Petersonas stipriais žodžiais užsipuola racionalumą. Jį autorius apibrėžia tiesiog kaip mąstymą – kitokio apibrėžimo ir nėra. Kritikuoti mąstymą kaip tokį komplikuota, nes bet kokia mąstymo kritika yra ne kas kita, kaip vėlgi tas pats mąstymas. Ir pats Petersonas racionalumą panaudojo savo knygoje – nors ir menkos kokybės, visgi tai apmąstymai, argumentai. Vien jau dėl to visa ši kova prieš racionalumą turi keistą atspalvį.
Autorius rašo: „Racionalaus proto gebėjimai apgauti, manipuliuoti, regzti pinkles, apsukti, falsifikuoti, nuvertinti, suklaidinti, išduoti, išsisukinėti, neigti, išleisti iš akių, racionalizuoti, būti šališkam, perdėti ir skleisti miglą yra tokie begaliniai, tokie išskirtiniai, kad šimtmečiais iki mokslinio mąstymo atsiradimo aiškinant moralinių nuostatų prigimtį jie buvo laikomi akivaizdžiai demoniškais. Tai nutiko ne dėl racionalumo kaip tokio, kaip proceso. Šis procesas gali sukurti aiškumą ir pažangą. Taip yra todėl, kad racionalumas pasiduoda pačiam blogiausiam gundymui – suteikti savo dabartiniam žinojimui absoliuto statusą“ (citata iš Aštuntosios taisyklės).
Būtų įdomu sužinoti ir paanalizuoti, kas ir kokiu būdu šimtmečiais racionalius proto gebėjimus laikė „akivaizdžiai demoniškais“. Petersonas tai pateikia kaip akivaizdų ir visiems žinomą faktą, tačiau kas už tokio teiginio slypi toli gražu taip jau nėra aišku. Ar tik ne inkvizicijos ausys? Tos, kurią Petersonas kitoje knygos vietoje (beje, nepagrįstai) tapatina su grynuoju Blogiu.
Petersonas yra įpratęs be skrupulų painioti ir manipuliuoti sąvokomis. Tai daro ir šį sykį. Šioje knygoje autorius naudoja sąvoką „racionalumas“, tačiau akivaizdu, kad dažnai leidžia į jį strėles, kurios turėtų būti adresuojamos racionalizmui – filosofijos požiūriui, kuris laiko protą svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Autorius pabrėžia racionalumo ir tikėjimo transcendentiniais dalykais perskyrą kaip priešingų polių dalykus. Pasak jo, kiekvienas mąstytojas, kiekvienas žmogus priklauso arba vienam, arba kitam poliui. Tačiau ši perskyra Petersono yra išlaužta iš piršto. Garsūs filosofai Sokratas, Platonas, Šventasis Augustinas, Dekartas tvirtino, kad žinojimas visų pirma pasiekiamas protu, tačiau tai netrukdė jiems tikėti transcendentiniais dalykais. Tą patį galime pasakyti apie daugybę mokslininkų, politikų, piliečių.
Bet priimkime žaidimo taisykles ir palyginkime „racionalų gebėjimą“ su tuo mąstymu, kuris pripažįsta transcendentinės jėgos buvimą. Nėra apčiuopiamų duomenų ir faktų, kurie liudytų, kad tikintys transcendentinės jėgos buvimu žmonės turėtų imunitetą nuo pagundos „apgauti, manipuliuoti, regzti pinkles, klaidinti, falsifikuoti, nuvertinti, suklaidinti...“ Taip, karštos galvos ir vienoje, ir kitoje stovykloje istorijos eigoje daugybę kartų vis užmegzdavo tokią diskusiją – kokie žmonės yra doresni ar efektyviau veikiantys, tikintys ar ne, tačiau aišku, kad tokia diskusija yra bergždžia – išskyrus tokius atvejus kaip naivuoliu apsimetančio (ar tokiu esančio) Petersono, kai vėl mėginama bristi į tą pačią upę ir įrodinėti tai, kas neįrodoma. Deja, ir tikinčių, ir netikinčių lygiu mastu neaplenkia žmogiškos prigimties ydos ar blogybės. Ir vieni, ir kiti gali rasti savo kelią, nugyventi visavertišką gyvenimą, bet gali ir pasiklysti.
„Racionalumas pasiduoda pačiam blogiausiam gundymui – suteikti savo dabartiniam žinojimui absoliuto statusą“, teigia Petersonas. Gal ir taip, tačiau įtikėję transcendentinėmis jėgomis žmonės neretai tampa dogmatiškais – o dogmatiškumas istorijos eigoje, oi, kiek nelaimių atnešė. Jei žmogus kuo nors įtikėjęs, tai jis pagal apibrėžimą nepriims jokių tam prieštaraujančių argumentų, net jeigu jie akivaizdžiai teisingi. 2006 m. Richardas Dawkinsas išleido knygą „Dievo iliuzija“, kurioje įrodinėjama, kad žmonijos konfliktai, fanatizmas, kraujo praliejimas istorijos eigoje buvo nulemtas būtent tikėjimo į Dievą. Ši knyga buvo ne ką mažiau populiari nei Petersono, bet, žinoma, ir ji nepadėjo ir negalėjo padėti taško amžinoje diskusijoje.
„Per istorijos tūkstantmečius Vakarų pasaulis aplink savo pagrindinę religingumo šerdį audė į sapną panašią fantaziją apie blogio prigimtį“, rašo Petersonas, nurodydamas, kad toji fantazija - apie Šėtoną, vadinamą Liuciferiu. Šį pasakojimą Petersonas interpretuoja pasitelkdamas Miltono poemą „Prarastas rojus“ - esą Liuciferį Miltonas laiko proto dvasia. Šitaip pagrindžiama, kad racionalumas tūkstantmečiais buvo laikomas blogiu.
Taigi, pasak autoriaus, tai, kad senais laikais racionalumas buvo laikomas demonišku, suteikia pagrindą kvestionuoti racionalumo reikšmę ir mūsų laikais. Bent šiuo atveju autorius yra savotiškai nuoseklus – toks argumentavimas, tiksliau, jo nebuvimas tiesiog smerkiant ir klijuojant etiketes, išties nekvepia racionalumu.
Beje, tai, kad Liuciferis yra proto dvasia, yra tik viena iš galimų interpretacijų. Apie Liuciferį Biblija tik vos užsimena, o krikščioniškoje tradicijoje Liuciferis, Šėtonas paprastai siejamas ne su protu, o su tokiomis ydomis kaip puikybė, pavydas, pabrėžiamas Šėtono siekis savo galia prilygti Dievui. Taip Šėtonas vaizduojamas Dantės „Pragare“, poemoje, kuri daugelio pripažįstama kaip geriausiai atspindinti Viduramžių žmogaus pasaulėžiūrą. Išvis, ką įrodo Miltono poema, ką įrodo tai, kad Miltonas rezervuotai vertino racionalumą? Buvo daugybė mąstytojų, pradedant Sokratu ir Platonu, kurie ypatingai pabrėžė proto, racionalaus mąstymo reikšmę. Būtų galima vardinti ir vardinti tokius mąstytojus ir jų kūrinius, nes juk toks buvo pastarųjų šimtmečių Vakarų kelias. Po Viduramžių buvo Renesansas, Apšvieta, ištisos plejados mąstytojų, kurie kurdami būtent pastiklėjo žmogaus protu, racionalumu ir sukūrė Vakarų kultūrą bei civilizaciją, kokią mes žinome šiuo metu. Izaokas Niutonas ir Albertas Einšteinas, pagrindę mokslinį Visatos pasaulėvaizdį, abu buvo tikintys, tačiau tikrai nemanė, kad racionalume glūdi Šėtonas. Svarbu pažymėti, kad demokratinė santvarka, tapusi Vakarų savastimi, taip pat yra neatsiejama nuo racionalumo.
Autorius rašo: „(...) didžiausia racionalaus gebėjimo pagunda yra pradėti šlovinti savo paties sugebėjimus, savo paties kūrinius ir tvirtinti, kad, atsižvelgiant į jo teorijas, nėra reikalo kalbėti apie transcendenciją arba kažką, kas yra už jo ribų. Tai reiškia, kad visi svarbūs dalykai jau yra atrasti. Tai reiškia, kad nėra nieko svarbaus, kas būtų nežinoma. Tačiau visų svarbiausia, tai reiškia, kad neigiama individo būtinybė drąsiai susiremti su Būtimi. Kas tave išgelbės? Totalitarizmo šalininkas iš esmės atsako: „Tu turi kliautis tikėjimu į tai, ką jau žinai“.“
Krinta į akis, kad šioje citatoje dedamas lygybės ženklas tarp „racionalaus gebėjimo“ ir totalitarizmo šalininko lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas, to nei paaiškinant, nei pagrindžiant. „Kai racionalumas iš krikščionybės pelenų iškilo kaip dominuojanti galia, jį lydėjo didžioji totalinių sistemų grėsmė“, teigia autorius.
Tokia sistema, „iškilusi iš krikščionybės pelenų“, pasak Petersono, yra komunizmas. Jis įvardijamas kaip esą aiškiai racionali sistema – nors, beje, yra mąstytojų, komunizme matančių ne racionalumo, o iracionalaus elgesio įsikūnijimą. Tačiau juk kitos totalitarinės sistemos, fašizmo, ištakos slypi pasipriešinime Apšvietos idėjoms. Šis judėjimas buvo grindžiamas iracionalumu, transcendentinėmis idėjomis, jei vartosime šios knygos žodyną: fašistai deklaravo tikėjimą lemtimi, pasauline valia, tautos dvasia ir dar daugeliu panašių dalykų. Todėl Petersono įrodinėjimai nieko neįrodo.
Apie nepripažįstančius transcendentinių jėgų Petersonas sako: „Tačiau visų svarbiausia, tai reiškia, kad neigiama individo būtinybė drąsiai susiremti su Būtimi.“. Akivaizdu, Petersonas nėra girdėjęs apie prancūzų filosofus Alberą Kamiu, Žaną Polį Sartrą ir kitus egzistencialistus, kurie atmetė tikėjimą, bet tokiu būdu kaip tik ypatingai užaštrino asmeninės laisvės problemą, individualaus pasirinkimo atsakomybę amžinųjų Būties klausimų akivaizdoje. Tokios idėjos turėjo didžiulę įtaką net kelioms europiečių kartoms.
Ir galų gale, žinoma, neišvengiamas Petersono ėjimas – pradėti dėstyti priešingai savo įrodinėjimams.
Ir galų gale, žinoma, neišvengiamas Petersono ėjimas – pradėti dėstyti priešingai savo įrodinėjimams. Vėliau knygoje, aiškindamas Karlo Jungo idėjas, racionalumą Petersonas jau traktuoja kaip bazinį pozityvų dalyką: „Ji (sąmonė) yra nuolat gundoma nugrimzti atgal į priklausomybės ir nesąmoningumo būseną, nusimesti egzistencijos naštą. Šiame patologiniame troškime jai padeda visa, kas priešinasi apšvietai, įvardijimui, racionalumui, apsisprendimui, jėgai ir kompetencijai...“. Apsisprendimas, jėga, kompetencija - štai kokių savybių gretoje dedamas racionalumas. Būtent tokių savybių, kurios aukštinamos daugelyje šios knygos vietų. Ir racionalumą puola kažkokios piktos gundančios jėgos, panašios į tas, kokia aukščiau pateiktose citatose vaizduojamas pats racionalumas...
Žmoniją ilgai kamavo didžiulės bėdos – karai, badas, ligos. Galų gale pradėta eiti pažangos keliu, kurį sunku susieti su kuo nors kitu, kaip tik su racionalumu, su pagrįstais, apmąstytais sprendimais. Tačiau globalus atšilimas, migrantų krizės ir jų aštrėjimo tendencija ateityje, COVID-19 pandemija ir ją lydėsiantis ekonomikos nuosmukis, demokratijos saulėlydis ir pasaulinių galių įtakos persiskirstymas neaplenks nė vieno planetos kampelio ir kels didžiulius iššūkius. Pavargusiai nuo racionalumo žmonijai jie gali pasirodyti tiesiog pernelyg dideli. Ką gali žinoti, galbūt bus pasukta iracionalumo pusėn, ir Petersono kūryba bei pasisakymai yra šios naujos tendencijos simptomas.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas
