Pradėjau skaityti nusiteikęs neutraliai, beveik nieko apie šį autorių nežinodamas. Buvau girdėjęs, kad jo pasisakymai sukelia politines kontroversijas, tačiau tuo nesidomėjau. Skaitant apėmė keistas jausmas. Ėmė vis labiau ryškėti, kad didelė dalis autoriaus pasakojimo ir argumentavimo stokoja logikos, neturi pagrindo, faktai netikslūs, atsitiktiniai, dėliojami pagal autoriaus įgeidžius. Sunkiai galėjau patikėti, kad tai daugelio mėgstamas, milijonus skaitytojų ir gerbėjų daugelyje pasaulio šalių turintis autorius, kartais vadinamas didžiausiu šių laikų pranašu.
Pradėjau žymėtis, kas gi Petersono knygose ne taip. 15min skaitytojams siūlau kai kuriuos pastebėjimus šia tema.
Visų pirma reikia pastebėti, kad Petersonas verda košę, primaišydamas į patiekalą pačių įvairiausių dalykų: pateikia pavyzdžius ir „įrodymus“ iš darvinizmo teorijos, Biblijos ir krikščioniškų pasakojimų, daug kur remiasi ir daoizmo pasaulio samprata (knygos pavadinimo sąvoka „chaosas“ paimta iš daoizmo), kažkokiu būdu sugebėdamas nepastebėti, kad šios teorijos, religijos ir mokymai dažniausiai yra nesuderinami. Tačiau autoriui patogu: kiekvienu momentu galima pritaikyti tas tiesas, kurios geriausiai tinka, ir „nepastebėti“ tų, kurios prieštarauja dėstymui. Tačiau knygos prieštaravimai bado akis ir tampa netgi groteskiški. Pavyzdžiui, Petersonas dažnai kalba pranašo balsu ir grasina Dievo, kaip jis suprantamas krikščionybėje, bausme, nors čia pat pasitelkia darvinizmo argumentus.
Petersonas mėgsta pateikti kokią nereikšmingą, visuomenės diskusijų pakraščiuose reiškiamą nuomonę, pristato ją kaip be galo įtakingą mąstymo srovę, nulemiančią visuomenės blogybes, ir pergalingai įveikia ją savo elementariais argumentais. Kadangi toji čia minima diskurso pakraščių nuomonė išties yra keista, tai jos paneigimas paprastais argumentais neišrankiam skaitytojui atrodo įspūdingas. Bėda, kad tos nuomonės net nereikia paneigti, nes ji paneigta arba tiesiog nereikšminga.
Petersonas tvirtina, kad savo teisumo patvirtinimui būtina pasiekti pseudoreliginį nušvitimą. Remdamasis religinių tekstų pavyzdžiais ir tezėmis autorius turi keistų pretenzijų sukurti erzacinį tikėjimą, taisyklių (turbūt atstojančių Dievo įsakymus) rinkinį, kažkokią pseudoreligiją, kurios centre yra ne Dievas, o kažin koks tikėjimas giluminiais žmonijos patirties dėsniais ir pasitikėjimas savimi pačiu kaip galutiniu sprendėju apie tai, kas yra gera ir bloga (pats Petersonas visada kalba tik – apie Gėrį ir Blogį, didžiosiomis raidėmis). Nesunku suprasti, kad tai kelias ne kur kitur, o į saviapgaulę.
Galime būti dėkingi Petersonui, kad jo rašliavos sudarė galimybę geriau pažinti pasaulį, kuriame gyvename.
Galime būti dėkingi Petersonui, kad jo rašliavos sudarė galimybę geriau pažinti pasaulį, kuriame gyvename. Petersono populiarumas – ne jo problema. Pasaulis, matyt, sunkiai serga, jei jam reikia Petersono. Petersonas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę dėstyti savo mintis, kalbėti ir rašyti ką tik įsigeidęs. Populiarumą jam sukūrė kiti, laukę jo žodžių it išdžiūvusi dykuma vandens. Petersonas, kaip galima spręsti iš kai kurių užuominų knygoje, pernelyg nesižavi JAV prezidentu Donaldu Trumpu, tačiau neabejotinai jie abu yra to paties reiškinio apraiškos. Pasaulis, Vakarų pasaulis, yra pernelyg pasviręs į vieną pusę, todėl daugelis žmonių, nusivylę politkorektiškomis gelžbetoninėmis tiesomis, kurios galų gale tampa prislegiančiomis melagystėmis, yra pasiryžę klausyti apsišaukėlių pranašų, kurie pasako bet ką, kas yra tiesiog kitoniška.
Petersonas, kaip galima spręsti iš kai kurių užuominų knygoje, pernelyg nesižavi JAV prezidentu Donaldu Trumpu, tačiau neabejotinai jie abu yra to paties reiškinio apraiškos.
Gali būti, kad pasaulis žengia į mokslinės pasaulėžiūros, racionalizmo ir su juo susijusios pažangos krizę. Pagal šią pasaulėžiūrą, mokslas, racionaliai sprendžiami klausimai ir atitinkamu būdu tvarkoma visuomenė turi lemti pažangą – visų pirma, materialią pažangą, gerovę. Net penkis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo šis pažadas Vakaruose pildėsi, kiekviena nauja žmonių karta gyveno vis geriau, negu ankstesnė. Pikas buvo pasiektas maždaug kartu su Sovietų Sąjungos subyrėjimu. Deja, šiuo metu horizontą dengia debesys, ir niekas negali būti tikras, kad gyvenimas ateityje gerės. Aplinkos apsaugos, migracijos, atskirties problemos, įtakos pasauliui persiskirstymas tarp galingųjų valstybių sukuria netikrumą, demokratijos eroziją, gerovės valstybių pagrindų irimą. Turbūt natūralu, kad žmonės laukia kitokios nuomonės, ir šiuo požiūriu Petersono tezes galbūt iš tiesų galima laikyti pranašingomis. Sąmokslo teorijos klesti, o prie to prisideda socialinių tinklų veikimo specifika ir kryptinga kai kurių valstybių veikla. Gal iš tiesų įžengiame į iracionalumo amžių?
Tokią prielaidą verčia daryti ne tai, kad reiškiama kitokia nuomonė, o tai, kad toji kitokia nuomonė grindžiama iš piršto laužtais faktais, banaliais samprotavimais, nemokšiška ir demagogiška. Čia verta susimąstyti, kaip susijęs nuomonės kitoniškumas su tiesos iškraipymu? Petersonas išsiskiria iš vyraujančios nuomonės, nes mano, kad moterims visuomenėje pagrįstai tenka antraeilis vaidmuo, jis pateisina fizines vaikų bausmes ir palankiai vertina patyčias. Bet ar tam, kad dėstytum tokius dalykus, būtina nesiskaityti su faktais? Žvelgiant paviršutiniškai tarp šių abiejų dalykų, mąstymo krypties pakeitimo ir laisvo elgimosi su faktais, nėra tiesioginio ryšio, tačiau, matyt, vis dėlto kažkokios giluminės sąsajos esama.
Kažkada žurnalistai rinkdavo JAV prezidentų nusikalbėjimus, faktų iškraipymus ir atrasdavo dešimtį per kadenciją. Kiekvienas toks iškraipymas sukeldavo sensaciją. D. Trumpo atveju tiek tiesos pamynimų kartais galima aptikti per savaitę – ir nieko tai jau nebestebina. Nusišnekėjimas jau nebekelia grėsmės politiko reputacijai – atrodo, kad kažkokiu būdu ją netgi stiprina. Kartu vyksta du dalykai: vienas, keičiama buvusio isteblišmento, meinstrymo kryptis, antras, atsisakoma tiesos, tikrų faktų kriterijaus. Lygiai taip nusišnekėjimas nė kiek nekenkia Petersono reputacijai.
Žmonės nori tikėti moderniais šamanais, kurie kalba ausiai malonius užkeikimus, ir visai nesvarbu, kokį ryšį šie užkeikimai turi su realybe. Istorijoje dažnai žmonės sekdavo paskui tokius lyderius ir jiems paklusdavo. Kas čia tokio? – pasakysite.
Tačiau čia kyla svarbus klausimas. Ar tai, kad kažkada buvo įprasta laisvai elgtis su tiesa, pateisina nūdienos atitinkamą elgesį? Mokslo pažanga lėmė, kad žmogus šiais laikais gali daryti nesulyginamai didesnę įtaką kitiems žmonėms ir aplinkai negu anksčiau. Iškyla didžiulės problemos, kurios pradeda grasinti pačiai žmonijos egzistencijai. Viena iš jų – globalus atšilimas.
Yra manančių, kad baisiausias scenarijus neišsipildys, nes žmogaus protas yra nepaprastai kūrybingas ir mokslas būtinai atras išeitį iš sunkiausios situacijos. Šį argumentą aptariamoje knygoje pasitelkia ir Petersonas. Tačiau toks savęs guodimas yra lengvabūdiškas ir nepagrįstas. Dvidešimtajame amžiuje Mao, Stalino, Hitlerio pastangomis įvyko tai, ko ne tik niekas neprognozavo, bet negalėjo susapnuoti net blogiausiame sapne. Bet tai dėjosi prieš aštuoniasdešimt ar septyniasdešimt metų, kai žmonijos galios buvo gerokai mažesnės nei nūnai. Žmogus vis dar kūrė mitus apie gamtos užkariavimą ir globali ekologinė grėsmė buvo neįsivaizduojama, o turimi ginklai toli gražu nebuvo tokie galingi. Hitleris nepanaudojo atominės bombos vien todėl, kad jos neturėjo. Dabar panaši situacija ir kilusi grėsmė, jei susiklostytų nepalankios aplinkybės, galėtų būti kur kas didesnė. Todėl posūkis nuo kritiškumo, kompetencijos, racionalaus elgimosi gali turėti itin pavojingų pasekmių. Ir Petersonas, pamynęs kritiškumo bei kompetencijos standartus, yra iracionalaus mąstymo būdo agentas, sėjantis, jei panaudosime jo paties žodžius, chaosą.
Tokio požiūrio pasekmes patiriame jau dabar. COVID-19 pandemija itin stipriai paveikė JAV ir Jungtinę Karalystę, valstybes, daugelį dešimtmečių visam pasauliui buvusias gero valdymo pavyzdžiais ir, be kita ko, diktuojančias mokslo madas. Deja, populizmas, nekompetencija, neretai virstanti iracionalumo fiesta, jau palietė pačią aukščiausią šių valstybių valdžią, ir tai apmokama daugelio tūkstančių gyvybių kaina.
Pastaruoju metu pasiekė žinios, kad Petersonas sunkiai serga. Pasirodo, vienas žymus autorius ir svarbiausias kovotojas su politkorektiškumu ne vienerius metus gyveno tikrame pragare, nes buvo priklausomas nuo nerimą mažinančio benzodiazepinų grupės vaisto clonazepamo. Galima mėginti suprasti, kokia sunki buvo Petersono būklė: tam, kad būtų galima nutraukti vaisto vartojimą, pacientui teko sukelti dirbtinę komą, kuri tęsėsi net aštuonias dienas. Paskutinės žinios – Petersonas sveiksta. To jam nuoširdžiai linkiu.
Vertinkime kūrinį, o ne knaisiokimės po autoriaus gyvenimą, jo sveikatą. Taip pasakyčiau kiekvienu atveju, tačiau šis – išimtis. Mat Petersonas sukūrė ne bet kokį kūrinį, o gyvenimo pamokymų rinkinį. Šeštoji Petersono taisyklė skelbia: „Prieš kritikuodami pasaulį, susitvarkykite savo namus.“ Manau, ir logiška, ir etiška reikalauti, kad autorius pats prilygtų tiems standartams, kuriuos skelbia. Viena iš didžiųjų civilizacijos tragedijų yra ta, kad pernelyg dažnai nusikaltėliai diegdavo teisingumą, ištvirkėliai mokė visuomenę moralumo, o nemokšos uzurpuodavo išmintį ir mokslą. Keista, kad taip nuolat nutinka, bet – taip nutiko ir šiuo atveju.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas
