R.Oginskaitė prisipažino, jog G.Kanovičaus sūnūs – Dmitrijus ir Sergejus Kanovičiai ilgai ragino parengti knygą apie tėvą. Kai galiausiai šiai idėjai pritarė ir pats rašytojas, R.Oginskaitė tuo metu rengė knygą apie Arūną Žebriūną, tačiau viską metė ir mėnesiui išvyko į Izraelį, Grigorijaus ir Olgos Kanovičių namus.
„Nesu žydų istorijos, literatūros specialistė. Kažką žinau iš kino ir teatro istorijos – tiek teatras, tiek kinas taip pat buvo Kanovičiaus gyvenime. Kai tik jis sutiko, turėjo rastis baimė, kad labai daug nežinau, nesu žmogus, kuris visame tame labai gerai jaustųsi, bet aš tikėjausi, kad mudu pasikalbėsime kaip du rašantys žmonės. Žinojau, kad jis pasakoja dieviškai, nes kai rinkau atsiminimus apie Robertą Verbą, Kanovičiaus monologas man buvo pats įdomiausias. <...> Turėjau daug vilčių, buvau pakiliai nusiteikusi“, – pasakojo R.Oginskaitė.
Jos teigimu, G.Kanovičius kalba daug ir lengvai. Tiesa, netrukus autorė susidūrė su nemenkais iššūkiais: „Mes įrašinėdavome po dvi tris valandas per dieną, bet aš jausdavau, kad mes nesikalbame – jis negirdi, ko aš klausiu, aš negaliu nieko pasitikslinti. Jis man save „transliavo“, „transliavo“ knygą apie savo kūrybą. Tada mane apėmė panika – pagalvojau, kad viskas, knygos nebus, nes jos nėra iš ko daryti.“
Tačiau po kelių pokalbių su rašytojo sūnumi Sergejumi Kanovičiumi, viskas pradėjo stoti į savo vėžias. „Sergejus man sako – tiesiog rašyk, koks jis žmogus. Po to pokalbio, man labai keista, pamažu pradėjom susišnekėti su G.Kanovičiumi. Supratau, kad bendravimą reikėjo užsidirbti“, – pasakojo R.Oginskaitė.
Pasak autorės, knygoje daug dėmesio yra skiriama ir G.Kanovičiaus žmonai Olgai: „Ši knyga yra kaip Trojos arklys. Iš tiesų ji yra apie Olią, ne apie Kanovičių. Olia yra pats rūpestis, pats švelnumas. <...> Ji buvo garantija, kad tie pokalbiai įvyks. Įtariu, kad galbūt ji pirma sutiko, o po to jau ir Kanovičius sutiko pasakoti. Supratau, kad viskas priklauso nuo jos.“
G.Kanovičius – ne tik rašytojas, bet ir dramaturgas, scenarijų autorius. Tačiau jis pats savo kūrybą visad bandė atskirti nuo amato.
„Amatas – bala, kuri gali virsti vonia. Ir vonioj, ir baloj yra šilta, patogu. Apie kūrybą to nepasakysi“, – šią jo mintį išgirdau Rimtauto Šilinio filme „Ašaros ir maldos“, kur Šilinis nufilmavo Kanovičių ant slenksčio prieš kelionę, prieš emigraciją. Man tai labai vertinga, šį motyvą labai saugojau. <...> Tai žiaurus dalykas – tam, kad jis atsisakytų amato, reikėjo labai dramatiško įvykio, teismo dėl plagiato, pavogto scenarijaus. Kaip sako pats, kad atsipeikėtų ir savęs paklaustų: kodėl aš tarnauju kitiems?“, – kalbėjo R.Oginskaitė.
Knygos pristatyme dalyvavęs kino kritikas Linas Vildžiūnas sakė, jog knygą perskaitė su didžiuliu malonumu ir intrigos pojūčiu: „Knygoje atsiskleidžia gyvenimo linija – labai gražiai ir nuosekliai. Ir gyvenimo nuotaika, ir gyvenimo pašaukimas. Nesakyčiau, kad tai linksma knyga. Knygoje yra ir liūdesio, ir kartėlio. Tai, turbūt, būdinga ir Kanovičiaus kūrybai. Juokas lydi ašaras, ašaros lydi juoką. <...> Knyga atskleidžia visus gyvenimo etapus žmogaus, kuris yra ne svetimas, bet ir ne visai savas savo tėvynėje“.
Pristatyme žodį tarė ir Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergejus Kanovičius: „Taip nutiko, kad mūsų šeima pasklido po pasaulį. Brolis Kanadoje, tėvai Izraelyje, aš pats nežinau, kur esu. Susitikimai su šeima būdavo labai svarbūs – tėvai kiekvieną vasarą du mėnesius vasarodavo Nidoje. Staiga tie vasarojimai baigėsi. Nieko dramatiško neįvyko, tėvai tiesiog nusprendė, kad niekur nebeskraidys, ir tie kasmetiniai šeimos susitikimai nutrūko. Turbūt čia ir slypi šios knygos ištakos. Mes su broliu, prisipažinsiu, labai išgyvenome, kai tėvas po „Miestelio romanso“ pareiškė, kad viskas, daugiau nieko neberašys“, – pasakojo S.Kanovičius, pridūręs, jog, jo manymu, tėvas rašė žmonės, kurių jau nebėra.
Pasak jo, knygoje tiek jis, tiek kiti šeimos nariai sužinojo tai, ko tėvas anksčiau niekada nepasakojo: „Šis siūlo kamuolys yra neišvyniojamas, bet Rūta rado tuos jo galus, kurie jai pasirodė vertingiausi, ir ji, manyčiau, labai diplomatiškai, pagarbiai ir labai išmaniai išvyniojo tuos siūlus – ne iki galo, nes iki galo išvyniotas siūlas darosi nebeįdomus. Aš labai dėkingas Rūtai už parodytą taktą ir jautrą.“
