Kieno Rytprūsiai yra dabar – vokiečių, lenkų, lietuvių ar rusų žemė? Mes sakome Mažoji Lietuva, lenkai – Warmia i Mazury, rusai – Калининградская область, vokiečiai – Ostpreußen, bet visi kalbame apie tą patį: nuostabią vietą, esančią tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, kuri atgyja bendroje šio krašto istorijoje.
Vokiečių istoriko A.Kosserto žvilgsnis dažnai krypsta į Europos pasienio kraštų istoriją, etnines ir religines mažumas, Europą ne kartą krėtusią priverstinę žmonių migraciją. Šįkart autorius kviečia į kelionę po Prūsiją ir kaip itin patyręs gidas išsamiai, be stereotipinių istorinių vertinimų, be paklodės tampymo į vienos ar kitos šias žemes besisavinančios tautos pusę pasakoja, kas yra Prūsija, kas tie prūsai, kaip ši šalis iš provincijos 1525 m. tapo kunigaikštyste, 1701 m. – karalyste, iš kur ir kada šiai žemei imtas kabinti Rytprūsių pavadinimas, kaip keitė šį kraštą ir jo žmones įvairūs istorijos vingiai bei tekę itin skaudūs kirčiai. Kokie mitai nuo pat ankstyvųjų laikų lydi Rytprūsių kraštą ir ar visi jie pagrįsti bei teisingi?
Prūsija svarbi ir pasaulio bei Europos istorijai, ne tik aplinkinėms po gabalą Rytprūsių atsiriekusioms šalims. Pavyzdžiui, Prūsija – pirmoji protestantiška šalis visame pasaulyje. Argi nepažangi, atsilikusi valstybė sugebėtų pasiskelbti esanti kitokia nei aplinkinės teritorijos?
Šiek tiek vėliau didysis Karaliaučiaus mąstytojas Immanuelis Kantas (1724–1804) pasakė, kas yra svarbiausia: savo traktate „Į amžinąją taiką“ jis ragino sukurti pasaulio piliečių teisę, pagal kurią „bet kurioje žemės vietoje niekas neturėtų daugiau teisių nei kitas“.
Rytprūsiuose žmonės kalbėjo vokiškai, lenkiškai, lietuviškai ir prūsiškai. Čia visąlaik draugiškai sugyveno daugiakalbystė, buvo svarbus švietimas, universitetai, šis kraštas, ir ypač Karaliaučius, tapo svarbiu knygų leidybos centru. Pirmoji lietuviška knyga irgi pasirodė būtent Karaliaučiuje. „Catechismusa prasty szadei“ – taip ją pavadino Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–1548 m. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavęs Martynas Mažvydas.
Įsigalėjęs mitas, kad prūsų kalba išnyko dėl to, kad ilgai neturėjo savo rašto. Šioje knygoje yra malda „Tėve mūsų“ – 1561 m. kunigo Abelio Vilio išversta į prūsų kalbą ir esanti viena iš nedaugelio išlikusių prūsų kalbos paminklų.
Rytprūsius niokojo karai, maras, jie išgyveno germanizaciją, polonizaciją, rusifikaciją – jau vien šio krašto vietovardžiai parodo, kiek šeimininkų per juos perėjo. Pavyzdžiui, prieš Rytprūsių gyvavimo pabaigą čia įsitvirtinę nacionalsocialistai visus vietovardžius perdažė vien vokiškais dažais. 1933–1937 m. pervadinant gyvenvietes dar buvo klausiama vietinių nuomonės, o vėliau vietovardžiai buvo keičiami pagal Rytprūsių prezidento ir gauleiterio generalinio štabo parengtą Rytprūsių vietovių etninio valymo planą.
Suteikus vietovėms naujus vardus turėjo būti sudarytas apgaulingas vaizdas, jog tai nuo seno vokiečių gyventos teritorijos. Seni lenkiški Mozūrų krašto gyvenviečių pavadinimai užleido vietą vokiškiems, dingo išskirtinis lietuviškai kalbančios Rytprūsių dalies vietovardžių skambesys: Būdviečiai tapo Altenkirch, Gavaičiai pavirto Herzogsrode, Girėnai pakeisti į Guldengrund, Kraupiškis – į Breitenstern. 1938 m. šis darbas buvo baigtas ir brutaliai nušluota viskas, kas buvo, bei sukurta germanizuota bereikšmių pavadinimų dykuma. Vienu ypu buvo ištrinta pusantro tūkstančio vietovardžių.
Nepraėjus nė dešimtmečiui istorija pasikartojo: po Antrojo pasaulinio karo SSRS atitekusi Rytprūsių dalis vėl išgyveno dramatiškus pokyčius. 1946 m. liepą Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, o į Rytprūsius įsisuko nauja vietovių perkrikštijimo karštinė: vos per metus visos gyvenvietės gavo naujus pavadinimus. Kilo toks chaosas, kad norint susigaudyti iš pradžių visur reikėjo pateikti abu pavadinimus: naująjį ir tą, kuris buvo iki 1938 metų. Karaliaučiuje paštininkais galėjo dirbti tik vietiniai vokiečiai, nes tik jie vieni sugebėjo susigaudyti šioje naujų gatvių ir kvartalų raizgalynėje.
Antrasis pasaulinis karas iš visų Vokietijos provincijų daugiausiai gyvybių pareikalavo būtent Rytprūsiuose: kraštas, prieš karą turėjęs beveik 2 mln. 490 tūkst. gyventojų, neteko 511 tūkst., iš jų – 311 tūkst. civilių, kurie žuvo kovose, bėgdami, tremtyje, kalėjimuose ar nuo šalčio ir bado. Karas, visoje Europoje pasėjęs terorą ir nusikaltimus, Rytprūsius visiškai pražudė. Septyni šimtai metų vokiečių istorijos Rytprūsiuose buvo palaidoti po Trečiojo reicho griuvėsiais.
Antrasis pasaulinis karas iš visų Vokietijos provincijų daugiausiai gyvybių pareikalavo būtent Rytprūsiuose.
Rytprūsiai nustojo egzistuoti sulig Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o jos gyventojai už nacistinės Vokietijos pradėtą karą sumokėjo brangiausią kainą – liko be tėvynės. Ši A.Kosserto knyga – tai raginimas neleisti nugrimzti Rytprūsiams į nebūtį ir toliau rašyti bendrą šio krašto istoriją, vykusią bei vykstančią po 1945 metų.
Autorius Rytprūsių istorijai siūlo rasti naują vietą ir išlaisvinti ją iš grynai vokiškos istorijos rėmų. Prūsijos ištakos ten, kur dabar gyvena rusai, lietuviai ir lenkai, ten atsirado valstybė, kuri daugelį šimtmečių buvo itin artimai susijusi su šiomis tautomis. Tokio bendrabūvio anuomet neskatino jokia Europos Sąjungos programa iš Briuselio, Rytprūsiuose iki XIX amžiaus tai buvo nieko nestebinanti gyva kasdienybė, kurios pagrindas – ne tautiniu principu sukurta valstybė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
1945 metais Rytprūsių ateitis skendėjo miglose. Kaip viskas bus toliau, neįsivaizdavo niekas, o tėviškėje pasilikę vokiečiai – juo labiau. Beteisiai, pažeminti, išsigandę, jie nesitikėjo nieko gero. Kraštas, kuris – jei nekalbėsime apie Varmę – nuo 1422 iki 1919 metų turėjo nepakitusias sienas, dabar buvo perskirtas į tris dalis. Į Rytprūsius atėję sovietiniai Antrojo pasaulinio karo laimėtojai Prūsiją laikė fašizmo simboliu.
Agitacinė sovietų spauda skelbė: „Kiekvienas šios žemės (Prūsijos) metras aplaistytas slavų tautų krauju, tautų, kurias išnaikino Teutonų ordino riteriai.“ Tokia nuo 1943 metų stropiai kurstoma neapykantos propaganda suformavo tvirtą nuostatą sovietinių kariautojų galvose. Prūsija – taigi ir Rytprūsiai – bei jos sostinė Karaliaučius jiems buvo militarizmo bei fašizmo tvirtovė.
Dar 1944 metais Stalinas reikalus pasitvarkė iš anksto. 1944 metų liepos 27 dieną Sovietų Sąjunga su komunistiniu Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetu pasirašė sutartį, kurioje jau buvo numatyta, kur bus Lenkijos vakarinė siena, ir suplanuotas Rytprūsių padalinimas. Potsdamo konferencijoje Stalinas grindė Sovietų Sąjungos pretenzijas į Rytprūsius ne tik tuo, kad jam reikia neužšąlančio Piliavos uosto, bet ir tuo, kad, jo žodžiais tariant, „rusai daug kentėjo ir praliejo daug kraujo, todėl jiems priklauso pasiimti dalį vokiečių teritorijos tam, kad būtų suteiktas bent menkas atlygis tai daugybei milijonų Rusijos žmonių, kurie labai nukentėjo per šį karą“.
Priešingai nei Lenkija ir Lietuva, kurios kėlė istorines pretenzijas į Rytprūsius, Sovietų Sąjunga siekė dar labiau išplėsti savo gigantiškos karinės imperijos valdas. Taip šiaurinė Rytprūsių dalis atiteko sovietams kaip karo grobis, o jie, laikydamiesi savo supratimo apie fašizmą, rūpinosi išnaikinti blogį, t. y. išrauti „prūsišką“ militarizmą su visomis šaknimis. Tačiau kur kas labiau jiems rūpėjo strateginė šio krašto reikšmė, kuris dabar tapo labiausiai į vakarus nutolusiu sovietinės imperijos forpostu. Ne mažiau svarbus buvo ir ekonominis aspektas, nes, nors ir smarkiai apgriauti, Rytprūsiai, palyginti su daugeliu Rusijos regionų, buvo išvystyto žemės ūkio, derlingas ir aukštos kultūros kraštas.
Vos tik užgrobtas regionas tapo Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) dalimi, iškart gimė politinė jo ateities idėja. Tiesa, tas pirmasis Rytprūsių padalinimas dar nebuvo galutinis. Lenkai, rusai ir lietuviai jau buvo pradėję kurti civilines struktūras, o rytuose sienos dar ne kartą buvo stumdomos. Kai 1945 metų rugpjūčio 16 dieną Sovietų Sąjunga ir Lenkija pasirašė susitarimą dėl bendros sienos, tai buvo tik pirmas žingsnis. 1945 metų spalio mėnesį šis susitarimas jau buvo peržiūrimas ir koreguojamas: sovietų naudai nutarta sieną perstumti apie dvylika–keturiolika kilometrų į pietus ir taip sumažinti Lenkijos teritoriją 1125 kvadratiniais kilometrais. 1947 metų gegužės 7 dieną toks nutarimas buvo patvirtintas nauju Lenkijos ir Sovietų Sąjungos demarkaciniu protokolu, pagal kurį demarkacinė linija ėjo per patį Rytprūsių vidurį.
1954 metais Sovietų Sąjungos ir Lenkijos siena dar kartą buvo stumiama į pietus – ir vėl Sovietų Sąjungos naudai. Iš Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sudaryta sienos nustatymo komisija savo darbą baigė tik 1958 metų rugsėjo mėnesį.
1954 metais Sovietų Sąjungos ir Lenkijos siena dar kartą buvo stumiama į pietus.
Yra oficialus 1945 metų rugsėjo 1 dienos sovietinis dokumentas, kuriame nurodyti Karaliaučiaus srityje likusių vokiečių gyventojų skaičiai. Tačiau reikia nepamiršti, kad daug žmonių į šią statistiką tada liko iš viso neįtraukti. Tai mažiausiai dešimt tūkstančių tų, kurie tuo metu buvo sovietiniuose lageriuose Rytprūsių šiaurėje. Ypač daug žmonių buvo internuota Prūsų Ylavos lageryje, kuris turėjo keletą filialų, be to, netoli Karaliaučiaus buvusiame Rotenšteino (dab. Nevskojė, vok. Rothenstein, nuo 1946 m. rus. Невское – gyvenvietė Kaliningrado srities vakarinėje dalyje, vos už kilometro į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus – vert. past.) lageryje. Beveik visi civiliai iš šių lagerių paskui buvo išvežti priverstiniams darbams į Sovietų Sąjungos gilumą. Daugelis jų taip ir nesugrįžo atgal.
Kai 1945 metų balandžio 9 dieną kapituliavo Karaliaučius, šiaurinėje Rytprūsių dalyje likusiems vokiečiams kova dėl išlikimo prasidėjo iš naujo. Karaliaučiuje gimęs pusiau žydas Michaelis Vykas (vok. Michael Wieck), kuris vos ištrūkęs iš nacionalsocialistų pragaro iškart pateko į sovietinio teroro pragarą, apie tai rašo:
„Spėjau pabėgti nuo nacių vykdomų „galutinių sprendimų“ tam, kad Raudonajai armijai užkariavus Karaliaučių patekčiau į Stalino rankas. Praleidau trejus metus rusų kalėjimuose ir patyriau tuos pačius vargus bei skurdą, kaip ir nedaugelis likusių Karaliaučiaus gyventojų, jų skaičius jau buvo sumažėjęs aštuoniasdešimčia procentų, kiti buvo tiesiog išnaikinti.“
Pirmiau žmones naikino Sąjungininkų bombos, dabar – keršto ištroškusio priešo savivalė. Blogiau nei visi nepritekliai buvo tai, kad žmonės buvo beteisiai, palikti tvarkytis nugalėtojams, kuriems nugalėtas žmogus buvo mažiau vertingas nei ant jo rankos esantis laikrodis.
Pirmiau žmones naikino Sąjungininkų bombos, dabar – keršto ištroškusio priešo savivalė.
Kartu su sovietiniais užkariautojais į Karaliaučių atėjo ir dėmėtoji šiltinė bei vidurių šiltinė, taip pat – maliarija. Viešpatavo chaosas ir anarchija.
Visgi atsirado vokiečių gydytojų ir kunigų, kurie tomis baisiomis sąlygomis stengėsi atlikti savo civilinę pareigą, pasižymėjo veiklia artimojo meile. Profesorius Vilhelmas Štarlingeris (vok. Wilhelm Starlinger) 1945 metų balandžio mėnesį Karaliaučiaus universiteto klinikoje atidarė pirmąjį infekcinių ligų skyrių, skirtą civiliams gyventojams gydyti. Iki tol, kol 1947 metais profesorių Vilhelmą Štarlingerį ištrėmė į Sibirą, jo vadovaujamose ligoninėse buvo gydoma apie 13 200 vokiečių žmonių, iš kurių 2700 mirė. Centrinėje miesto ligoninėje, kuriai vadovavo Artūras Biotneris (vok. Arthur Böttner), dirbo ir chirurgas Hansas fon Lėndorfas (vok. Hans von Lehndorff), kuris savo prisiminimus apie pokario gyvenimą Rytprūsiuose po karo aprašė knygoje „Ostpreußisches Tagebuch“ („Rytprūsių dienoraštis“; 2021 m. leidykla „Briedis“ šią knygą išleido pavadinimu „Rytų Prūsijos dienoraštis. Gydytojo užrašai 1945–1947 m.“ – leid. past.).
Sovietų užimtame Karaliaučiuje 1945 metų balandžio mėnesį buvo 126 000 vokiečių civilių gyventojų (profesoriaus Vilhelmo Štarlingerio vertinimu – 100 000). 1947–1948 metais 24 000 išvažiavo į Vokietiją, o iki tol per tą trumpą laikotarpį numirė daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių: 75 proc. – iš bado, 2,6 proc. – dėl epidemijų, daugiausia nuo šiltinės ir apie 15 proc. – dėl teroro.
Minėtas Michaelis Vykas taip pat aprašo, koks nežmoniškas badas tada kankino žmones:
„Be šeimininkų likę šunys pasidarė visai laukiniai, jie vengė žmonių ir suko nuo jų kuo plačiausią lanką, mat visos katės jau seniausiai buvo nukeliavusios į puodus ir išvirtos, o jie kažkaip nujausdavo mūsų ketinimus. Bet vienąsyk gatve pralėkusi mašina pervažiavo visai nemažą šunį. Man pavyko laimėti lenktynes su pritrenktu gyvūnu ir aš jį parsinešiau namo. Va, tada man pagaliau ir pravertė tai, kad aš kažkada žiūrėjau, kaip buvo lupamas kailis mano triušiukui ir kaip jis paskui buvo išdarinėtas. Parsinešęs šunį padariau tą patį. Visiems valgiusiems jis labai patiko, visiems buvo labai skanu.“ [...]
Parsinešęs šunį padariau tą patį. Visiems valgiusiems jis labai patiko, visiems buvo labai skanu.
Tačiau iš tikrųjų padėtis buvo katastrofiška. Alkis varė nugalėtus vokiečius į neviltį. 1946–1947 metų žiemą buvo tokių išsekusių žmonių, kad „jie, jausdami artėjančią mirtį, patys ėjo į kapines ir gulėsi ant savo artimųjų kapų“. Kai pradėjo eiti kalbos, kad Lietuvoje yra ką valgyti, žmonės ėmė būriais traukti į Lietuvą. Pasitaikydavo iš Lietuvos atvykusių prekiautojų, kurie paprašyti pasiimdavo su savimi vokiečių vaikų. Parvažiavę į savo kaimus atiduodavo juos vyresnio amžiaus lietuviams, kurių vaikai jau buvo išėję iš namų arba žuvę, tad tokie žmonės buvo pasirengę paimti globoti išalkusį vokiečių vaiką. Daug vokiečių vaikų, daugiausia – našlaičių, patys traukė elgetauti į Lietuvą. Bandydami ištrūkti iš rusiškos srities, jie lipdavo į prekinius traukinius, atviruose vagonuose kentė šaltį ir lietų, milicininkai juos mušė varydami lauk arba tiesiog mėtė iš važiuojančių traukinių.
Elfrydei Rymer (vok. Elfriede Riemer) tuomet buvo keturiolika metų. Kai į vakarus bėgančius žmones pasivijo frontas, mergaitė grįžo atgal į Labguvos apylinkes. 1946 metų pabaigoje ją išvežė į Stalupėnų apskritį, į Miliūnus (dab. Iljušinas, vok. Milluhnen, nuo 1946 m. rus. Илюшино – Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities rytinėje dalyje – vert. past.), kur buvo kuriamas sovietinis ūkis, vadinamasis sovchozas. Tačiau tame ūkyje nebuvo nei karvių, nes didžiosios bandos jau buvo išvežtos į Rusiją, nei kiaulių, nei naminių paukščių, nebuvo net šunų ir kačių. Gandrus ir tuos buvo iššaudę rusų kareiviai, žuvys upeliuose buvo išsprogdintos. 1946 metų vasarą ir rudenį siautė toks badas, kad kopūstų lauką turėjo saugoti ginkluoti rusų kareiviai, bet žmonės, rizikuodami gyvybe, tuos kopūstus vis tiek išvogė. Dvylikametis Elfrydės broliukas taip nusilpo, kad jau nebegalėjo atsistoti, paskui numirė. Mergaitei pavyko pabėgti ir prasibrauti į Lietuvą. Čia ją į savo namus priėmė lietuvių šeima. Taip ji liko gyva.
Tokius Rytprūsių vaikus Lietuvoje vadino „vokietukais“. Vėliau Vokietijoje jie pradėti vadinti „vilko vaikais“ (vok. Wolfskinder). Jų likimas – neabejotinai pati tragiškiausia Rytprūsių karo ir pokario istorijos dalis. Išlikusių „vilko vaikų“ istorijos liudija apie nežmoniškas kančias, bet jose visada yra tikėjimo gyvenimu ženklų.
Vienas iš tokių „vilko vaikų“ buvo ir 1935 metais Karaliaučiuje gimęs Lotaras Manfredas V., kurio mama numirė iš bado. Jis prisiminė: „Kai numirė mama, mes likome vieni – aš, dvylikos metų berniukas, ir mano sesutė, kuriai dar nebuvo nė dešimties. <...> 1947 metų rudenį padėjom vienam valstiečiui kasti bulves, jis mums pasakė, kad nuveš mus pas savo gimines, pas kuriuos mes galėsime ilgiau pabūti. <...> Tie geri žmonės neturėjo savo vaikų ir mus priėmė.
Tada Lietuvoje dar nebuvo kolūkių ir tie žmonės vieni tvarkėsi savo 18 hektarų dydžio ūkyje. Darbo ten netrūko. Norom nenorom išmokau dirbti visus žemės ūkio darbus. Po keleto mėnesių aš jau melžiau karves. <...> Mes buvom sotūs ir šiltai aprengti. Aš gerbiau tuos žmones, mylėjau juos, buvau jiems neapsakomai dėkingas, tačiau kiekvieną dieną prisimindavau savo šeimą. Labiau už viską mums trūko mamos ir jos meilės, kurios vaikams niekas negali pakeisti. <...> 1948 metų rugsėjo 1 dieną abu pradėjom lankyti mokyklą Biržuose. Tada jau abu mokėjom kalbėti lietuviškai.“
Pasikeitus politinei situacijai, tie „vilko vaikai“, kurie liko ir šiandien tebegyvena Lietuvoje, įkūrė bendriją „Edelweiß“, čia jie susitinka, pasikalba apie savo likimus, padeda vieni kitiems ieškoti giminių Vokietijoje. Jų kančioms atminti tarp Tilžės ir Tauragės, Mikytuose, ten, kur atsišakoja keliai į Pagėgius ir Smalininkus, bendrija pastatė paminklinį akmenį su vokiškais ir lietuviškai įrašais: „1944–1947 m. badu mirusių ir nužudytų Rytprūsių gyventojų atminimui“.
