Jį išgarsino debiuto ketvirtajame viršelyje publikuota frazė, kad melodingi tekstai paliko įspūdį Tomui Venclovai, todėl pastaraisiais metais poetas stengiasi iš šio konteksto vaduotis. Norvilos kūryboje ribinė yra trečioji knyga Buitinė (2014), atskleidusi jo pastarojo meto poezijos ypatybes: patikimesnis už rimą tapo verlibras, rašoma iš monotonijos, kasdienybės, svarbi ją pakylėjanti buities ir būties dėmenų sąveika.
Norvilos kūrybos išskirtinumo žymė – išties šviesūs, geriečio tekstai apie meilę, rašymą ir praeinamumą.
Norvilos kūrybos išskirtinumo žymė – išties šviesūs, geriečio tekstai apie meilę, rašymą ir praeinamumą. Visa jo poezija kelia įspūdį, kad rašoma iš pilnatvės būsenos, o klasikinių temų traktuotė saloninė: tvarios meilės išbandymai, pasigėrėjimas mylimąja, surimuotas pasivaikščiojimas po miestą, ironizuojama tuštybė, apmąstomas poezijos menas ir panašiai. Galbūt minėto saloniškumo poetas nesiekė tikslingai, tačiau jo nereikėtų suvokti primityviai ir painioti su sentimentalumu, lyriškumu. Panašiai kaip poetės Indrės Valantinaitės Trumpametražiuose (2017), Norvilos tekstuose dominuoja nugludinti gyvenimo vaizdeliai, karkasą sudaro apibendrinanti metafora ar paveiki gyvenimiška analogija (stalo žaidimai, sporto varžybos), pozityvi kiekvieno išgyvenimo traktuotė. Tačiau jo tekstai nesiekia atrodyti prašmatnūs ir išdailinti, nes Norvila juose siūlo įžvalgų paprastumą (tą liudija ir sąmoningai pasitelkiamas buities, skaičių įvaizdis), jaukumą ir „nuskaidrėjusį žinojimą“ (p. 79), įkvėptą kasdieniškų detalių ar paauglystės, santuokos patirčių. Šeima, namai, ramybė – numanomi šios poezijos šaltiniai ir įkvėpėjai, dėl kurių visos įtampos ištransliuojamos į paguodą ir viltį („sakau taip – / šiandien buvo ilga diena // ir tikiuosi / rytoj bus ilgesnė“, p. 21).
Svarbu ir tai, kad pilnatvė Norvilos tekstuose nėra pilkuma. Tai yra produktyvi sąlyga švelniai suabejoti pasaulio sandara ir prasmingumu, paremti kalbančiojo savikritiką žvilgsnį į save. Todėl atrodo, kad tekstams tiek pavojų, tiek malonių nušvitimų ieškoma saugioje zonoje, kartais vien vaizduotėje inscenizuojant dramą, laikantis taisyklės „kas būtų, jeigu būtų“ („apsimeskime kad mes nepažįstami“, p. 77; „kol niekas nestebi tol niekas nesupyks“ ir pan.), o jų pritrūkus – pastiprinti numanomai aukštesnę galią turinčiu religijos kodu (pvz., „procesija“). Tokią pilnatvės poetizaciją galima laikyti Norvilos poezijos saloniškumo verte.
Skaitant Skaičius nuolat magėjo klausti, ką ši pilnatvė intriguoja labiau – rašantįjį ar skaitytoją? Mat Norvilos poeziją lengvai galima apibūdinti kaip tvarkingą (amatą perpratusia) ir teisingą (su idėjomis nepasiginčysi). Netgi atrodo, kad poetas, nors pristato pasaulį vaikystės žvilgsniu, savo kalbėjimui kelia daug reikalavimų: nesiryžta pasirodyti neįžvalgus ir neišmintingas. Manyčiau, taip nutinka todėl, kad Norvila mokėsi iš nekuklios Aido Marčėno ir šiek tiek Donaldo Kajoko poezijos. Tai suprantama: debiutavo jų įtakos laiku (apie 2006 m.), kai pripažintų kūrėjų poezijos samprata buvo aktuali ir visai madinga. Tačiau nuo jų menkstančios įtakos lauko Norvila labai nenutolo. Kaip ir korifėjų tekstams, jo poezijai būdingas tas pats miestiškos kasdienybės meditatyvumas, ne vieną eilėraštį sukuria paradoksalus mąstymas, svarbus kalbos ir pasaulio santykio suvokimas, erdvė reikšmingam „atsitiktinumui“. Bėda ta, kad Norvilos poezijai pravarčios perimtos priemonės rašyti (galiausiai pereinama nuo rimuotų eilių iki trumpučių atidirbtų trieilių), deklaratyvus gylio siekis (eil. „akmenys“), bet nematyti individualaus santykio su jų pasaulėžiūra. Pavyzdžiui, tekstas „Iš rankų į rankas“ pradedamas globalaus vartojimo scena, bet baigiamas marčėniškai: „tavo vaikas greičiausiai danas / vardu erik, / pavarde nielsen // bent jau taip pakreivota / ant etiketės / jo lietaus striukės // ir todėl tavo vaikas – / jau nebe tavo // neatpažįstamas / kartais jo žvilgsnis // šiandien jo – / rytoj kito / kuris apsirengs tarsi rūbą // šį dėvėtą / savo bet ir kitų – / visų po truputį // pasaulį“ (p. 35). Poetinę situaciją vadinčiau originalia, bet tekste praktiškai nėra konflikto ir jo sprendimo, nes „visų po truputį pasaulis“ numanomai konstatuoja pilnatvę.
Tačiau, jei tekstą paremia konotacijas turintys, Marčėno poezijos žodynui būdingi dėvėtumo, pasaulių motyvai, dviprasmybė lyg ir egzistuoja, lyg ir ne; jei liekama savaime suprantamų tiesų srityje (globalumo), Norvilos refleksija vis tiek atrodo blanki. Šis įspūdis apie blankumą jau ketvirtoje poeto knygoje persekioja nuo teksto prie teksto, todėl neapgaulinga manyti, kad kalbėtojas tvirtai nesuvokia savarankiško žodžio galios. Net tada, kai eilėraščiui numatyta „smūginė“ pabaiga, staiga ji paliekama „harmoningai“ atvira, t. y. tiesiog be požiūrio: „ruduo pats sau / beviltiškai gražus“ (p. 87), „pergalė / visai nebesvarbi“ (p. 102). Šį trūkumą ypač išgrynina lakoniškųjų tekstų skyrelis, sudarytas iš poetiškų scenų, kai kuriama drama vienu mostu sugriaunama, nuasmeninama monotonišku nesvarbumu, savaimingu buvimu, tiesiog grožiu. Galima tai laikyti saloninių paradoksų zona, tačiau suabejočiau, ar nuolat kartojamos priemonės vis dėlto visais atvejais pateisina lūkesčius. Galiausiai tokiu būdu tekstai skaitytoją palieka ne tiek fiksuojančio stebėtojo bendrininku, kiek žiovaujančiu žiūrovu, nes atrodo, kad tekstu labiausiai suintriguotas pats autorius („tamsu ir drėgna / kol neužrašai“, p. 98).
Man patinka, kad Norvilos tekstai paremti aukšto registro vertimu į buities kalbą, šiuo požiūriu pasiekiama gerų dalykų, nes pajuntami smulkūs niuansai (apskritai puikus Skaičių sprendimas stipriausius tekstus publikuoti knygos pradžioje). Tačiau be žaismės ar ironijos (o ji juk būdinga ir korifėjams), be iš pastebėjimų išaugančios refleksijos netoli galima pasistumti. Tai atskleidžia nemažą Skaičių dalį užimantys sonetų vainikai „Vilniaus“ ir „Kauno“, kuriuos vienija miesto poetizavimo tema (pvz., paminėti miestų žymias/svarbias vietas, intensyviu kalbos srautu savotiškai po jas vedžioti), tačiau neperprasta soneto struktūra ir esmė. Štai vienas iš posmų: „net jeigu visa tai – dėl išdavystės / kol kiemo katės vaiko balandžius / netilpdamos į fotoblykstę / čia greit prilis ir dar greičiau nudžius“ (p. 114). Nors rimuojama įtaigiai, tačiau gyvybinga tik forma, o ne turinys. Citatoje paminėtas ryškus išdavystės topas (kitur „nasrai“, „požemiai“ arba biografinės nuorodos) lyg ir augo į įvaizdį, bet vos sukūrus įtampos galimybę, pasirodė niekuo neypatingesnis nei atsitiktinis „lietus“. Vargu ar tokie tekstai kokiu nors būdu įsirašo į bendrą miesto poezijos foną.
Noras kasdienybę parodyti netikėtai šviesiai, paremtas tik punktyriška poeto biografija (Norvila abiejuose miestuose praleido reikšmingą gyvenimo tarpsnį, brendo ir mylėjo), kuri nerodo akivaizdesnio santykio su vietomis. Be to, išryškina kituose tekstuose ne taip ženkliai pasirodžiusį signalą, kad ši poezija kartais rašoma savitiksliai, iš tuštumos, tėra tik cukriniai paveikslėliai apie tai, kaip „pakreipęs galvą šypsosi birželis“ (p. 114) arba, stebėdamas subjekto nuotykius paklusniame pasaulyje, Dievas atlaidžiai „apsipranta // išspaudžia šypseną užvarsto langines“ (p. 49). Galbūt to pakanka saloniškos poezijos lūkesčiui sukurti, tačiau lengvabūdis kalbėjimas posmuose ilgainiui virsta, rodos, kuo originalesnių įvaizdžių koliažu apie nieką, staigiais minties šuoliais ir gramatinių asmenų kaita (tarsi lygiuojantis į keisčiausius dalykus gabiai surimuojantį Kęstutį Navaką?). Ne kartą atrodo, kad rašoma inertiškai džiaugiantis kūrybos procesu, pamiršus loginius ryšius (pvz., tekstas apie turistus prasideda: „kavos tirščiu ant akmeninio delno / atostogauja senstantys turistai / grupelėmis – minkšti pūkuoti švelnūs / kol įsigauna ten kur neišdrįstų“, p. 116) – atimtum pirmą sonetų vainikui privalomą eilutę ir paaiškėtų mintis). Neprimena tai ir eksperimento dvasios, nes vardan jos reikia iš tiesų „nusidėti“. Skaičiuose justi, kad tai ne tiek asmeniškumo virsmas kolektyvine išmintimi, kiek asmeninės poeto grumtynės su gramatika, nustatyta forma. Būtent tai ir nuvilia, nes dėl tokių viešų pratybų savo tekstams reikalavimus keliantis Norvila atrodo debiutantiškai, o poezija vietomis iš tiesų palaikoma ne tiek suteiktos prasmės, kiek atsitiktinai sukibusių žodžių.
Skaičiai galėjo būti tvirčiau sudaryti, nes geraisiais atvejais (pvz., „vaikystė“, „terariumas“, „kalba“) labai dora Norvilos poezija atrodo malonus priešnuodis nuo poezijos, kurioje į viską žvelgiama pernelyg įsitempus, pro skausmo žiūronus. Simptomiška, kad Skaičiuose nėra neigiamų skaitmenų, galbūt tik turinyje rasime nedrąsiai sumaišytą numeracijos seką ir švelnų siurrealizmą, kylantį iš aukštojo meno analogijų su realistiškomis „žemiškomis“ formomis (pvz., rašymas kaip sportas). Kaip ir Buitinės buitiškumas, abstrakti skaičių semantika šioje knygoje katalizuoja lygiai tą pačią saugią, individualumo nereikalaujančią harmonijos semantiką, o žvelgiant plačiau – atrodo kaip monotoniškas savos poezijos tęsinys. Todėl skaičiuoti pramokusiam Norvilai labiausiai norėtųsi linkėti pasaulio dėsnius matuoti ne pagal atidirbtą tvarką, neieškoti labai rimtų poetocentrinių problemų ir išsilaisvinus pagaliau sužaisti solo partiją.
Paulius Norvila, Skaičiai: Eilėraščiai, Vilnius: Tyto alba, 2018, 134 p., 700 egz. Dailininkė Kristina Norvilaitė-Geniušienė
