. Vos nepravirkau iš nusiminimo, po kelių valandų turėjo rinktis etapas į ligoninę – kaip, kur dabar gauti apavą? Buvau taip nusilpęs, kad negalėjau net prilupti kaip pridera iš baimės šniurkščiojančio budėtojo, apkumščiavau jį ir prigrasinau užmušti, jeigu skubiai neras, ką apsiauti. Tas verkė, dievagojosi, išbėgo ristele ir netrukus grįžo garsiai triumfuodamas – atnešė porą daigstytų antbačių su kaliošais, senų, bet iš esmės sveikų ir tinkamų mano kojai. Visą dieną neužsičiaupė kiekvienam įeinančiam pasakodamas, per kokį stebuklą gavo juos iš batsiuvių, kaip derėjosi, – atidavė visą savo tabaką ir duoną, ir dar kažką. Vakare jis jau jautėsi esąs mano geradaris ir net iškaulijo tabako.
Etapas į ligoninę prie sargybinės rikiavosi jau sutemus. Drengė šlapdriba. Supausi į bušlatą, gautą vietoj parduotos milinės, apsivyniojau gerklę rankšluosčiu. Felčeris Kolia atnešė man kepurę – riebaluotą medžiaginę triausę – ir atsisveikindamas apibintavo galvą, storiau apklodamas vata kaktą ir skruostikaulius, kad šildytų. Visas mano bagažas tilpo į mažą drobinį maišą: ketvirtis kepalo duonos, pora svogūnų, medinis šaukštas ir skudurai – armijoje išduotų baltinių – suplėšytų ir perkaitintų dezinfekuojant – nuodėvos, kurias laikiau nosinėms ir autkojams.
Prie pat sargybinės konvojus ir prižiūrėtojai ėmė tikrinti išvykstančius.
Valdingas prikimęs tenoras nurodinėjo:
– Priduoti lagpunkto turtą. Valdiškus baltinius galima tik jeigu savų nėra. Ir kad ne daugiau kaip vieną porą – tą, kurią vilki. Antklodes, paklodes – viską priduot… Batus tik tuos, kuriuos avi, jeigu savų nėra… Patikrint visus lagaminus ir daiktamaišius. Kas ką papildomai apsivilko – iškart nusirenk…
Prasidėjo krata drengiant šlapdribai. Lagaminus, skrynutes, maišus kratė tiesiai į purvą, sargybiniai naršė daiktus, išgriebdavo, kas jiems atrodė tinkama. Vieni apieškomieji šaukė, kiti gailiai maldavo…
– Ką jūs darot? Juk čia ligoniai…
– Baigt kalbas! Dirbti – ligoniai, o ėst – tai sveiki…
– Bet juk tai mano drabužiai iš namų… pilieti viršininke, kas gi čia darosi… Juk tai mano drabužiai… švarkas… kelnes žmona iš namų atsiuntė.
– Tylėk, padla! Tu gi į ligoninę važiuoji, ten aprengs.
– Grabą jam, o ne švarką.
– Oi oi, ką gi jūs darot? Oi, Dieve mano, paskutinius trupinius atima.
– Juk čia mano, vlasne… neturit teisės… Aš skųsiuos, čia mano marškiniai. Juk jie siuvinėti, tokių čia nėra.
Riksmai. Aimanos. Inkštimas, skundai. Verksmas. Sargybiniai šaukia, keikiasi. Areštantai keiksnoja pusbalsiu.
– Plėšia, niekšai, nei gėdos, nei sąžinės. Teisių nėra, o kam pasiskųsi? Tyčiojasi iš ligonių.
Isteriškai sukliko moteris: „Neduosiu… Čia mano…“ Vienas iš sargybinių dalykiškai kitam:
– Tu aulinių ieškok. Čia turi būt chrominiai auliniai.
Antroje eilėje prieš mane stovėjo aukštas senis, apsikūtojęs, apsisupęs skara pavirš kepurės ir palto. Jis, matyt, negirdėjo ar nesuprato nurodymų. Dvejetas sargybinių išplėšė jam iš rankų kuprinę ir ėmė vynioti skarą. Jis baugščiai murmėjo:
– Už ką? Už ką? Aš gi nieko…
Tada ir aš pratrūkau šaukt:
– Kur lagerio viršininkas? Reikalauju lagerio viršininko. Tai savivalė, teisėtumo pažeidimas, pasityčiojimas iš ligonių. Iš sovietinių įstatymų. Kur lagerio viršininkas? Tai ne krata, o apiplėšimas.
Iš paskos kažkas baugščiai:
– Nereikia… neužsivesk… juk jie gali užmušt… Kokie čia įstatymai?.. Nereikia…
Prišoko plačiapetis ant šono nusmukusia kepure, su automatu ant krūtinės. Akinamų sargybinės žibintų šviesoje – mažytės, piktai blizgančios akys, iššiepti dantys, labai balti, lygūs – jaunatviški.
– Nagi užtilk… kad tave… Tuoj pat užtilk. Aš tau parodysiu įstatymus, padla, neišgyvensi iki ligoninės.
Valdingas tenoras artėjo nuo sargybinės.
– Kas čia apie teises? Kas įžeidinėja konvojų? Į ligoninę susiruošė, o gerklę laido. Tai mes čia vietoj galim išgydyt… Šitas? Kieta kakta, o bintais apsivyniojo. Čia tu viršininko šaukiesi?
Tyliu, stengiuosi sutramdyti šaltkrėčio ir baimės virpulį. Iškart išsigandau, nutvilkė siaubas, kad paliks, sumuš, išvarys atgal į baraką ir nepateksiu į ligoninę – palaimingą, šviesią, pilną gerų gydytojų.
– Tyli, sūka? Ką, liaudies prieše? Tai ir tylėk. Ragų dar neaplaužėm. O tu įsidėmėk tą snukį bintuotą. Akių nenuleisk.
Akimirksniu per skausmą, per karščiavimą prisiminiau pasakojimus apie sargybinius, kurie vertė kalinius valandų valandas gulėti sniege, nusiauti per speigą, patys nustumdavo nuo kelio ir nušaudavo – „bandymas pabėgti“.
Manęs nekratė, iškart buvo matyti, kad nėra ko paimti, ploną stovinčiojo šalia maišą tik apčiupinėjo.
Tas pats kimus tenorėlis užtraukė įprastą:
– Žingsnis į dešinę, žingsnis į kairę… Visiems susiimti už rankų, stipriai. Neatsilikti.
1 Taip sakant (pranc.).
2 Tai labai paprasti žmonės, labai primityvūs, beveik barbarai… (pranc.).
3 Tarp Afrikos ir Azijos arba tarp žmogaus ir beždžionės (pranc.).
4 Štai jums š… Alpės!.. (pranc.).
