Duodamas interviu 15min N.Barley teigė, kad jam yra tekę bendrauti su Lietuvos rašytojais, o Sigitui Parulskiui ir Renatai Šerelytei palinkėjo sėkmės ieškant savo tarptautinio skaitytojo.
„Aš tikiuosi, kad ateityje tokie lietuvių autoriai kaip S.Parulskis ir R.Šerelytė atras savo anglakalbį skaitytoją“, – sako „Man Booker“ tarptautinės premijos komisijos pirmininkas N.Barley.
„Man Booker“ tarptautinė premija teikiama nuo 2005 metų – ja įvertinama geriausia į anglų kalbą išversta ir Didžiojoje Britanijoje išleista knyga. Šią premiją pasidalija autorius ir knygos vertėjas. Tai prizas, teikiamas greta pagrindinės „Man Booker“ premijos, kuri yra viena svarbiausių literatūros pasaulyje.
Šiais metais „Man Booker“ tarptautinei premijai nominuotos 126 knygos, iš kurių į trumpąjį sąrašą atrinkti 6 kūriniai. Premijos laimėtojas paaiškės birželio 14 dieną.
Kuo šių metų trumpasis sąrašas yra išskirtinis? Kokiais kriterijais remiantis knygos atrenkamos tarp geriausių? Ko reikia, kad knyga sulauktų tarptautinio pripažinimo? Apie tai 15min kalbėjosi su premijos komisijos pirmininku N.Barley.
– Po mažiau nei mėnesio paaiškės premijos laimėtojas. Kol kas aiškus tik trumpasis kūrinių sąrašas su šešiomis knygomis. Kuo jis šiais metais išsiskiria?
– Tai yra antrieji metai, kai „Man Booker“ tarptautinė premija teikiama nauju formatu. Anksčiau prizas buvo skiriamas autoriams už per kelerius metus į anglų kalbą išverstas ir išleistas knygas. Tarp tokių autorių buvo ir prozininkai Laszlo Krasznahorkai ir Ismaelis Kadare‘as. Nuo 2016 metų prizas teikiamas už vieną knygą, išverstą į anglų kalbą. Pirmą naujo formato prizą laimėjo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang. Iš esmės pasikeitė premijos laimėtojo rinkimai.
Vienas iš svarbiausių dalykų, susijusių su „Man Booker“ apdovanojimais (jų yra du, – aut. past.), yra tai, kad vertinimo komisija yra profesionali ir kruopšti. Šiais metais penki komisijos nariai perskaitė 126 kūrinius, kurie buvo nominuoti premijai – tai labai kruopštus procesas. Bet iš visų kūrinių atrinktos tik šešios knygos, kurios premiją paverčia unikalia. Dviejų iš jų autoriai yra iš Izraelio, du iš Skandinavijos, po vieną iš Argentinos ir Prancūzijos. Trumpasis sąrašas toks stiprus, jog aš galiu nuoširdžiai pasakyti – bet kuri iš šių knygų gali tapti premijos laimėtoja.
– Ko knygai reikia, kad ji patektų į trumpąjį premijos sąrašą?
– Romanas turi ne tik išsiskirti iš tų, kuriuos perskaito komisijos nariai, bet ir būti puikus skaitant ir antrą kartą.
– O kokie yra nominuotų knygų vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujasi komisijos nariai?
– Knyga yra tarsi žmogus – kiekviena turi skirtingas asmenines savybes ir charakterio bruožus. Komisijos nariai analizuoja kūrinio scenarijų, charakteristiką, dialogus, kontekstą ir romano pabaigoje jaučia trūkumus.
Mes išrinkome knygas, kurios yra nepamirštamos, gilios dvasiškai, mus stipriai įkvėpė ir sukrėtė, darė įtaką. Šios knygos mus vertė keltis naktimis, apie jas negalėjome nustoti galvoti. Galų gale, mes, komisijos nariai, turėjome pasiekti bendrą sutarimą ir tai, manau, trumpąjį premijos sąrašą daro itin stipriu.
– Ar turite knygą, kuri buvo jūsų favoritė, bet nepateko tarp šešių geriausių „Man Booker“ tarptautinės premijos knygų?
– Man labai patiko knyga, kuri šiais metais nepateko į trumpąjį sąrašą, nes pagal reikalavimus į anglų kalbą buvo išleista per vėlai. Tai vokiečių rašytojos Jenny Erpenbeck knyga „Go, Went Gone“. Aš dievinu J.Erpenbeck knygas ir labai laukiau, kol galėsiu perskaityti šią, kurioje pasakojama apie Afrikos pabėgėlius Berlyne. Tikiuosi, kad kitais metais ši knyga laimės „Man Booker“ tarptautinę premiją!
– Šių metų „Man Booker“ tarptautinės premijos ilgajame sąraše (jame iš viso – trylika knygų) yra bent keturi autoriai, kurie anksčiau laimėjo šį prizą arba su savo kūriniais pateko į ilgąjį sąrašą. Kaip manote, ką šis faktas rodo – galbūt pasaulio literatūroje per mažai gerų, naujų autorių? O gal vyresnės kartos rašytojai vis dar yra pakankamai populiarūs? Ar problemos iš to nereikia daryti?
– Išties ilgajame premijos sąraše yra trylika knygų, kurių bent ketvirtadalis autorių anksčiau jau buvo minimi ilguosiuose „Man Booker“ tarptautinio apdovanojimo sąrašuose. Nemanau, kad tai yra problema. Literatūros pasaulyje yra daug gerų autorių. Tačiau tenka sutikti, kad leidėjai, kurie sunkiai dirbo kurdami rašytojų vardą Didžiosios Britanijos rinkoje, tęsia jau šalyje žinomų autorių knygų leidybą. Geriau žinomiems autoriams lengviau surasti savo skaitytoją.
– Praėjusiais metais Pietų Korėjos autorės Han Kang knyga „Vegetarė“ laimėjo „Man Booker“ tarptautinę premiją. Skaitėte šią knygą? Galbūt galite atskleisti, kuo šis kūrinys sužavėjo komisiją? (15min skelbė dvi šios knygos apžvalgas: Jurgos Mandrijauskaitės skaitykite čia, o Mažvydo Karaliaus čia)
– Atsakydamas į šį klausimą raginu jus perskaityti šią knygą. Tai trumpas, bet intensyvus ir labai stiprus kūrinys, kuris per tris knygos skyrius pasakoja apie jauną Pietų Korėjoje gyvenančią moterį, turinčią labai aštrų protą. Romano atmosfera taip pat labai korėjietiško stiliaus.
Knyga yra tarsi žmogus – kiekviena turi skirtingas asmenines savybes ir charakterio bruožus.
– Esate vienas iš prestižiškiausių pasaulio literatūros apdovanojimų komisijos narių. Jūsų akimis, kokias matote literatūrines tendencijas?
– Pradžioje norėčiau pasakyti, kad daugiausia knygas skaitau anglų kalba, dar šiek tiek prancūziškai. Taigi negaliu kalbėti apie pasaulio literatūrą kaip visumą. Bet aš manau, kad šioje sferoje jaučiama globalizacija. Pavyzdžiui, šiuo metu jaučiama didelė Lotynų Amerikos literatūros banga – ji neišvengiamai turi Pietų Amerikos bruožų, bet akivaizdžiai jai įtaką padarė amerikiečių, Europos ir Rusijos literatūriniai stiliai. Taip pat visada žavi akimirkos, kai romanai iš Afrikos ir Azijos pasiekia tarptautinę auditoriją.
Ačiū Dievui, kad literatūra gali kirsti sienas, kai tuo tarpu politikai kalba apie sienų statybą ir migracijos stabdymą.
– Spėčiau, kad jums neteko daug girdėti apie lietuvių literatūrą, bet galbūt galite pasidalinti patarimu – ko, jūsų nuomone, reikia knygai, kad sulauktų tarptautinio pripažinimo?
– 2008 metais Edinburgo knygų festivalyje mus aplankė trys autoriai iš Lietuvos – Eugenijus Ališanka, Gintaras Grajauskas ir Sigitas Parulskis. Mes taip pat minėjome svarbią sukaktį – Czeslawo Miloszo šimtmetį, nors mes jį apibūdiname kaip Lenkijos poetą. Bet jūs esate teisus – greičiausiai dauguma anglakalbių skaitytojų nėra girdėję apie autorius iš Lietuvos. Nepaisant to Didžiojoje Britanijoje požiūris keičiasi ir dabar verstine grožine literatūra domimasi labiau nei anksčiau.
Norint sulaukti tarptautinio pripažinimo, knyga turi būti svarbi ar sukelti rezonansą, skleisti stiprią žinią, kuri svarbi ne tik gimtos šalies, bet ir tarptautiniams skaitytojams. Aš tikiuosi, kad ateityje tokie lietuvių autoriai kaip Sigitas Parulskis ir Renata Šerelytė atras savo anglakalbį skaitytoją, kaip tai pavyko padaryti ukrainiečiui Andrejui Kurkovui, estui Andrusui Kavirahkui, lenkei Olgai Tokarczuk ir slovakei Ursulai Kovalyk.