Taip Vilniaus knygų mugėje prasidėjo bene daugiausia ažiotažo šiemet Lietuvoje sulaukusios knygos, Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“, pristatymas. Šiuo metu yra išleistas jau 4-as pakartotinis knygos tiražas.
Knyga, kurioje pasakojama apie žydų genocidą Lietuvoje, yra grįsta istorikų įžvalgomis, žudikų išpažintimis ir liudininkų pasakojimais. Autorė drauge su prieštaringai vertinamu Simono Wiesenthalio centro Jeruzalės biuro direktoriumi Efraimu Zuroffu šią vasarą aplankė dalį žydų žudynių vietų Lietuvoje ir Baltarusijoje.
Iš viso Lietuvoje 1941–1944 m. buvo nužudyta apie 200 000 žydų. Lietuvoje yra 227 masinių žydų žudynių vietos.
Įsitikinimas, kad „žudė išgamos“, anot R.Vanagaitės, tarytum leidžia mums už tai neatsakyti, šios patirties nereflektuoti.
Knygos autorė R.Vanagaitė tikina netikėjusi knygos sėkme: šią idėją skeptiškai vertino tiek jos pažįstami, tiek jaunoji karta. Su baime dalintis savo prisiminimais ir neigiamu požiūriu ji sakosi susidūrusi tiek besikalbėdama su 75-erius metus pratylėjusiais liudininkais, tiek su istorikais, kurie bijodavo susitikti ir prašydavo knygoje neminėti jų pavardžių.
Vienu pagrindinių impulsų parašyti šią knygą tapo paskaita apie Holokaustą, skirta nedidelei 40 mokytojų auditorijai. Joje dalyvavusi R.Vanagaitė pirmą kartą susipažino su istorinio tyrimo išvadomis, teigiančiomis, kad žydus žudė ne išgamos, o paprasti žmonės – dažnai neišsilavinę, išgerti nevengiantys kaimo bernai.
Įsitikinimas, kad „žudė išgamos“, anot R.Vanagaitės, tarytum leidžia mums už tai neatsakyti, šios patirties nereflektuoti. Tačiau autorė teigia, kad mūsų istorijoje būta visko ir to neigti negalime.
Renginio vedėjo, žurnalisto Andriaus Tapino paklausta apie Rusijos žiniasklaidos knygai skirtą dėmesį bei šiuolaikinės Lietuvos santykius su Izraeliu, R.Vanagaitė teigė, jog tai, kas aprašoma knygoje, yra Lietuvos istorijos reikalas: „Man absoliučiai „dzin“, ką apie tai galvoja Izraelis, ką apie tai galvoja Rusija“.
Tomas Šernas teigė, kad Lietuvai kaip niekad reikalinga atgaila.
Knygos pristatyme dalyvavęs Medininkų tragedijos liudininkas, kunigas Tomas Šernas teigė, kad Lietuvai kaip niekad reikalinga atgaila. Būtina suvokti, kad mūsų giminaičiai galimai naudojosi sušaudytų žydų turtu, reikia pripažinti, kad darome klaidų, kad klaidų daro ir kiti, ir bandyti apie tai kalbėtis.
Paklausta, kokie turėtų būti tolesni mūsų veiksmai, R.Vanagaitė sakė, kad Lietuvos Vyriausybė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turėtų imtis tirti nusikaltimus prieš žydus vykdžiusių ir juos žudžiusių asmenų bylas: „Tam, kad Lietuva nusiimtų žydšaudžių etiketę, turi būti įvardinti tie, kurie šaudė“.
R.Vanagaitė teigė, kad žydus naikinusių žmonių vardais negali būti pavadintos gatvės, mokyklos, statomi paminklai, o būtinas tolesnis žingsnis – gilesni istorikų tyrimai šia tema.
Knygos autorė teigė, kad tiesa Vakaruose jau seniai žinoma, ir ragino nuo jos nebėgti. „Būkime vakariečiai, pripažinkime tai,“ – baigdama knygos pristatymą sakė R.Vanagaitė.
