- Artūras Dubinskas
Melagingi parodymai: iš žudiko laiškų
Niekas kitas nekaltas – tik tu, mieloji,
Kad nedvejodama nuolat meluodavai.
Diena baigias – vėl vakaras naujas,
Vyno tamsos prisipildžiusios taurės.
„In vino veritas”, – šypsena brėžias,
Rėžį palieka man dūšios žemėlapiuos,
Kortų nameliai atstojo pastogę,
Vėjas lengvai mūsų stogą kilnojo.
Jei nori pamokslą ir vėl atskaityti,
Aš pasiruošęs – įdėmiai klausau.
Žinau, kad už tavo juodų melų pinkles
Nebūdavo nieko baisiau.
Ir pats tose pinklėse tūnau lyg voras,
Galop apsipratęs – vien laukiu kas bus.
Veji savo giją po gijos lyg nuometą,
Mirusiems vasarą būna šilčiau.
Vasarvidžio naktis
Rozenkračas į orą meta monetą,
Nejau šis metimas mūs dalią nulems?
Kurią iš tiesų mes pakeistume oriai,
Išliedami tamsai dailias žvakides.
Visai nesimato nė skaičių, nė herbo,
Laimėtojai šaudo šampano žvaigždes,
O pralaimėtojai galvas nuleidę
Velkasi mūsų gyslotas rankas.
Užkliudo ir hamletą girtą it tapkė,
Šiepia jis savo tigrinius dantis.
Šekspyras įdarbint kumščius pasiruošęs,
Tik kam susitepti išvis?
Apsikabinę savižudžiai
tu taip gražiai klausais, kaip aš tyliu
nes prasmės nebegali grįžti į žodžius,
kiek kartų tau sakiau – klausykis iki galo,
ne – nebėra kalbos, tik vienišas
signifikantas –
iškritęs iš bendrų taisyklių,
žodyno, formulių, romano bėgių,
neliko laiko, tik du žmonės greitai
reikšmė ir žodis
tarsi traukinio vagonas
lekiantys
anapus
šlaito
