M.Ivaškevičius: Knygoje „Laikas iš antrų rankų“ kalbate apie homosovietikus, leninizmo ir marksizmo paveiktus žmones. Tikinate, kad pažįstate šį žmogų, juolab kad pati esate toks žmogus. Nepaisant to, kad šis žmogus neišsilavinęs, sakote, kad užjaučiate ir netgi mylite jį, kaip motina myli savo neįgalius vaikus. Knygos idėja kilo prieš 20 metų, kuomet dar gyvenome visai kitokiame pasaulyje. Šiandien – XXI a., lygiai 7 mėnesius vyksta baisus karas, kuriame tas homosovietikas išėjo žudyti. Ką rašytumėte šioje knygoje šiandien? Ar vis dar manote, kad pažįstate šį žmogų? Jeigu taip, ko mums iš jo tikėtis?
S.Aleksijevič: Aš apskritai myliu žmogų. Anuomet jie su manimi kalbėjo, nes matė, kad aš juos myliu ir užjaučiu. Tau atsakysiu viską, nes tik sovietinis žmogus gali suprasti sovietinį žmogų, sakė viena iš herojų. Tuo metu kita moteris prisiminė Claude'o Monet parodą su gražiomis moterimis, žydinčiu pavasariu ir tekančiu vandeniu. Aš pajutau, kad pragyvenau ne savo gyvenimą, pasakojo man ji.
Matote, svarbiausia pabandyti žmogų suprasti, atsisėsti šalia, ir jis pamatys, kad jūs ne priešas.
Negaliu spjauti į šiuos žmonės, nes jie mano artimieji, motina ir tėvas. Pastarasis iki gyvenimo galo buvo komunistas, kaimo mokytojas, turėjęs savo asmeninę pasaulėžiūrą. Tuo metu, kuomet rašiau knygą apie Afganistaną, paklausiau jo: tavo mokiniai ten žudo niekuo nekaltus žmones. Ir tėvas, kuris visada su manimi ginčijosi, pravirko. Tada supratau, kad literatūra turi apie žmogų kalbėti kitaip, stengtis jį suprasti, užjausti bei parodyti kelią. Bet ne iš aukšto vadinti jį homosovietiku. Juk kaip aš savo pačios tėvus galiu taip pavadinti? Jų gyvenimai buvo labai sunkūs, jie savotiškai tarnavo anai idėjai.
Besimokant universitete išėjo rezonansą sukėlusi mano knyga „Karo veidas nemoteriškas“. Kaip tik atėjo laiškas iš vienos moters: tu greičiausiai esi šio žmogaus (mano tėvo) dukra. Jis buvo geriausias mūsų komunistinio žurnalistikos instituto mokinys, ir aš jį mylėjau. Džiaugiuosi, kad jis turi tokią dukterį. Matote, svarbiausia pabandyti žmogų suprasti, atsisėsti šalia, ir jis pamatys, kad jūs ne priešas, bet draugas, kuris su jumis nori pasikalbėti apie gyvenimą, paslaptis, rūpesčius, neteisybę. Taip pašnekovas įgauna visai kitokį balsą, atsiveria apie tokius dalykus, kokių tiesiog žurnalistui niekada nepasakotų.
O ką aš daryčiau šiandien? Taip, kaip ir jūs visi, išgyvenau šoką. Pirmąjį kartą, kai prasidėjo mūsų baltarusiška revoliucija, kada moterys baltomis suknelėmis ir vyrai su gėlėmis išėjo į gatves. Nuostabus vaizdas, privertęs pagalvoti, kad norėdama išvažiuoti iš šios šalies esu neteisi. Šitas barbariškas mūsų valdžios žiaurumas tęsiasi iki šiol, bet revoliucija mus supurtė ir pavertė mus baltarusiais.
Išgirdusi apie karą puoliau į ašaras, nes prisiminiau žmones, su kuriais augau, ir visą šalies grožį.
Karas Ukrainoje pakeitė visą mūsų pasaulį. Ne tik žmonių, gyvenančių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, bet viso pasaulio žmonių. Pradžioje tai padarė COVID-19 pandemija, o vėliau ukrainiečiai. Žaviuosi šiais žmonėmis. Dauguma politikų matė tuos tankus, važiuojančius į Ukrainos širdį Kyjivą. Visiems atrodė, kad Ukrainai atėjo pabaiga. Juk tiek geležies, tebūnie ir surūdijusios, judėjo šioje žemėje.
Pati esu pusiau ukrainietė, nes mano mama yra šios tautybės. Išgirdusi apie karą puoliau į ašaras, nes prisiminiau žmones, su kuriais augau, ir visą šalies grožį. Kokia buvau laiminga pamačiusi, kad Ukraina nepasidavė – ji mums visiems davė šansą patikėti ateitimi. Kaip žinome, šią žinią Moldovoje, Lietuvoje, Lenkijoje priėmė audringai. Netgi sunku įsivaizduoti tą pasaulį, kuriami laimi Vladimiras Putinas. Jam nepavyks, nes imperija griūna, išeina iš istorijos. Manėme, kad tai ji padarys be kraujo, bet buvome naivūs. Kraujo labai daug ir, ko gero, daugės.
Šiandien kaip tik rašau apie tai knygą ir ją rašydama supratau, kad nesuprantu žiaurumo. Kaip vidury Europos galėjo kilti karas tarp tų, kurie neseniai laikė save broliais. Nesuprantu, kaip mano broliai šaudo rusus, kurie šaudo juos. Tam žodžius rasti sunku, bet stengiuosi.
M.Ivaškevičius: Šį kartą pabūsiu pesimistas, o jūs optimistė. Galbūt vėliau pasikeisime vaidmenimis.
Kažkodėl man norisi sakyti ne „Laikas iš antrų rankų“, o „Gyvenimas iš antrų rankų“. Ilgai nesupratau, kodėl, bet dabar pradedu. Juk žodis „laikas“ nurodo viltį, kad sunkumai laikini, tuo metu žodis „gyvenimas“ nurodo, kad individas to galo neišvys. Pamenu save 1991 metais. Man buvo 18 metų, aš džiaugiausi imperijos bei šios plėšikiškos sistemos žlugimu, o dabar man tuoj 50 metų ir jaučiu, kad visi šie gyvieji numirėliai už mano šalies langų vėl rėkauja „išeik“. Žinote, jaučiu, kad, ko gero, man gyvenime niekada nebeteks būti normaliu europiečiu, nes vis tenka gręžiotis atgal. Greičiausiai tą laisvę pasieksiu gyvybės kaina.
Ar jums, kaip Nobelio premijos laureatei bei labai ryškiai rašytojai, nėra jausmo, kad gyvenimas praėjo be tikslo? Kad ir ką besakytumėte, ko darytumėte, niekas nesikeičia ir „Antros rankos“ laimėjo?
S.Aleksijevič: Kad ir kaip tie diktatoriai norėtų, jie negali sustabdyti laiko. To padaryti neįmanoma. Žinoma, gaila, kad gyvenimas trumpas ir mano kartos žmonėms nepasiseks to pamatyti. O tai, kad tie diktatoriai taps praeitimi, kurią mes visi keiksime, yra neabejotina.
M.Ivaškevičius: Užduosiu provokatyvų klausimą, į kurį galima ir neatsakyti. Per pastaruosius 7 mėnesius iš daugelio, net ir inteligentiškų bei meno srities žmonių (ukrainiečių, lietuvių, rusų, baltarusių), girdžiu vieną dalyką: aš gyvenime niekam nelinkėjau mirties, o šiandien yra žmogus, kurį aš pasirengęs uždusinti plikomis rankomis. Visi suprantame, kas šis personažas. Bet jeigu pasakyčiau, Svetlana, kad šis mūsų susitikimas tėra formalumas, o iš tiesų mes jį atsivežėme ir laikome rūsyje... Padarytumėte su juo kažką ar paleistumėte jį?
S.Aleksijevič: Atsakysiu į šį klausimą.
Žinote, kai 2020 metais išėjome į gatves, kaip tik buvau vienas iš patariamųjų balsų. Buvau prieš padangų padeginėjimus bei šaudymus. Man atrodo, kad užimti paštą, telefoną ir telegrafą (rašytoja duoda užuominą į Lenino tekstą 1917 metais – 15min) yra pasenęs būdas, netinkamas XXI a. Mačiau, kad lauke stovi karinė technika, ir jeigu pakviesime studentus, juos tiesiog pervažiuos, kas bus dar baisiau nei Tiananmenio aikštės protestuose Kinijoje. Mes turime rasti naują būdą, kaip laimėti be kraujo praliejimo.
Ne, negalėčiau užmušti savo priešo.
Manau, kad tie protestai buvo gražūs. Žmonės kalbėjo apie tai, kad žmogaus gyvybė yra aukščiau visko. Žinoma, vėliau buvo pralieta nemažai kraujo, visa tauta – pažeminta, dalį susodino į kalėjimus. Visgi anais 2020 metais padarėme kažką, kas iškėlė mus aukščiau barbariškumo, kažkokių viduramžių. Nesvarbu, kad aš kartais sulaukiu laiškų: ką tu čia, Svetlana, pasiekei su tuo savo remarkizmu ir pacifizmu, juk matote, kad jis šiandien vis dar valdžioje ir lieja kraują. Kažkas vis tiek mane verčia mąstyti, kad buvome teisūs, o gal iš tiesų esu tokia remarkistė.
Ne, negalėčiau užmušti savo priešo. Nežinau, gal esu naivi, kažkokia beviltiška humanitarė, bet siekti pergalės kraujo kaina nenoriu. Tokia pergalė nėra tvari. Suprantate?
M.Ivaškevičius: Per jūsų knygą „Cinko berniukai“ susipažinau su jūsų kūryba. Rašiau pagal ją scenarijų Aleksandro Sokurovo spektakliui. Jis turėjo būti rodomas Maskvoje, Vilniuje, Reikjavike, Kyjive. O tada prasidėjo karas. Natūralu, kad Kyjivui ne teatriniai pastatymai galvoje, Maskvoje teatro nėra ir nebus, bet pabandysiu jums papasakoti, kodėl atsisakyta jį rodyti Vilniuje ir Reikjavike. Iki žudynių Bučoje galbūt tai dar buvo įmanoma, tačiau sutinku, kad po to jokios empatijos rusų kareiviams būti nebegali. Sutinkate su tuo? Ar nemanote, kad šiandien „Cinko berniukus“ skaito visai kitaip nei prieš 7 mėnesius?
S.Aleksijevič: Dar pridėsiu, kad po serialo pagal „Černobylio maldą“ sėkmės, kurį žiūrėjo visas pasaulis, Holivudas pasirašė su manimi kontraktą filmui pagal „Karo veidas nemoteriškas“. Jau buvau gavusi avansą, buvome radę režisierių, bet prasidėjo karas. Bet jo atsisakė nepaisant mano pasakojimo, kad knyga apie karą moterų akimis, o ne apie tai, ką kalba V.Putinas. Niekas nuo to nebėgo, tačiau manė, kad reikia palaukti. Visgi šiokia tokia rusofobija atsirado, viskas, kas rusiška, tapo svetima. Aš nesiginčiju ir suprantu, tačiau, mano nuomone, genialus režisierius iš šito filmo padarytų daugiau. Sudėtinga, nes esame priklausomi nuo mūsų laikų idėjos.
Aš net kartais galvoju, kad mano knygos niekaip netampa istorija, nes rusiškasis siužetas sukasi aplink tą patį ratą.
Kalbant apie „Cinko berniukus“ panašu, kad dabar Rusijoje vyksta tas pats, kas Afganistane. Tie patys kūnus naikinantys krematoriumai, motinų ir tautos apgaudinėjimas neatskleidžiant, kiek iš tiesų mirė žmonių. Kaip ir „Karo veidas nemoteriškas“, šiandien moterys taip pat yra fronte. Viskas tas pats. Aš net kartais galvoju, kad mano knygos niekaip netampa istorija, nes rusiškasis siužetas sukasi aplink tą patį ratą.
Deja, žmonės ne visada sugeba tai suprasti. Pavyzdžiui, tos bėdos su vizomis... Tai mažytės rusofobijos lygmuo, nors problema kur kas didesnė. Čia pasaulis pasidalino į žmones, kurie nori naujo pasaulio, ir į žmones, kurie jo nekenčia.
Mane labiausiai nustebino ne V.Putinas, o rusų visuomenė. Štai viena gražiai apsirengusi ir inteligentiška moteris Rusijoje gatvėje paklausta, kaip ji jaučiasi dėl Ukrainos, pasakojo apie seserį, gyvenančią Charkive, bei jos sugriautus namus. Bet aš vis tiek tikiu mūsų prezidentu, tęsė ji. Ir žinote, juk tiek knygų parašyta ir tiek kartų sakyta, kur gėris, o kur blogis, bet atrodo, kad blogis stengiasi tapti gėriu, o gėris blogiu...
M.Ivaškevičius: Sakote, kad istorija kartojasi, bet yra naujų dalykų. Girdėjote pasienyje vykusius rusų kareivių ir jų motinų pokalbius. Žinote, man yra baisiausia, kai yra tokių sutvėrimų, kuriuos sunku pavadinti žodžiu „motina“. Jeigu už tokių sadistų ir prievartautojų nugarų stovi supuvusi motina, vadinasi, nėra jokios vilties. Tai stipriai kontrastuoja su moterimis, iš kurių ėmėte interviu „Cinko berniukams“. Kyla mintys, kad toks kontrastas neįmanomas,kad kažkur čia yra melas – arba skambučiuose, arba jūsų knygoje. Galbūt jūs buvote labai selektyvi, rinkdamasi pasakojimus? Pačių baisiausių motinų liudijimų tiesiog neaprašėte, o gal rusų visuomenė radikaliai pasikeitė?
S.Aleksijevič: Žinote, rašant apie karą Afganistane, išgirsti rėkiančias motinas „žudyk tuos ukrainiečius“ nebuvo įmanoma. Tokių dalykų nebuvo. Tačiau per 30 metų V.Putinas daug dėmesio skyrė propagandai apie imperijos su Ukraina, Baltarusija ir Lietuva susigrąžinimą.
Kol buvo šiokia tokia demokratija prie Boriso Jelcino ir Michailo Gorbačiovo, jie apie reikalus kalbėjo vieni su kitais ir nebendravo su visuomene. Tai buvo klaida. O V.Putinas sukišo didžiulius pinigus į televiziją, kuri pasakoja apie Didžiąją Rusiją... Neseniai mirus M.Gorbačiovui stebėjau, kaip su juo buvo atsisveikinama. V.Putinas tiesiog trumpam užsuko į ligoninę... M.Gorbačiovas tiesiog pergyveno savo laiką ir savo idėjas – jis savo akimis matė, kaip viskas subliuško.
Bet galiu pateikti pavyzdį iš kelionės traukiniu. Vienas senukas man sakė: žinote, mes visą gyvenimą sėdėjome lageryje. Ir štai, mus išleido už vartų, bet nežinome, ką ten daryti, kur eiti. Kas yra laisvė. Todėl vėl pradėjome daryti tai, ką mokame.
M.Ivaškevičius: Iš to galima mąstyti, kad kito kelio nebuvo. Visi šie konclageriniai žmonės negalėjo sukurti kitokios ateities.
S.Aleksijevič: Manau, kad ten nebuvo ekonomistų, politologų, kultūrologų. Visa tai kūrė buvę sovietiniai žmonės. Netgi mokytojai. Bet ko jie galėjo mokyti? Jie turėjo senus sovietinius vadovėlius bei išsilavinimą Sovietų Sąjungoje... Iki antrojo ir trečiojo Maidano Ukrainoje buvo pirmasis. Tai yra nauji vadovėliai, iš viso pasaulio atvykę specialistai... Visi mokėsi naujo gyvenimo! Atvykusi į Ukrainą žavėjausi studentais, profesoriais, inžinieriais... Visi mokėsi anglų kalbos. To nesu mačiusi nei Rusijoje, nei Baltarusijoje.
Pasirodo, jie norėjo, kad valdžioje būtų kažkokie liberalai, be to, nuolatos girdėjau Stalino vardą.
Kai vykau į Rusiją, vienas mano klausimas tiek jauniems, tiek seniems žmonėms buvo, kur jie geriau gyventų: mažoje, žmonėms pritaikytoje Danijoje, ar didelėje Rusijoje, kurios visi bijo. Niekas negalėjo pasakyti, kad nori mažos Danijos.
Taip pat norėjau sužinoti, kas jų herojai. Pasirodo, jie norėjo, kad valdžioje būtų kažkokie liberalai, be to, nuolatos girdėjau Stalino vardą. Niekada netikėjau, kad jo vis dar tiek daug! Pamenu nuvykome į vietovę už Irkutsko, kur kažkada buvo didžiuliai lageriai. Užėjome į muziejų, kuriame kabojo didžiulės lentos su informacija, kur buvo darbo stovyklos. Nuvykome į vieną jų ir ėmėme kalbėtis su senukais. Jie atsiminė, kaip pas juos buvo vežami „naujajam sovietiniam pasauliui“ netinkamų žmonių vagonai, kaip moterys pačios žudė savo vaikus, kad jie nesikankintų. Pasiteiravus, už ką jie balsuos, jie atsakė: už V.Putiną. Nusistebėjau, kaip jie galėjo pasakoti tokias baisybes ir vėliau balsuoti už šį žmogų. Jie paaiškino: niekas kitas, išskyrus KGB, tvarkos šioje šalyje neįves.
Suprantate? Juk laisvė, naujas gyvenimas reikalauja naujų žmonių, o jų paprasčiausia nėra. Juos reikia sukurti, o kas tai padarys? Net valdžioje jų nėra. Perestroiką padarė nedidelis kiekis gorbačiovininkų, visi likusieji tiesiog atsibudo kitoje šalyje. Kaip buvo nesupratę, taip ir liko.
Grįžusi apie savo patirtis papasakojau draugams. Jų požiūriu – Rusijoje kelio atgal nebėra. Ir ką gi matome po 30 metų? Nebeliko žiniasklaidos priemonių „Maskvos aido“ (rus. „Эхо Москвы“), „Naujosios bangos“ (rus. „Новая волна“). Visko, ko nebuvo Baltarusijoje, dabar nebėra ir Rusijoje. Demokratijos taip pat.
Taigi ši romantinė idėja, kad laisvė atsiras iš nieko, vien tik per šūksnius „laisvė“ subliuško. Mes net nežinome, kas tai yra, ir nėra sugrįžimo atgal.
M.Ivaškevičius: Na, štai, dabar ir jūs pesimistė. Bet nieko. Kažkaip išsikapanosim. Bet dabar noriu pasiteirauti apie siaubą. Turiu prisipažinti, kad man viena stipriausių jūsų knygų yra „Černobylio malda“. Galbūt dėl laikotarpio. Nors buvau vaikas, prisimenu šią visuotinę nežemiškos žudančios galios baimę. Taigi knygoje visą šį siaubą jūs perteikėte detaliai.
2020 metais Lietuvos Seimo rūmuose jūs kalbėtoje ir apie mėgėjiškai statomą Astravo atominę elektrinę, kurią šiandien visi užmiršo. Ją paleidžiant Vilniuje buvo jaučiama visuotinė baimė. Šiandien visos buvusios baimės dingo dėl naujų įvykių, nors primenu, kad pavasarį net ir Černobylio atominės elektrinės sarkofagas buvo apšaudomas. Šiandien daugiausia kalbama ne tik apie Zaporižios atominę elektrinę, bet apie atominį karą apskritai. Jis mus gąsdina, bet stengiamės išlikti racionalūs – kaupiame jodo tabletes, mąstome, kaip avarijos atveju pasitraukti, skaitome išgyvenusiųjų Hirošimą ir Nagasakį atsiminimus. Klausiu ir savęs, ir jūsų – kodėl mumyse dingo ši baimė mirti? V.Putinui paskelbus mobilizaciją Rusijoje žiūrėjau apklausas gatvėje, kuriose vyrų teirautasi, ar jie eis į karą. Jeigu prireiks eisiu, atsakė jie. Žiūriu ir galvoju, koks svolačius, bet iš tiesų ir šiandien pats nebesu užtikrintas, ar mano gyvenimas yra svarbesnis nei tauta, nepaisant to, kad visą gyvenimą laikiau save užkietėjusiu pacifistu. Panašu, kad išgyvenimo instinktas dingsta ir mes nebesame tie patys žmonės, kurie buvome prieš metus. Jaučiate tai?
S.Aleksijevič: Vienas sovietinis filosofas yra sakęs: žmogus yra tokia kalytė, kuri pripranta prie visko. Tiesa. Iš visų knygų „Černobylio maldą“ rašiau ilgiausiai, nes beveik nebuvo jokios kitos medžiagos, galinčios man padėti aprašyti radiaciją. Neseniai lankiausi Hirošimoje, kurioje aną avariją aprašiusi rašytoja sakė, kad dėl mano knygos jau žinojo, kaip apibūdinti įvykius.
Japonai buvo ganėtinai griežti – iki elektrinės negalima priartėti per 10 km, žmonės buvo perkelti į mažus butelius, kuriuose mirdavo nuo širdies ligų. Taip pat nagrinėjau Fukušimą ir Hirošimą. Supratau, kad žmogus tokiems išbandymams visiškai nepritaikytas. Radiacija yra nematoma, jos negalima užuosti, paliesti, išgirsti. Negalime net rasti žodžių jai apibūdinti ne mediciniškai, bet žmogiškai, mylimųjų lūpomis, kuomet atvažiuosi į kaimą, o jis visas it Mėnulyje apibarstytas dolomito dulkėmis. Bejėgiškas jausmas.
Pastebėjau, kad labai gerai išgyvendavo seni kaimo žmonės. Visi evakavosi, bet viena kita močiutė liko Pripetėje. Klausiau, kaipgi jie čia gyvena, ir man atsako: va, vilkas atėjo, tai jį pamaitinau, atskrido šarka, ir ją pamaitinau, atėjo ežiukas, pieno įpyliau. Taip žmogus nusileido apačion ir prisitaikęs prie gyvūnų pasaulio pats tokiu tapo. Tuo metu Fukušimoje nė vienam žmogui neleido pasilikti... Todėl rašant kėliau sau metafizinius klausimus: kokia mūsų ateitis, kur eina progresas, kuris taip pat yra vienas iš individo karo formų.
Kalbant apie V.Putino gąsdinimus paspausti mygtuką, branduolinis karas gali įvykti ir gali neįvykti. Tarkime, bombą numestų netoli Kyjivo, o vėjas pūstų į Baltarusijos pusę, tai ten žmonės kentėtų labiausiai. Panašiai buvo ir su Černobyliu. Tad ką V.Putinas įsivaizduoja? Numetęs bombą iškart puls Lietuvą? O galbūt radiacija iškart eis į Maskvą arba į jo bunkerį? Niekas nežino. Manau, kad mums neužtenka jėgų suvokti, kas yra Černobylis ir kas tokia Hirošima. Todėl prasideda visi šitie grasinimų žaidimėliai iš V.Putino lūpų.
M.Ivaškevičius: Galvojate, kad jam rūpi žmonės? Juk šiandien jis mobilizavo savo pilvotus ir alkoholizmu sergančius šauktinius.
S.Aleksijevič: Bet juk ir jis pats gyvas. Netgi jei yra bunkeryje, ten jis tikrai neliks amžinai. Manau, kad bet kokia diktatūra tėra menkai išsilavinusių žmonių reikalas. Jie iki galo nesupranta, kas yra šiandieninis gyvenimas, meninis skonis, klimato krizė. Jie patys yra viduramžiuose ir kitiems siūlo taip gyventi.
M.Ivaškevičius: Laiko liko nedaug, bet noriu sugrįžti prie knygos, kurią dabar rašote. Ji yra apie baltarusių revoliuciją. Nemanote, kad jau vėluojate su savo knyga?
Ilgai rašau ne dėl medžiagos rinkimo, bet turiu rasti naują požiūrio kampą, suformuoti filosofiją.
S.Aleksijevič: Matote, rašydama apie Baltarusiją, nepasakosiu vien apie kančias. Visa tai jau aprašyta. Ilgai rašau ne dėl medžiagos rinkimo, bet turiu rasti naują požiūrio kampą, suformuoti filosofiją. Tad naujoji knyga bus ir apie žmogiškąsias kančias, ir apie dabar reikalingą gyvenimo filosofiją. Be abejo, visada geriau knygą išleisti anksčiau. Deja, klausimai, ką galime ir ko negalime mes, kas yra revoliucija, nesensta. Esu ne katastrofų, o to, kas vyksta giliai su mumis, rašytoja. To skubinti negalima.
M.Ivaškevičius: Esu užtikrintas, kad baltarusių revoliucija yra tik pradžia. Dabar yra savotiška pauzė. Bet žinote, mane jaudina šiandienių baltarusių tylėjimas viso to, kas vyksta, fone. Nekalbu apie žmones, kurie sėdi kalėjimuose, bet nemažai žmonių spėjo pabėgti nuo represijų. Visgi kyla jausmas, kad baltarusiai išgyvena kažkokią gėdą, mat Ukraina bunda. Toks jausmas, kad apie šalies reikalus tekalba vienas malkas kapojantis bei ciniškai ukrainiečius su nepriklausomybės diena sveikinantis žmogeliukas. Įsivaizduokite, kad egzistuoja kažkoks geopolitinis psichoterapeutas, gydantis ne atskirus žmones, bet tautas. Kaip jis apibūdintų tą būseną, kurią šiandien išgyvena baltarusiai: gilia depresija, nuo kurios gydomasi, ar kapituliacija?
S.Aleksijevič: Tai ne kapituliacija. Šiandien Baltarusija yra okupuota. Kur tik bepažiūrėsi, ten rusiški tankai, lėktuvai ir kariai. Ten nebe mūsų šalis ir Aliaksandras Lukašenka nieko nesprendžia. O mūsų tauta per visus tuos sodinimus į kalėjimą yra labai pažeminta, negana to, turi įvairių istorinių traumų. Visgi pažinodama baltarusius esu užtikrinta, kad po ilgo tylėjimo jie sprogs.
