Knygos viršelyje pateiktas, matyt, paties autoriaus parašytas, paaiškinimas tarsi sufleruoja su pavadinimu susietą knygos perskaitymo galimybę: „Knygos pavadinimas pirmiausia nusako skausmingas būsenas, būvį tarsi ant adatų, tarp adatų. Taip pat dirglią ekspresionistinę kalbėjimo manierą, primenančią nervingą siuvamosios bilsnojimą, kai gyvenimo siuvinį tenka lopyti“. Adatos asocijuojasi su bent dar keliais kodais, vienas iš jų – manija, aistra, priklausomybė, – pastarasis kaip „sėdimas ant adatos“. Šis apibūdinimas ir pasirinktas kaip knygos atrakinimo kodas. Šalia to tikintis ir firminio poeto braižo – chtoniškumo ir gaivališkumo, aštraus, išgaląsto, maištingo, darniai į ritmą svinguojančio žodžio, naujai prikelto karnavalizuoto vyksmo, kai apvainikuojamas pirmykštis chaosas, pasąmonės daviniai, o nuvainikuojami negyvi štampai ir sustabarėjusio buvimo kodai.
Nuo ko priklausomas ir kokias priklausomybes formuoja kūrinio lyrinis subjektas? Pirmiausia, jis apsėstas pačios kalbos – čia žaidžiama, pasitelkus gausybę modernių ir postmodernių literatūrinių, religinių, istorinių intertekstų – iki perversijų, šoko, karnavalo motyvų. Antra, Gintalo kuriamam subjektui gyvybiškai svarbi yra išraiška, troškimas ant popieriaus išguldyti iš esmės nesuramdomą pasąmonės ir sąmonės turinį, siekis apčiuopti, kurti Aš pavidalo polifoniškumą, ribines būsenas, nuolatinį kismą, tam pasitelkiant net ir kraštutines priemones – taip kiek brutaliai ir šiurkščiai eilėraštyje „Pavasaris“ pasidžiaugiama lavonus plukdančiu potvyniu:
o tai seniai jau užkniso
tos pačios skylės ir landos
tas pats ėdesys
visi tie rėksniai knarkylos už sienų
ir nosį gniaužiantys jų bezdalai
oi kaip visgi smagu
kad užplūdo šitas vanduo
o tai šūdą būtumėm kur išsiruošę. (p. 10)
Adatų subjektas nebijo parodyti, kad karalius yra nuogas, net jei tas karalius – tai jis pats:
mano kvailybė tapo stora lyg karvė
prisėlino prie manęs bandančio pasimelsti
nusijuokė kaip ano saldainio popierėly
prisirišo sunkiausiu lenciūgu
ir tampo mane visur
tarsi kuolą
(„gyvybė bet kokia kaina“, p. 16)
Poetinė tiesa čia rėžiama išnaudojant kalbos galimybes, pasitelkiant dinamiką.
Eilėraščių įtaigos efektas, prasmės virtuoziškumas išgaunamas, pasitelkiant ir sušukuotą ritmiką, ir šamanišką ritualą, sukeistintą maldą erosui primenančius garsinius užkalbėjimus:
sužydo pelkinės purienos – aš tavo gyvulys
širdis neria į pusnį – aš tavo gyvulys
per tvirtos buities šlaunys – aš tavo gyvulys
(„atsidavimo mantra“, p. 67)
Atrodo, kad viena didžiausių rinkinio stiprybių – keičiančio eilėraščio vyksmo įvaizdinimas. Patirdamas poetinį įvykį, Gintalo kuriamas subjektas keičiasi, išsineria iš senos odos ir neria į (savi) prasmių vandenis, jam svarbu atlikti knygoje itin svarbią triadą (trys knygos epigrafai ir trys skyriai) – per poetines priemones įsikūnyti, išsikūnyti ir vėl įsikūnyti. Transliuojamas tikėjimas, kad šis vyksmas, prilyginamas sapniškai, hipnotinei būsenai, gali padėti ir už jo ribų, užtekstinėje tikrovėje:
Nufotografuokit
nu nufotografuokit mane tokį
kas nors!
mažu atbudęs
ir į save pažiūrėjęs
mirtinai išgąsdinsiu fobiją
(„pavėluotas psichologijos seansas“, p. 32)
Šios triados įgyvendinimui subjektas pasitelkia drąsias ir net drastiškas priemones, nebijo būti negražus, keistas, nepriimtinas, nevengia makabriško šokio su pačia nebūtim. Pasinėrus į įvardytą keičiančio eilėraščio vyksmą, subjektui ne mažiau svarbu tampa apčiuopti, pasitikrinti savo tapatybę – Gintalo poezijoje vyraujančios temos skatina perklausti pamatinius auto¬riui rūpinčius šios tapatybės kriterijus – tai lyties ir profesijos diktuojamos duotybės:
ar aš dar vyras klajoklis?
ar tik šeimos rūpestėlių pridusintas pudelis
dailiai sušukuotu paslėpsniu?
(„Huffin‘ Rag Blues“, p. 11)
Tačiau labiausiai Gintalo eilėraščio subjektą keičiantis ir formuojantis yra santykis su moterimis. Čia jų rasime visokių – nuo mitinių ir mistinių būtybių – Psichodelės, vilkės, Anatos, Ašertos, Kibelės, iki žemiškos mylimosios. Viena aišku, kad eilėraščiuose besiskleidžiantis santykis su moterimis yra aktyvus, prisodrintas instinktyvios dinamikos, vitališkas, gaivališkas ir keičiantis, pulsuojantis įtampa tarp eros ir thanatos, padedantis poetiniam subjektui įgyvendinti aukščiau minėtą „išsinėrimo iš senos odos“ koncepciją:
ir susidūriau su moterim
sutverta iš atitrūkusios
kometos uodegos –
tai kaip dėjo
iškart peršokau per visą save
ir iškritęs iš mėnulio
pyliau į žemę
lig šiolei
gyvenu tarp
žiežirbų
(„susidūrimas“, p. 53)
Gintalo poezijoje vis labiau ryškėja, išsikristalizuoja kūrybiniai leitmotyvai, vyraujančios temos – natūralumas vs. dirbtinumas, išorinės ir psichinės tikrovės sankirtos, kančios ir malonumo sandūros, vyro ir moters santykis, subjekto išgyvenamų istorinių, kultūrinių ir socialinių realijų interpretacija, tapatybės formavimasis ir krizės. Labiausiai pasitikima ne egzistenciniais štampais, o gyva, jaudinančia ir keičiančia, viduje jau reflektuota tikrove. Pavyzdžiui, vietoj ironiškai vaizduojamos ir ne iki galo pavykusios „jaunojo neurotiko eucharistijos“ – eilėraščio pabaigoje stilizuotas, į King Kongą panašus Kristus artinasi su kumščiais – lyrinio subjekto išpažinčiai klausytis pasirenkamas gamtinis Edgaro Alano Poe varno atitikmuo – kranklys:
esi vienintelis
kuriuo pasitikiu
corvus corax
juk taip noris
palengvėjimo
kad ir po visko
mano juodasis kunige
(„nuodėmklausys“, p. 27)
Šalia stipriausių Adatų bruožų verta paminėti ir šiek tiek užkliuvusius. Su bendra knygos nuotaika disonuoja, skaldo prasmiškai pakankamai vientisą rinktinę visose trijose dalyse po „mikstūros lašų“ pavadinimu besislepiantys japoniško trieilio stiliumi parašyti kūriniai. Greta kitų knygoje naudojamų žanrų – verlibro, soneto, trumpų keliaeilių ištarmių – haiku turinys regisi nešantis kitoniškas prasmes ir kvėpuojantis visai kitokia nuotaika – ramesne, stagnatiškesne, konotuojančia daugiau pasyvų stebėjimą. Taip pat atrodo, kad visiškai nenukentėtų eilėraščio vidinė jėga, jei būtų atsisakyta gausių kontekstų, nežinomų vardų paaiškinimų. Gal tiesiog pakaktų labiau pasitikėti skaitytoju. Ypač nereikalingos nuorodos pasirodė „vilkės“ ir „gailestingosios morfijaus motinos“, skelbiančios, kad eilėraščiai parašyti Augustino Našlėno fotomontažo fragmentams. Prieš akis to montažo nematant, tai tampa tiesiog balastine informacija. Tačiau norisi tvirtai pripažinti – išvardytus netobulumus atperka rinkinio vitališkumas, energija, aštrumas ir daugiabriauniškumas. Įvertinus visus pasakytus dalykus, belieka konstatuoti, kad ant Dainiaus Gintalo Adatų tikrai verta „atsisėsti“.
Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai Nr.1“
