„Kai karo pabaigoje ledi Ana Serkomb ištekėjo už Džordžo Smailio, savo nustebintiems Meifero draugams ji apibūdino jį kaip pribloškiančiai įprastą tipą“, – šiomis eilutėmis rašytojas Johnas le Carré pradėjo pirmąjį savo romaną „Kvietimas mirusiems“ (1961 m.), kuriame pirmą kartą pasirodė garsusis jo personažas, britų žvalgybos pareigūnas Džordžas Smailis.
Pagal populiarumą ir žinomumą pasaulyje Džordžą Smailį galima lyginti nebent su superšnipu Džeimsu Bondu, bet jiedu – tikros priešingybės.
Džordžas Smailis yra prastai apsirengęs, akiniuotas, drovus, vedęs neištikimą moterį. Jis sugeba numatyti būsimus sovietų žvalgybos ėjimus ir regzt intrigas, sugeba išgyventi artimiausių draugų išdavystes ir britų žvalgybos biurokratiją.
Šaltojo karo šnipų žaidimai Johno le Carré romanuose nė iš tolo neprimena bondiško veiksmo, kur slaptosios operacijos baigiasi sprogimais ir susišaudymais. Priešingai, Johno le Carré šnipų istorijos vystosi lėtai, melancholiškai, painiai. Taip lėtai, melancholiškai ir painiai, jog atmosfera įtraukia nuo pirmų puslapių ir nepaleidžia net perskaičius knygą.
Tarp Johno le Carré kūrybos gerbėjų sklando pokštas: personažas Džordžas Smailis ir jo darbovietė Cirkas yra net tikroviškesni už tikrąją britų žvalgybą. Nenuostabu, nes pats Johnas le Carré – arba Davidas Johnas Moore'as Cornwellas, koks yra tikrasis jo vardas – pats tarnavo slaptosiose tarnybose MI5 ir MI6.
Rašytojo karjeros pradžioje Johnas le Carré buvo kritikuojamas, esą tokio talento autoriui nedera rašyti apie šnipus. Tačiau dabar jis yra laikomas vienu svarbiausių britų rašytojų.
Jo romanai „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ ir „Bastūnas Siuvėjas Kareivis Šnipas“ tapo pasauliniais bestseleriais ir pelnė kritikų pripažinimą. Beveik visi Johno le Carré kūriniai sulaukė ekranizacijų, nors jo kūryba nė iš tolo neprimena veiksmo filmo.
Lapkričio viduryje Rašytojų sąjungos leidykla išleis naujausią Johno le Carré romaną „Šnipų palikimas“, kuriame jo sukurti Šaltojo karo britų žvalgybos personažai susiduria su moderniais iššūkiais – šiuolaikiniame Londone vykstančiu teisiniu procesu dėl praeityje įvykdytų operacijų prieš sovietus.
Apie naujausią Johno le Carré romaną ir šio autoriaus kūrybą kalbėjome su publicistu, rašytoju, dviejų politinių trilerių autoriumi Aidu Puklevičiumi.
– Kartais atrodo, kad Lietuvoje trileriai, detektyvai suvokiami kaip pramoginė literatūra. Bet Johnas le Carré dėl savo stiliaus, žodyno, kuriamos atmosferos pasaulyje yra laikomas aukščiausios klasės rašytoju. Ar galima sakyt, kad jis yra išskirtinis trilerių ir detektyvų kūrėjas?
– Ne tik jis. Bet jeigu kalbėtume apie šnipų romanų žanrą, jis tikrai yra kultūrinis fenomenas.
Iš vienos pusės yra britas Ianas Flemingas su savo Džeimsu Bondu, kurio kūrinių net nebegalima vadinti vien pramogine literatūra, kadangi tai yra klasika, pagimdžiusi tiek fenomenologijos, o iš kitos pusės yra le Carré. Jo romanai yra tokie, kokį jis matė ir įsivaizdavo žvalgybos tarnybą: rami, blusinėjanti, spendžianti pinkles.
Šnipų romanų irgi būna visokių. Būna tokių ramių ir intelektualių kaip le Carré, o būna tokių, kur pagrindinis veikėjas nieko daugiau nedaro tik šaudo ir miega su priešo agentėmis. Kaip dabar mėgstama Holivude – atsisėdo bičas prie kompo ir nuo to, kaip intensyviai jis spaudo klaviatūrą, tiek intensyviai vyksta svarbių valstybės duomenų hakinimas; ten žmonės net pele nesinaudoja, svarbu ką nors spaudyti.
Le Carré romanuose viskas kitaip. Viskas paremta veiksmų numanymu ir, žinoma, žmogaus psichologijos išmanymu, jo silpnųjų vietų išnaudojimu.
– Ar galima sakyti, kad net pagal lietuvišką literatūros skirstymą į rimtąją ir nerimtąją, le Carré vis tiek būtų rimtoji literatūra?
– (Nusijuokia) Lyginant su lietuviška literatūra, tai jis būtų išvis labai rimtas; aukščiausias lygis.
Man jis pasižymi ne tik savo siužetais, bet ir kalba, ji yra labai graži, labai grakštus stilius. Lyginant su šiuolaikiniais britų autoriais, gal tik Julianas Barnesas rašo tokia gražia anglų kalba kaip le Carré.
O jeigu lygintume su lietuviška literatūra, tai jis tikrai atsistotų šalia rimtosios literatūros.
– Sakoma, kad ankstyvuosiuose le Carré darbuose labai jaučiama britų rašytojo Grahamo Greeno įtaka.
– Jis ir pats yra tai pripažinęs kažkuriame interviu. Jis yra sakęs, kad didžiausią įtaką jam padarė rašytojas Ivlinas Vo, novelistas P.G. Wodehouse'as. O dėl Greeno tai nežinau, kodėl taip lyginama.
– Dėl tempo? Tiek le Carré, tiek Greeno siužetai vystomi lėtai.
– Tempas ir melancholija. Ir liūdnumas. Bet tada galima sakyti, kad le Carré ir Josephą Conradą primena, ir Gilbertą Chestertoną.
– Visi jie britai.
– Britai. Bendras yra žmogaus ribotumo suvokimas. Suvokimas, kad ne viskas yra balta, juoda ir paprasta. Kartais pralaimėjimas yra moralinė pergalė, o kartais pergalė yra moralinis pralaimėjimas.
– Kai ieškojau žmogaus, su kuriuo galėčiau pakalbėti apie le Carré kūrybą, Ernestas Parulskis sakė, kad tavo ankstyvieji darbai jam kažkuo primena le Carré būseną.
– Oi ne. Mano romanus – ypač pirmąjį – labiau judina veiksmas nei personažai. Le Carré romanuose vis tiek visų pirma yra personažai ir jų sudėtingi vidiniai pasauliai.
Jeigu imsime Džordžą Smailį, pagrindinį didžiosios trilogijos personažą, ir jo žmonos neištikimybę, kaip atspindį ir paralelę tam tikrų dalykų, kurie dedasi ne tik jo asmeniniame gyvenime, bet ir jo darbiniame gyvenime, tai mano romanai tikrai nėra panašūs.
– Pagrindinis personažas Džordžas Smailis neabejotinai yra le Carré sukurto pasaulio centras. Kaip tu jį apibūdintum skaitytojams, kurie niekada neskaitė le Carré romanų?
– Prastai apsirengęs žvalgybininkas (nusijuokia).
– Kaip pats le Carré aprašė Smailį savo pirmojoje knygoje: žmogus, išleidžiantis neadekvačiai daug pinigų itin prastiems drabužiams.
– Taip, taip. Kaip vienoje knygoje jį apibūdino kažkuris personažas: žmogus su šėtono sumanumu ir nekaltos mergelės sąžine. Smailis yra strategas, pinklių kūrėjas, numatantis daug ėjimų į priekį, bet kartu išsaugantis lojalumą saviškiams.
– Bernardas Gailius savo knygoje „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ rašo ir apie Johną le Carré. Bernardas iškėlė mintį, kad le Carré kūryboje jaučiama jo asmeninė nuoskauda slaptajai tarnybai. Ar tau jaučiama ta nuoskauda?
– Man ne tiek nuoskauda jaučiama. Mano nuomone, tai yra klasikinis autoriaus triukas, norint, kad skaitytojas tapatintųsi su herojumi. Jam reikia prikurti įvairių kliūčių. Tos kliūtys gali būti išorėje, šeimoje ir, aišku, pačioje tarnyboje: viršininkai, biurokratai, sovietų šnipai, išdavikai.
Jeigu viskas būtų idealu ir visi tik kartu dirbtų, tai čia būtų kaip sovietiniuose romanuose – konfliktas tarp darbininko, kuris gamina gerą detalę, ir darbininko, kuris gamina dar geresnę detalę.
Žmonės užjaučia herojų, kai jam būna tikrai sunku, o tam, kad būtų sunku, problemų turi būti visur.
– Kokia išvis yra tavo le Carré patirtis? Esi jo gerbėjas, ištikimas skaitytojas?
– Pirmasis jo romanas, kurį skaičiau, buvo „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“. Aš jį perskaičiau rusų kalba, „Inostrannaja literatura“ (liet. „Užsienio literatūra“) buvo išspausdintas paskutiniais perestroikos metais. Kadangi nebuvo su kuo lyginti, jis man padarė didžiulį įspūdį.
Paskui aš perskaičiau visą Smailio trilogiją: „The Honourable Schoolboy“ (liet. „Garbingas mokinys“), „Tinker Tailor Soldier Spy“ (liet. „Bastūnas Siuvėjas Kareivis Šnipas“), „Smiley's people“ (liet. „Smailio žmonės“). Tada buvo tokia pauzė. Vėliau perskaičiau „The Russia House“ (liet. „Rusų namai“). Ir tų pačių šviežiausių jo knygų jau kažkaip nebeskaičiau.
Naujausia jo knyga „A Legacy of Spies“ (liet. „Šnipų palikimas“) buvo mano sugrįžimas po ilgos pertraukos. Man buvo labai įdomu paskaityti, kaip į vieną istorija jis sukabino pirmąją savo knygą ir Smailio trilogijos personažus.
Aš šiuo metu šnipų romanuose ir trileriuose baisiai pasigendu Šaltojo karo. Gal tai nostalgija. Le Carré buvo mano mėgstamas rašytojas iš tos tematikos. Ir dar kitas britas Lenas Deightonas, rašęs apie tokį britų žvalgybininką Bernardą Samsoną.
Džordžas Smailis yra grynai britų viduriniosios klasės atstovas, o Bernardas Samsonas yra darbininkų klasės atstovas, prasimušęs į žvalgybą – storžieviškesnis, netašytesnis, tačiau ten irgi yra to liūdnumo ir suvokimo, kad bet kada bet kas tave gali išduoti. Ir kad prireikus tau pačiam gali tekt išduoti kitus, nes tokios buvo tos Šaltojo karo taisyklės.
– Man atrodo, kad le Carré kūrybos sėkmė ir yra toji išskirtinė atmosfera: Cirkas, Džordžas Smailis, žibintininkai. Ar mes tai romantizuojame, nes le Carré šitą Šaltojo karo pasaulį sukūrė labai meistriškai, ar tie laikai iš dabartinės pozicijos atrodo labai romantiški?
– Kuo jie labiau nutolsta, tuo labiau romantiški; tai natūralu. Čia kaip „Žiedų valdove“ sakoma: tikrovė virto legenda, legenda virto mitu, mitas virto pasaka.
Le Carré sugebėjo rasti gražią pusiausvyrą tarp realių detalių atskleidimo ir kartu pakankamo jų priartinimo prie skaitytojui įprastos buities. Žmogus gali sakyt: o va matai, kaip ten žvalgyboj daroma, bet ir aš taip galėčiau. Tu jauti, kad tai yra kažkas aukščiau tavęs, bet ne tiek nutolę, kad būtų kaip kosmosas. Tai ir sukuria tą įtraukiančią atmosferą.
– Le Carré kūrybą galima skirstyti į Šaltojo karo tematiką ir modernųjį pasaulį, koks vaizduojamas romane „The Night Manager“ (liet. „Nakties vadybininkas“), pagal kurį dabar sukurtas populiarus serialas. Ar tu skaitei ką nors iš tų šiuolaikinių romanų?
– „The Night Manager“ skaičiau. Jis tikrai geras.
Su le Carré yra taip – kas jo buvo rašyta Šaltojo karo metais, man daro daug didesnį įspūdį nei dabartinė kūryba. Ne todėl, kad jis būtų praradęs savo žodžio jėgą – aštuoniasdešimt ketverių metų le Carré parašyta naujoji knyga yra tikrai daug geresnė už jo pirmąją knygą; tai parodo, kad neužtenka vien talento, reikia ir dirbti su tuo talentu, mokytis rašyt. Taigi ne dėl to, kad būtų praradęs žodžio jėgą, bet gal dėl to, kad tos šiuolaikinės temos man nėra tokios įdomios ir aktualios.
Kartais mums sunku patiems sau tai pripažint, bet būdami lietuviais mes vis tiek jaučiame nostalgiją tiems trileriams, kur vienoje pusėje yra Kremlius, kuris pralaimi ir gauna į kaulus, o kitoje pusėje Vakarai. Gal todėl mums ir yra mažiau įdomu skaityt, kaip kažkas kariauja su naftos bendrove, su farmacijos bendrove, ar dar su kažkokiu blogiečiu, kuris mums yra ne tiek realus ir apčiuopiamas kaip tas, kas yra mūsų kaimynystėje.
– Lietuviškai iš jo knygų buvo išleista „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ ir „Bastūnas Siuvėjas Kareivis Šnipas“. Pagal tiražus būtų galima spręst, kad le Carré nebuvo labai populiarus. Kaip tau atrodo, ar Lietuvoje tiek ir tėra tokios literatūros skaitytojų, o gal reklamos buvo per mažai? Gal laikai pasikeitė?
– Reikėtų žiūrėt išvis šnipų romanų populiarumą Lietuvoje.
Anglakalbėse šalyse tai yra žanras, turintis savo tradiciją ir labai daug skaitytojų. Pas britus buvo dvi šnipų romanų bangos – prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir Šaltojo karo metu. Tai čia jau tikri aukso laikai. O pas mus kaip yra – nežinau. Pavyzdžiui, Iano Flemingo turbūt visi romanai apie Bondą yra išleisti lietuviškai, arba bent jau dauguma.
– Lietuvoje buvo populiarių publicistinių knygų apie šnipus: „Draugas Ž“, „Šnipas tarp draugų“ apie Kimą Philby. Sakytum, yra tų skaitytojų.
– Yra. Juolab kad mes turim nuosavų šnipų istorijų. Kad ir Juozas Markulis-Erelis, kuris išdavė visą pogrindį. Vien iš to būtų galima sukurt neblogą šnipų romaną. Būtent šnipų romaną, nes tai yra ne tiek politika, ne tiek partizanai ir pasipriešinimas, kiek intrigos ir bendražygių išdavystės.
– Kalbant apie naujausią le Carré romaną „Šnipų palikimas“, kurį dabar lietuviškai išleis Rašytojų sąjungos leidykla. Apie ką yra ši knyga?
– Tai yra knyga, kuri suveria visą Džordžo Smailio trilogiją ir jo ankstyvąjį romaną „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“. Suveria labai įdomiai, nes veiksmas vyksta šiais laikais.
Vienas iš britų žvalgybos žmonių, per Šaltąjį karą dar buvęs labai jaunas pareigūnas, staiga yra kviečiamas į Londoną. Jis turi atskleisti seniai vykusios operacijos detales, kurios padėtų išsiaiškinti, kas visgi yra kaltas dėl trijų žmonių mirties; nes jų vaikai dabar grasina paduot Didžiosios Britanijos vyriausybę į teismą dėl nerūpestingo elgesio.
Per visą šitą Šaltojo karo operacijų nagrinėjimą paaiškėja naujų detalių apie Cirką, kaip le Carré savo romanuose vadino britų žvalgybos centrinį aparatą. Nenoriu atskleist viso siužeto, bet galiu pasakyt, kad Džordžas Smailis vis dėl to pasirodo (šypteli). Trumpai, bet pasirodo.
Nors galima sakyt, kad jis visą laiką yra romane.
– Jis yra per kitų senųjų personažų prisiminimus.
– Taip. Paradoksalu, kad žmogus, visą gyvenimą kovojęs už britų imperiją, panašu, „Brexite“ būtų balsavęs už pasilikimą Europos Sąjungoje. Smailis ten sako: aš ne tiek britas, kiek europietis.
Skaitant „Šnipų palikimą“ man buvo įdomu sugrįžti į Šaltojo karo laikus. Ten yra tokia scena, kai tardo Piterį Gijomą (le Carré personažas, Šaltojo karo laikų žvalgas, – 15min), ir prisimenami dropsai, kur buvo dedami žvalgybiniai pranešimai ir perduodama informacija, slaptas fotografavimas, kurio tarsi irgi seniai nebėra, ir panašūs Šaltojo karo dalykai.
Kitas dalykas, šiame romane užduodami tikrai įdomūs klausimai: ar tikrai ta kova buvo verta aukų, nes tarsi ir taip viskas baigėsi gerai? Ar tikrai tikslas pateisina priemones? O gal atvirkščiai? Gal kartais priemonė pateisina tikslą? Kam reikalingas lojalumas? Kam lojalus turi būti žvalgybininkas? Sau ar valstybei?
Dėl to le Carré ir yra le Carré. Tai yra ne šiaip knyga paskaitymui. Tai yra knyga, kuri su tavimi lieka. Ir vėliau, nepaisant to, kad žinai, kaip viskas baigsis, galima drąsiai skaityt antrą kartą. Dažniausia detektyvuose tu žinai, kaip viskas baigsis, ir neįdomu antrą kartą skaityti. Bet le Carré gali skaityt ir antrą kartą.
– Ar gali „Šnipų palikimą“ skaityt žmogus, prieš tai neskaitęs kitų le Carré knygų?
– Gali, aišku. Šitie dalykai tikrai nesutrukdys, tai yra tiesiog gera knyga.
Mano pasiūlymas būtų toks: pirma skaityti „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“, tada šitą naujausią knygą „Šnipų palikimas“, kuri paaiškina anuos įvykius, o tada imti visą Smailio trilogiją.
– Skaičiau „Šnipų palikimo“ recenzijas. Vieni sako, kad naujausioje knygoje kliūva senamadiškas le Carré požiūris į dabartinę visuomenę. Kiti sako, kad jo keliami klausimai vis dar yra tikslūs ir aktualūs. Paklausiu taip vulgariai: o kaip tau atrodo, ar jis vis dar turi?
– Man tai atrodo, kad tie klausimai, kuriuos jis uždavinėja, nuo Biblijos laikų yra aktualūs. Tikslas, priemonės, lojalumas. Tai yra amžini klausimai, amžinos problemos, kurios buvo keliamos antikinėse tragedijose ir kurios bus keliamos dar velniai žino kiek.
Jeigu atsiverti autorius, kurie dabar bando spėlioti dalykus, kurie bus aktualūs po kelių šimtmečių, ten irgi apie tą patį.
Jo keliami klausimai visada buvo ir bus aktualūs.
– Gerai, apie ką tie le Carré klausimai?
– Apie žmogaus santykį su tuo, ko jis siekia gyvenime: ar tai, ką aš paaukosiu dėl tikslo, visada pateisins viską; ar siekdamas to tikslo neprarasiu kažko daugiau. Amžini žmogaus būvimo vienatvėje su savo sąžine klausimai. Visą kita – valdžia, biurokratija, manipuliacijos, išdavystės – yra tik antriniai dalykai, padedantys rutuliotis vidiniam žmogaus konfliktui, kovojant su savo demonais.
Man skaitant šią knygą neprasimušė įspūdis, kad le Carré rašo kaip senukas. Gal tik ta nostalgija seniesiems metodams: kameros, slaptų ženklų užbraukimas ir panašiai. Bet tai iš tikrųjų yra romantiškiau nei sėdėjimas prie kompo ir barbenimas klavišais. Aš lygiai taip pat jaučiu tą nostalgiją, nors man nėra aštuoniasdešimt ketverių.
– Toks jausmas, kad naujoje knygoje prasimuša ir antipatija amerikiečiams. Tarsi jų žvalgyba būtų paviršutiniška, prastesnė už britų.
– Bet čia, man atrodo, yra bendra britų žvalgybos ir žmonių, rašančių apie britų žvalgybą, problema, kuri susijus su garsiuoju Kembridžo penketuku (sovietų šnipai, padarę karjerą britų žvalgyboje, – 15min).
Kai žinai, kad tiek tavo paslapčių buvo išduota, atsiranda tam tikra gynybine reakcija prieš tuos partnerius, pas kuriuos tokio dydžio išdavysčių nebuvo. Man atrodo, kad tai yra šito sąlygota gynybinė reakcija.
– Juolab, kad le Carré yra iš Kimo Philby (garsiausias britų žvalgybos išdavikas, – 15min) kartos.
– Taip taip, būtent ta pati karta. Ir pas kitus tos karto autorius panašūs dalykai išlenda. Maždaug: taip, amerikiečiai baisiai efektyvūs, bet kokie jie paviršutiniški! Tai išlenda. Net Bondo romanuose.
– Kam tu rekomenduotum „Šnipų palikimą“?
– Žmonėms, kurie mėgsta geras knygas. Žmonėms, kurie perskaitę knygas mėgsta kelti sau klausimus, kuriuos knygoje kėlė personažai. Tai yra gera literatūra.
Bet kartu tai yra ir gera pramoga. Tai nėra knyga, kurią reiktų skaityt pasidėjus žodyną ar nuolat gūglinti. Parašyta labai gera kalba, įtraukianti, lengvai skaitoma, bet kartu tokia, kurią galima skaityti antrą kartą.
Jaučiu, kad man irgi reikės antrą kartą skaityt, nes dabar taip per kelis prisėdimus perskaičiau.
