Romano, kurį išleido „Alma littera“, epicentre – Ukmergės rajone esantis Želvos miestelis. Keliaudamas per litvakų istorijos metraščius ir pasaulyje garsias asmenybes, kurios buvo lietuvių kilmės, R.Sabas skaitytojus supažindina ne tik su tuo, kuo šis miestelis svarbus Lietuvos ir pasaulio žydų bendruomenei, bet ir pasakoja mažai girdėtą Lietuvos istorijos liniją. Tai romanas, balansuojantis tarp istorijos ir detektyvo.
Su šios knygos autoriumi R.Sabu kalbamės apie romano „Gaono kodas“ populiarumą, pagal knygą rengiamas ekskursijas ir serialą, kuris turėtų jau po poros metų pasiekti knygos skaitytojus ir serialų mėgėjus.
– „Gaono kodas“ ne vieną kartą perleistas, minimas tarp perkamiausių metų knygų. Pagal knygą pradėtos rengti ekskursijos, bus kuriamas televizijos serialas. Ar tikėjotės, kad knygą lydės tokia sėkmė ir populiarumas?
– Aš jaučiau, kad knygą lydės sėkmė. Ir tikslas buvo pasiekti, sudominti istorija kaip įmanoma daugiau žmonių. Labai džiaugiuosi, kad tai pavyko. Tiesa, turėjau ir rinkodaros planą, viešinimo strategiją, nes daug – ir iki šiol – dirbu su rinkodara ir ryšiais su visuomene. Pats romanas turi tiek istorijų, kad jos atskirai yra įdomios – galima buvo publikuoti po vieną, kiekvieną jų net galima paversti atskira knyga. Populiarumo link buvo einama tikslingai, numatytomis priemonėmis.
– Kaip gimė mintis pagal knygą pradėti rengti ekskursijas? Ką jose galima išvysti?
– Mintis apie ekskursiją kilo dar rašant knygą, nes supratau, kiek daug pats nežinojau apie savo miestą Vilnių. Juk vienas dalykas – aprašyti, o kitas – parodyti gyvai, kur romano veiksmas vyko. Išleidęs romaną sulaukiau ir daug klausimų – ar bus ekskursijos šia tema. Tai padėjo apsispręsti. O kai likimas suvedė su geriausiu litvakų paveldo gidu Mariumi Galadausku, suvokiau, kad knygoje praleidau daugybę įdomių dalykų, kurių tiesiog nežinojau.
Vilnių išvydau iš naujo, kitomis akimis. Ir visi, kas ėjo drauge su mumis į žygį „Gaono kodo“ pėdsakais, sakė tą patį. Jie, kaip ir aš, atrado nepastebėtas arba apskritai nematytas sostinės vietas, sužinojo jų istoriją. Aš ir pats sužinojau, kad 24 metus gyvenau pagrindinės vadovėlių leidyklos jidiš kalba pastate gatvėje, mano pakrikštytoje Vilniaus Flytstrytu – Fleet Street gatvė Londone buvo anglų žurnalistikos lopšys, ten buvo įsikūrusios daugybė redakcijų. Gal todėl, vedamas pasąmonės, ir tapau žurnalistu.
Ekskursijose – aš jas vadinu žygiais, nes per tris valandas einame apie 7 kilometrus Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir kiemais – daugybė informacijos. Daugybė istorijų ir legendų. Ir ne tik apie žydus. Beje, visi ekskursijų dalyviai teigė neįsivaizdavę, kad Vilniuje tiek daug žydų namų, krautuvių, maldos namų, kurie dabar virtę daugiabučiais. Žygių dalyviai labai greitai išmoksta pažinti, kuris namas buvo žydų.
Taip pat supažindiname su litvakų kultūra, papročiais, virtuve – vaišiname beigeliais, imberlach, ypatingomis progomis – net žydišku vynu iš Golano aukštumų Izraelyje. Labai džiaugiamės, kad prie žygių sutiko prisidėti ir Žydų kultūros ir informacijos centras Vilniuje, turintis vieną įspūdingiausių slėptuvių – maliną, kokiose nuo fašistų slėpėsi žydai.
Ir, aišku, žygio dalyviai sužino, kas romane yra pramanyta, o kas tikra. Galiu pasakyti, kad jei anksčiau teigdavau, jog 80 proc. yra tikrų faktų, tai dabar galiu sakyti, kad 95 proc. – nes pats pamačiau knygą iš naujo. Taip pat sužino ir dalykus, kurie gali paskatinti tikėti, jog Gaono kodas egzistuoja.
– Feisbuke skelbėte, kad pagal knygą „Gaono kodas“ bus kuriamas serialas. Kaip gimė ši mintis? Kada galima tikėtis serialo ir kas jį režisuos?
– Kažkas, regis, Mykolas Vildžiūnas, perskaitęs romaną, pasakė – tai tarsi gatavas scenarijus filmui arba serialui. Bendravome su juo, kalbėjausi su keliais prodiuseriais. Tačiau jie buvo pasinėrę į darbus su užsienio kompanijomis – sunku įsivaizduoti, kiek užsienio filmų ir serialų yra filmuojama Lietuvoje su lietuvių aktoriais. Knygų mugės metu vyko ir susitikimai su kino pramonės atstovais. Renginys vadinosi „Knyga+kinas“, kurio metu buvo pristatyta 10 atrinktų knygų. Labai džiaugiuosi, kad tarp jų buvo ir „Gaono kodas“. Skambučio iš prodiuserės sulaukiau po kelių mėnesių – po karantino. Sutarėme dėl sąlygų, ir procesas pajudėjo.
Labai tikiuosi, kad serialas pasirodys 2022-aisiais, nes dabar derinamas finansavimas, aptarinėjamos režisierių ir aktorių kandidatūros, kuriamas scenarijus. Beje, prodiuserė privertė mane iš naujo pažvelgti į „Gaono kodo” veikėjus. Tada suvokiau, kad jie anaiptol nėra lėkšti ir paprasti, nes taip elgtis, kaip jie elgiasi romane, gali tik didelio emocinio intelekto žmonės. Ir, nepaisant to, kad Mykolas sakė, jog romanas yra tarsi scenarijus, suvokiau, kad rašysiu scenarijų tarsi naują knygą – parodydamas ir veikėjų charakterių gilumą.
– Šiuo metu rašote antrą knygą. Ar nėra sunku dirbti ties nauju kūriniu, kai ankstesnis vis dar nepaleidžia ir reikalauja jūsų dėmesio?
– Viskas vyksta organiškai. Kadangi knygos susijusios – „Drakono uodega“ bus tarsi „Gaono kodo“ tęsinys – randu laiko ir tam, ir tam.
– Apie ką bus naujas romanas? Ar skaitytojai gali tikėtis tokios pat intriguojančios istorijos kaip „Gaono kode“?
– Man asmeniškai naujasis romanas jau dabar įdomesnis, nors dar neparašytas iki galo. Ir intrigų ten tikrai daugiau – ne tiek siužeto linija, kiek istorinių paslapčių, kurių didžioji dalis su žydais tiesiogiai nesusijusi. Galiu atskleisti, kad ten bus ir Vytauto su Jogaila santykiai, ir paslaptingi ordinai, kurie veikia iki šiol pernelyg nesiafišuodami, ir Napoleono lobis. Ir Baltarusija su visais COVID-19 reikalais.
– Rašydamas „Gaono kodą“ norėjote skaitytojus geriau supažindinti su lietuvių kilmės žydais ir jų istorija, sąsajomis su Lietuva. Kokį tikslą keliate naujam kūriniui?
– Man svarbiausias tikslas – parodyti, kad Lietuva kadaise buvo viena pažangiausių valstybių pasaulyje. Ir kad toje valstybėje lietuvis dažnai kalbėdavo kita kalba – rusėniškai, jidiš, vokiškai arba lenkiškai, tačiau save laikydavo lietuviu. Kad Lietuvos sąvoka yra platesnė nei dabartinė pagal kalbą, o ne pagal istoriją apibrėžta teritorija. Kad Lietuva davė pasauliui daugiau, nei mes manėme.
– Ačiū už pokalbį.
