Pastaraisiais metais vis didesnio dėmesio sulaukia įvairios studijos skirtos sovietmečio istorijai, to laikotarpio visuomenės gyvenimui bei kasdienybei. Viena tokių – kaip tik ir yra šių dviejų istorikų monografija. Remdamiesi to meto spauda, įvairių žmonių dienoraščiais bei atsiminimais, archyvais ir interviu, autoriai atskleidžia spalvingą ir nevienareikšmę seksualumo sampratą to meto viešajame bei kasdieniame gyvenime.
DAUGIAU INFORMACIJOS APIE VILNIAUS KNYGŲ MUGĘ RASITE ČIA
Knygos autoriai jau ne vienus metus nuosekliai gilinasi į sovietmetį. T.Vaiseta parašė monografijas „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ ir „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“.
Tuo tarpu V.Klumbys prieš kelis metus išleido monografiją „Stovėję po medžiu? Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“. Autorius žinomas ir savo publicistiniais tekstais, kuriuose aktualizuoja įvairias sovietmečio patirtis ir jas analizuoja iš dabarties perspektyvos. Už šiuose straipsniuose reiškiamas idėjas istorikas paskelbtas 2022 metų Tolerancijos žmogumi.
Populiaria kalba parašyta šių dviejų autorių monografija „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ sulaukė ne tik nemažo susidomėjimo visuomenėje, tačiau ir įvertinimo – ji pateko į geriausių 2022 metų dokumentikos ir publicistikos knygų penketuką.
Ar Lietuvoje vyko seksualinė revoliucija?
Plačiai paplitęs posakis, kad sovietmečiu sekso nebuvo, iš dalies atitiko viešąją nuomonę apie seksualumo kultūrą bei įvairias jos raiškas to meto visuomenėje. Tačiau ėmę gilintis į šią temą, knygos autoriai atrado spalvingą ir dinamišką paveikslą.
Plačiai paplitęs posakis, kad sovietmečiu sekso nebuvo, iš dalies atitiko viešąją nuomonę apie seksualumo kultūrą bei įvairias jos raiškas to meto visuomenėje.
Tuometinėje spaudoje buvo publikuojami seksualizuotų moterų atvaizdai, populiarėjo aktų fotografijos, jaunimo madoje atsirado vis daugiau apnuoginto kūno. Iš Vakarų šalį pasiekus vaizdo grotuvams, piliečiai grupelėmis rinkdavosi žiūrėti pornografinių filmų, didžiuliais tiražais buvo leidžiamos santuokiniams, o kartu ir seksualiniam gyvenimui skirtos knygos, o apklausose trečdalis studentų prisipažino turėję seksualinių santykių vien iš smalsumo.
Knygos autorių teigimu, nors seksualinė revoliucija sovietinėje tikrovėje ir neįvyko, tačiau tai nereiškia, kad ši tema nedomino modernėjančios to meto visuomenės. „Rengdami knygą, ilgiausiai ginčijomės būtent dėl šios temos ir galiausiai iš visų tyrimų supratome, kad vyko pokyčiai, tačiau tai nebuvo revoliucija“, – renginyje kalbėjo T.Vaiseta.
Pasak jo, gilintis į seksualumo problemą paskatino prieš dešimtmetį Vilniuje regėti vaizdai iš pirmosios LGBT eisenos, kur žmonės buvo atitverti tvoromis, užgauliojami ir jautėsi nesaugiai. Tai istoriko teigimu, tik parodė, kad mūsų santykis ir požiūris į seksualumo temą yra iškreiptas ir stipriai paveiktas būtent sovietmečio.
Tai yra puiki dirva tyrimams, parodanti ne tik to meto visuomenės gyvenimą tačiau ir tai, kas iš to laiko yra likę šiandien. Ir požiūris į seksualumą yra labai ryškus to pavyzdys.
„Net tarp istorikų seksualumo problema vis dar regima kaip mažareikšmė. O kai pasakydavau kolegoms, kad darau tyrimą šia tema, daugelis tik suprunkšdavo ir, matyt, pagalvodavo, kad šitas domisi arba psichais, arba seksu“, – teigė T. Vaiseta.
Jam antrino ir V. Klumbys, pabrėždamas, kad daugiausia dėmesio istorikai vis dar skiria politinėms temoms, tuo tarpu kasdienis gyvenimas vis dar yra vertinamas kaip kažkas nerimto ir nereikšmingo. „Tačiau būtent tai yra puiki dirva tyrimams, parodanti ne tik to meto visuomenės gyvenimą tačiau ir tai, kas iš to laiko yra likę šiandien. Ir požiūris į seksualumą yra labai ryškus to pavyzdys“, – kalbėjo V.Klumbys.
Seksualumas – tarp gėdos ir represijų
Pirminiu knygos tyrimo šaltiniu abu istorikai išskyrė savo mamas, taip pat jų surastas bičiules, kurios sutiko papasakoti apie savo patirtis sovietmečiu. Anot V.Klumbio, nors seksualumo tema nėra paprasta, tačiau kai kurios moterys atsiverdavo kaip per išpažintį ir net pasakodavo apie seksualinius santykius ar padarytus abortus.
Tuo tarpu vyrai šia tema išvis nėra linkę kalbėti ir tai susiję su jų padėtimi sovietmečiu.
Nors valstybė deklaravo vyrų ir moterų lygybę, tačiau tai buvo iš dalies įgyvendinta tik darbo santykiuose. Tuo tarpu šeimoje – ne.
„Nors valstybė deklaravo vyrų ir moterų lygybę, tačiau tai buvo iš dalies įgyvendinta tik darbo santykiuose. Tuo tarpu šeimoje – ne. Vyras buvo mobilizuotas tarnybai valstybei arba kariuomenei, tokiu būdu atimtas iš šeimos. O šeima palikta kaip moters tikrovė“, – kalbėjo V. Klumbys pažymėdamas, kad būtent dėl to ypatingai vėlyvuoju sovietmečiu tarp vyrų padaugėjo alkoholizmo ir savižudybių.
Apie seksualinį gyvenimą buvo daugiausia kalbama medicininėje literatūroje ir, tikėtina, kad iš medikų apklausų buvo padarytas tyrimas, kuris parodė, kad apie 60–70 proc. moterų anuomet nepatirdavo orgazmo.
Pasak V.Klumbio, seksualiniu gyvenimu sovietmečiu valstybė labiausiai susirūpino tuomet, kai iškilo demografinė gimstamumo problema. Tuomet imta daugiau kalbėti apie seksualinius santykius, apie būtinybę ir net pareigą vyrui suteikti malonumą moteriai, o ne tik pasitenkinti pačiam.
Kalbėdamas apie homoseksualių asmenų situaciją sovietmečiu, T.Vaiseta pabrėžė, kad nors nėra žinoma, koks tokių asmenų procentas buvo to meto visuomenėje, tačiau homoseksualumas buvo kriminalizuotas ir už tai žmonės atsidurdavo kalėjime.
„Svarbu suprasti ir tai, kad nors pati valstybė buvo represinė, tačiau toks požiūris gyvavo ir pačioje visuomenėje, todėl kitokie žmonės – ar tai būtų hipiai, ar homoseksualai – patirdavo žeminimus, užgauliojimus, niekinimą, pašalinimą iš darbo bei sumušimus. Šis visuomenės bruožas iki šiol yra nutylėtas, neapmąstytas ir todėl pavojingas“, – teigė T.Vaiseta.
Tarp vienų ryškiausių seksualumo apraiškų sovietmečiu istorikai išskyrė vizualinę kultūrą, kuri nuo Stalino laikotarpio, kai vyrai ir moterys buvo vaizduojami lyg mechanizmai, visiškai aseksualizuoti, keitėsi ir laisvėjo.
Nors pati valstybė buvo represinė, tačiau toks požiūris gyvavo ir pačioje visuomenėje, todėl kitokie žmonės – ar tai būtų hipiai, ar homoseksualai – patirdavo žeminimus, užgauliojimus.
„Knygos viršelyje panaudota fotografija iš „Švyturio“ žurnalo daryta berods 1956 metais. Ilgainiui tiek nuotraukose, tiek piešiniuose, tiek karikatūrose erotikos tik daugėjo, o tokie žurnalai kaip „Nemunas“, „Šluota“ ar minėtas „Švyturys“ tartum konkuravo tarpusavyje, kas bus drąsesnis“, – pasakojo V.Klumbys.
Tačiau situacija čia ėmė kardinaliai keistis po Prahos įvykių 1968 metais, kai cenzūrai iš viršaus buvo nurodyti šitokius vaizdus represuoti.
V.Klumbio teigimu, požiūrį į seksualumą puikiai atskleidžia ir tuo metu ypatingai garsi Eduardo Mieželaičio poema „Žmogus“, kurioje kalbama apie visą žmogų, visas jo dalis, tačiau apie lytį neužsimenama nė žodeliu.
„Seksualumo tema buvo gėdinga tema, todėl paprasčiau buvo ją nutylėti“, – teigė V.Klumbys.
