Iš Baltarusijos kilęs S.Piaseckis 1921 m. buvo priimtas į lenkų žvalgybą. Vyrukas ne tik rinko duomenis apie tai, kas vyksta sovietų pusėje, bet ir susidėjo su kontrabandininkais, įniko į girtuokliavimą ir kokainą. 1926 m. susikompromitavęs agentas buvo atleistas iš tarnybos.
Vėl likęs be darbo ir pajamų, S.Piaseckis „su revolveriu rankose ir kokaino likučiais kišenėje“ klaidžiojo po Gardino ir Vilniaus apylinkes. Vėl ėmėsi nusikalstamos veiklos. Garsiausią nusikaltimą įvykdė, užpuolęs ir apiplėšęs siauruko Lyda–Gardinas keleivius. Pinigus iššvaistė degtinei ir moterims. 1927 m. už šiuos nusikaltimus S.Piaseckis Vilniuje buvo nuteistas mirties bausme, kuri pakeista 15 metų įkalinimu. Kalėjime jis atrado talentą rašyti, kartu mokėsi literatūrinės lenkų kalbos. Jaunąjį rašytoją pradėjo globoti garsus literatas M.Wańkowiczius. Jis rūpinosi S.Piaseckio pirmųjų darbų leidyba ir bausmės sušvelninimu. 1937 m., Lenkijos prezidentui suteikus malonę, rašytojas išėjo į laisvę. Jam kalint išleista knyga „Didžiųjų Grižulo ratų meilužis“ (lenk. „Kochanek Wielkiej Niedźwiedzicy“ apie nuotykius sovietų ir lenkų pasienyje tapo sensacija ir tarptautiniu bestseleriu.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje S. Piaseckis grįžo į sovietų okupuotą ir apiplėštą Vilnių, kuris netrukus buvo grąžintas lietuviams. Tačiau greitai sovietai grįžo, o po to įsiveržė naciai. Laikai buvo sunkūs ir neramūs.
Okupantai apiplėšė šalį, jos ekonomika buvo sužlugdyta, žmonės liko be pajamų, gyveno pusbadžiu. Įsivyravo visuotinis deficitas, juodoji rinka, spekuliacija. Maistas ir prekės buvo dalijamos pagal korteles. Tačiau buvo ir tokių, kurie Vilniuje gyveno visai neblogai. Tai Armijos Krajovos (AK) Vilniaus apygardos vadovybė. AK egzistavimo šaltiniu tapo Jungtinės Karalystės ir JAV finansinė parama. Karininkai gaudavo pastovius atlyginimus. Pinigų reikėjo ir ginklams įsigyti, diversijoms vykdyti.
1942 m. rudenį AK Vilniaus apygardos specialusis karo teismas nuteisė mirties bausme keturiolika asmenų, neva bendradarbiavusių su sovietais arba vokiečiais. Bet nė vienas nuosprendis nebuvo įvykdytas, mat trūko „specialistų“. Todėl apygardos vadovybė pasikvietė į pagalbą S.Piaseckį – vėtytą ir mėtytą „kietą vyruką“, teistą šešis kartus, kalėjimuose praleidusį keturiolika metų. Jis turėjo apmokyti egzekutorius žudyti. Tolesnius įvykius S.Piaseckis aprašo savo romane, kur riba tarp tikrovės ir autoriaus išmonės pranyksta.
S.Piaseckis vadovavo specialiajai mirties nuosprendžius vykdžiusiai grupei – egzekutyvai. Dėl organizacijos – AK Vilniaus apygardos vadovybės prestižo ir garbės turėjo kristi tikrų ar menamų išdavikų lavonai. Parodomieji nuosprendžiai vyko Vilniaus gatvėse: prie Aušros vartų, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Žvėryne, Vingio miške. Į pasmerktųjų sąrašą patekdavo visuomenei žinomi žmonės, kurių nužudymas keltų didelį rezonansą, nors tų asmenų kaltė buvo labai abejotina.
AK gretose netrūko vokiečių ir sovietų agentų, bet niekas jų nelietė. Reikėjo rasti tariamų išdavikų. AK Vilniaus apygardos štabo viršininkas papulkininkis Lubosławas Krzeszowskis (slapyvardis Ludwikas) buvo sovietų agentas nuo 1940 metų. Greičiausiai išduoti sovietų agentūros buvo nuteisti aršūs antikomunistai: publicistas ir rašytojas Jozefas Mackiewiczius (knygoje Janas Jaskevičius) ir laikraščio „Gońiec Codzienny“ redaktorius Czesławas Ancerewiczius (knygoje Kancerevičius). S.Piaseckio garbei galima pasakyti, kad, netikėdamas J.Mackiewicziaus kalte, jis nesutiko pastarojo nužudyti. Autorius netapo aklu žudymo įrankiu. Jis netgi atsisakė stoti į AK ir prisiekti, nors buvo Lenkijos patriotas ir iki tol dalyvavo pogrindiniame pasipriešinimo judėjime.
Nepaisant beletristinės formos, šis kūrinys yra pirmaeilis istorijos šaltinis. Kone visi romano personažai turėjo realius prototipus, o S.Piaseckis nuvainikuoja AK herojiškumo ir altruizmo mitą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
– Prašom sėstis. Aptarsime labai skubų reikalą. Gžmotas ateis tikriausiai apie pusę šeštos. Pasistengsiu iki to laiko nupasakoti jums situaciją... Visų pirma, įsitikinau ir net ne kartą, kad mūsų organizacijos slapti reikalai patenka viešumon. Tai, ką jums papasakosiu, dar vienas to įrodymas. Prieš kelias dienas į mane, tarpininkaujant bendram pažįstamui, kreipėsi pagalbos vienas publicistas. Tai, kad sugebėjo iki manęs prisikasti ir prašė pagalbos, liudija, kad nesu gerai užsislaptinęs ir apie mano darbą, labai slaptą, žino daug kas. (Andžejus- Zygmunto Andruszkiewicziaus, slapyvardis Nienaskis, prototipas. Nuo 1942 m. AK Vilniaus apygardos informacijos biuro vadovas. Tarpukaryje mokėsi Švenčionių gimnazijoje, gerai kalbėjo lietuviškai. 1935 m. baigė teisės studijas S. Batoro universitete. Iki karo dirbo žurnalistu, okupacijos metais – valstybinėje įstaigoje. 1943 m. vasarą suimtas okupacinės valdžios. Manoma, kad gestapui jį išdavė sovietų agentai AK vadovybėje. Gestapo kalėjime Z.Andruszkiewiczius buvo žiauriai kankintas, vėliau nusižudė. Vienintelis iš AK Vilniaus apygardos vadovybės pareigūnų, nukentėjęs nacių okupacijos metais. Red. pastaba). Be to, jo kreipimasis įrodo, kad puikiai informuotas apie mano poziciją pogrindyje ir ryšius su Gura. O juk, atsižvelgiant į tai, kad dirbu lietuvių įstaigoje, turiu būti itin įsislaptinęs. Tai mažų mažiausiai liudija apie netvarką organizacijoje.
– Ir tai, kad jūs dekonspiruotas.
– Žinoma! Bet štai svarbiausias dalykas. Taigi, tas publicistas sužinojo, kad AK specialusis teismas paskelbė jam mirties nuosprendį.
– Jeigu jį nuteisė anksčiau, turėtų būti mano sąraše. Kokia jo pavardė?
– Janas Jaskevičius. (Jozefo Mackiewicziaus prototipas. J.Mackiewiczius buvo žymus publicistas ir rašytojas. Aršus antikomunistas. AK Vilniaus apygardos specialus karo teismas nuteisė jį mirties bausme už tariamą bendradarbiavimą su vokiečiais. Manoma, kad už tai atsakingi AK veikę sovietų agentai. Nuosprendį įsakė įvykdyti AK Vilniaus apygardos štabo viršininkas pplk. Lubosławas Krzeszowskis, slapyvardis Ludwikas, sovietų agentas nuo 1940 m. Red. pastaba).
– Yra. Susektas. Gyvena netoli Vilniaus mažame namelyje ( Jozefas Mackiewiczius karo metais gyveno Juodšiliuose. Red. pastaba) Kartu su juo – sužadėtinė, o gal žmona. Dirba vežiku medienos įmonėje. Bet jam nuosprendžio nereikia vykdyti skubiai. Tai aiškiai nurodyta.
– O aš sužinojau, kad Drobnas jau ketina tą daryti.
– Aha! Supratau. Jam ir jo sėbrams suskaudo, kad patys įvykdėme kelis nuosprendžius. Nori pademonstruoti, kad sugeba veikti be auklės. Bet pasirinko tą, kurį gali likviduoti be jokios rizikos, net ir miške.
– Žinoma! Būtent todėl Jaskevičius atsiuntė man laišką kartu su AK komendantūrai adresuotu atviru laišku, kurį, aišku, laikysime paslaptyje. Pridėjo ir politinį rašinį. Išdėstė savo požiūrį į Lenkijos okupaciją ir į viską, kas su tuo susiję. Jau perskaičiau, duosiu ir jums. Labai svarbu, kad jūs pasakytumėte savo nuomonę dėl šio reikalo. Pasiimkite namo, nes rašinys netrumpas. Prašau po kelių dienų man grąžinti. O laišką galite perskaityti dabar, – padavė Juzefui mašinėle rašyto teksto lapą.
Jaskevičius rašė, kad jis nebuvo ir nėra Lenkijos bei lenkų priešas ir neremia okupantų. Viską publikavo pasirašydamas tikruoju vardu, o jo rašiniai negalėjo niekam pakenkti. Niekada neturėjo didelių pajamų, gyvena vargingai, o dabar – ypač sunkiai. Dėl jam paskelbto neteisingo nuosprendžio neketina slapstytis ar ieškoti vokiečių valdžios užtarimo. Laiškas parašytas su pagarba AK veiklai, prieštaraujama tik nuosprendžiui.
– Tai man nepatinka! – pasakė Juzefas. – Reikia veikti.
– Būtent todėl ir noriu, kad viską aptartume kartu su Gžmotu, – pažvelgė į laikrodį ir pro langą. – Atrodo, kad ateina. Jis visada punktualus. Savo maršrutus apkeliauja kaip laikrodis. Atrakinsiu jam duris.
Išėjo iš kambario. Netrukus grįžo su Gžmotu, kuris sunkiai susmuko ant kėdės, atsiduso ir nuleido rankas.
– Jau neturiu jėgų. Tai ne mano amžiui ir sveikatai, – pasakė ir kreipėsi į Juzefą: – Jūs žinote, kas rūpi kolegai Andžejui?
Juzefas šyptelėjo. Jam patiko, kad Gžmotas niekada nevadino jo kolega. Taip būdavo išlaikomas tarpusavio atstumas.
– Žinau, – atsakė jis. – Labai įdomus reikalas.
– Sutinku, kad reikalas nemalonus, – tarė Andžejus. – Bet tai žmogaus gyvybės klausimas.
– Bet nemalonus, nes meta šešėlį ant teisėto specialiojo teismo nuosprendžio. Tokiam teisėtumui reikia sudėtingos procedūros, juk veikloje dalyvauja ir ypač svarbūs asmenys. Reikalui būtinas subtilumas ir atsargumas. Nepamirškime, kad nuosprendis paskelbtas svarbios medžiagos, įrodymų, liudijimų pagrindu. Specialiajame teisme juos nagrinėja teisininkai. Ten neapklausiami liudininkai, bet yra prokuroras ir advokatas.
– Sutinku, kad reikalas nemalonus, – tarė Andžejus. – Bet tai žmogaus gyvybės klausimas. Todėl negalime dvejoti dėl kieno nors ambicijų ar autoriteto. Specialusis teismas skelbia nuosprendžius, remdamasis jam pateikta medžiaga. Bet ar galima būti absoliučiai tikram, kad informacija buvo nešališka ir tinkamai suprasta? Kaltinamasis neturėjo galimybių gintis, o sužinojęs apie nuosprendį protestuoja! Tai svarbu ir negali būti ignoruojama!
– Bet jo byla yra paprasta ir aiški! – niaukdamasis pasakė Gžmotas. – Ji visiškai identiška neseniai likviduoto redaktoriaus Kancerevičiaus bylai.
– Kolega, galima pasakyti visai atvirai?
– To ir prašau, tik įspėju, kad turiu mažai laiko.
– Gerai. Svarbu tai, kad teismas nepadarytų klaidos, kad nebūtų likviduotas žmogus, kuris mūsų reikalui ne tik nėra žalingas, bet gali būti ir naudingas. Jaskevičiaus nužudymu gali būti suinteresuoti bolševikai ir jų agentai, nes jis pasisako prieš bolševikų ideologiją ir veiksmus. To gali norėti ir kas nors iš jo asmeninių priešų. Byloje aptikau gana įtartinų pėdsakų. Bet apie tai nekalbėsiu, nes tai tik prielaidos. Jaskevičiaus byla nepanaši į redaktoriaus Kancerevičiaus bylą.
– Abu jie buvo bulvarinio laikraštpalaikio redaktoriai.
– Jaskevičius – lietuvių okupacijos metu. Ir ką veikė kaip vienintelio lenkiško leidinio redaktorius? Pasisakė prieš lietuvių nacionalistų vykdytus lenkų persekiojimus. Juk tai nuopelnas! O Kancerevičius veikė kaip lietuvių agentas ir liaupsino nacių politinę sistemą.
– Jaskevičius spausdino straipsnius ir leidinyje „Goniec“, būtent pas Kancerevičių.
– Išspausdino kelis jo pasirašytus ir mums visai nekenksmingus rašinius.
– Bet pats faktas! Spausdinimasis priešo leidinyje yra jo pripažinimas ir rėmimas!
– Tokiu atveju ir profesorius P., ir jo žmona, kartkartėmis publikuojantys straipsnius apie mokslą bei regionus, vykdo nusikaltimą! Bet jie nepakenkė nei lenkų tautai, nei atskiriems žmonėms. Kodėl Jaskevičių panašiomis aplinkybėmis nuteisė mirti? Kolega skaitė jo atvirą laišką, kuriame išdėstytos politinės pažiūros. Jos nei nacistinės, nei antilenkiškos.
– Manote, kad nepakanka faktų, dėl kurių Jaskevičiui paskelbtas mirties nuosprendis?
Nuogąstauju, ar mūsų gretose nėra žmonių, kurie mikliai naudojasi galimybėmis suvedinėti asmenines sąskaitas.
– Esu tuo tikras. Baisu ir dėl kitko. Nuogąstauju, ar mūsų gretose nėra žmonių, kurie mikliai naudojasi galimybėmis suvedinėti asmenines sąskaitas. Tarp mūsų gali būti net komunistų šnipų.
– Mirties nuosprendžiai paskelbti ir keliems bolševikų pakalikams.
– Kurie yra nepasiekiami, – įsiterpė Juzefas.
– O ką jūs pats manote apie tai? – kreipėsi į jį Gžmotas.
– Jaskevičius visai nekenksmingas. Jis nebuvo ir nėra slaptas gestapo žvalgas. Nieko neįdavė. Jo kreipimasis į mus yra tarsi simptomas. Jeigu jį likviduosime, neteksime galimybės išsiaiškinti reikšmingų klausimų. Taigi, Jaskevičius negali mums pakenkti. Kai padėtis taps geresnė, jis bus teisiamas ne pogrindiniame slaptame teisme – ir viskas paaiškės. O lavonas negalės nei gintis, nei kaltinti. Todėl jo likvidavimas dabar būtų nenaudingas ir net, atsiprašau, tiesiog kvailas.
– O gal būtų net ir paskata nusikaltėliams, – įsiterpė Andžejus. – Jau turiu ir įkalčių. Tikiuosi viską išsiaiškinti.
Gžmotas pažvelgė į laikrodį.
– Gerai, – tarė jis. – Pasitarsiu su komendantūros žmonėmis. Reikės sustabdyti nuosprendžio vykdymą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
– Reikia paskubėti susisiekti su komendantūra, – pasakė Andžejus. – Turiu žinių, kad Drobnas tiesiog užsidegęs įvykdyti pasikėsinimą, nes labai jau paprasta atlikti. Todėl ir tariausi su ponu Kondoru.
Gžmotas kreipėsi į Juzefą:
– Prašom pranešti Drobnui, kad nuosprendžio vykdymas Jaskevičiui sustabdytas.
– Kadangi jie skubiai ėmėsi reikalo, norėčiau turėti rašytinį sustabdymo patvirtinimą.
– Tai sudėtinga procedūra, užimtų daug laiko. Pasitarimai, svarstymai... Yra paprasta išeitis. Jeigu Drobnas pasipriešins, prašau jūsų, pone, perimti vadovavimą egzekutyvai. Jau laikome jus jos vadovu, nors to ir nenorite.
– Nesu AK narys, nes neprisiekiau ir negaliu to daryti. Aiškinau jums, kodėl.
– Bet savanoriškai dirbate dėl AK. Vykdote mūsų įsakymus. Visiškai jumis pasitikime. Todėl galite kuriam laikui ir formaliai perimti visą vadovavimą egzekutyvai. Kai norėsite pasitraukti, jūsų nelaikysime. Tačiau dabar tai būtų paprasčiausias šios problemos sprendimas. Rytoj per Bronką pranešime Drobnui, kad egzekutyvos vadovas esate jūs. O šiandien prašau jį informuoti, kad Jaskevičiaus nuosprendis sustabdytas. Tai yra mano įsakymas.
– Ar galiu jam pranešti, kad nuo rytdienos perimsiu vadovavimą egzekutyvai? Pažįstu tą tipą. Jis piktas ir pavydus. Gali užsispirti formaliai viską spręsti.
– Prašom taip ir padaryti. Jau privalau eiti. O kolegą, – Gžmotas kreipėsi į Andžejų, – aplankysiu rytoj per pietus. Pasikalbėsime. Numanau, kad turėsiu svarbių naujienų.
Kai išėjo Gžmotas, Andžejus pasakė:
– Paimkite iš priemenės dviratį. Sugaišite mažiau laiko. Drobnas gyvena kažkur miesto pakraštyje?
– Netoli Vingio parko.
– Geras gabalas kelio. Kai sutvarkysite šį reikalą, dviratį grąžinsite. Jei manęs nebus, palikite čia. Aha! Dviratis moteriškas, mano sužadėtinės.
– Tiks.
– Jeigu jus domina tas Jaskevičiaus rašinys, paimkite jį kelioms dienoms. Mašinraštį paliksiu ant stalo. Išeisiu po valandos, o grįšiu vėlai.
– Tikiuosi, viską sutvarkysiu greitai ir pasimatysime dar šiandien.
– Palauksiu jūsų, kiek galėsiu.
Juzefas nuvažiavo trumpiausiu keliu, bet miesto centrą aplenkė. Pagalvojo, kad Drobno gali ir nerasti namuose, jeigu „rūmuose“ surengtas dar vienas pasilinksminimas. Nutarė patikrinti ir pasuko link J.Basanavičiaus gatvės. Važiuodamas Mindaugo gatve, pamatė už keliasdešimties žingsnių einančius tris vaikinus ir tris merginas. Iš aukšto ūgio ir liekno stoto pažino Kulką. Kartu su juo ėjo Šaras ir R7. Linksma grupelė nerūpestingai traukė į miesto teatro pusę. Juzefas sustojo ir kurį laiką stebėjo juos iš tolo. Kompanija pasuko kairėn.
„Nuėjo į „rūmus“, – pamanė Juzefas. – Drobnas tikriausiai dar namuose. Gal sutiksiu jį pakeliui.“
J.Basanavičiaus gatve pasuko dešinėn. Laikėsi to maršruto, kuriuo ėjo su Drobnu, Magu ir Rysiumi. Nuvažiavo iki Drobno namo. Vartai į kiemą buvo uždaryti iš vidaus. Paliko dviratį kieme ir grįžo į gatvę. Trūktelėjo vielą šalia staktos. Po kelių minučių durys atsidarė. Ant slenksčio stovėjo Drobnas. Atsisagstęs marškinius, sušiauštais plaukais. Nedraugiškai pažvelgė į Juzefą.
– A, tai jūs! Labas vakaras.
– Labas vakaras. Nesitikėjote mano vizito?
– Na, taip... Paprastai ateinate tarp ketvirtos ir penktos.
– Ilgai negaišinsiu. Yra skubus reikalas, kurį reikia aptarti.
– Gal palauksite priemenėje, kol išleisiu savo svečią pro kiemo duris?
– Kam? Tegu svečias lieka. Pasikalbėsime virtuvėje arba nueisime į mišką.
Iš lūpų dažų pėdsakų ant veido Juzefas lengvai atspėjo, kokį „svečią“ Drobnas turi.
– Malonėkite, pone, į virtuvę, – pasakė Drobnas. – Iš ten bute nesigirdės mūsų pokalbio.
Eidamas pro šalį, jis skubiai privėrė kambario duris. Virtuvėje juodu susėdo prie didelio, klijuote užtiesto stalo.
– Jūs turite savo nuteistųjų sąraše Janą Jaskevičių, – pradėjo Juzefas.
– Taip, yra toks. Niekšas! Vokiečių pašluostė!
– Ar yra apie jį kokios specialios informacijos?
– Specialios nėra, bet juk visi žino.
– Man atrodo, pranešėte komendantūrai, kad ketinate įvykdyti jam mirties nuosprendį?
– Ne. Iš tikrųjų – taip. Pasakiau Bronkai. Nes, suprantate, pasitarėme ir vykusiai jį susekėme. Jis gyvena...
– Sekimo rezultatus žinau.
– Taigi, nutarėme jį likviduoti, nes tai nuodingas šliužas! Na, ir todėl informavau Bronką.
– Žinau. Atvažiavau pranešti jums, kad nuosprendžio vykdymas sustabdytas.
Drobnas prisimerkė. Kelias akimirkas mąstė. Paskui išsišiepė.
– O kodėl? – paklausė.
– Tiksliai nežinau. To, ką žinau, nenoriu sakyti, nes informacija slapta. Svarbu, kad jums tai pranešu.
Drobno akys gudriai sužibo. Jis spragtelėjo pirštais.
– Prašau juodu ant balto... Su antspaudu! – pabrėžė jis.
– Perduodu jums komendanto pavaduotojo įsakymą.
– Tiktai raštu, kitaip nesutinku! Ir, beje, negaliu atšaukti, nes žmonės jau išsiųsti vykdyti nuosprendžio.
– Ką išsiuntėte?
– Kulką, Šarą ir R7. Likviduos jį grįžtantį namo. Gal jau likvidavo.
– Blogai, – ištarė Juzefas melancholiškai. – Labai blogai...
– Ką padarysi... Daviau įsakymą, – Drobnas skėstelėjo rankomis. – Jeigu kas sutrukdys šiandien, turi atlikti tai ryt ryte. Reikalas baigtas.
– O žinote, pone, kodėl pasakiau „blogai“? – paklausė Juzefas.
– Žinau! Nes ne jūs suorganizavote pasikėsinimą. Na, ir nepageidaujate, kad Jaskevičių likviduotų.
– Ne, pone Drobnai. Siekiau, kad visus pasikėsinimus sėkmingai organizuotumėte pats. O Jaskevičiaus apskritai nepažįstu ir niekada nesu matęs. Taigi, kažin kokių pageidavimų net neturiu. Atvažiavau čia vykdydamas komendanto pavaduotojo pavedimą, kuris jums yra įsakymas.
– Jeigu raštu...
– Apie tai nediskutuosime. Jūs man pasakėte, kad likviduoti Jaskevičių išsiuntėte Kulką, Šarą ir R7.
– Taip, išsiunčiau.
– Jie jau nuvyko už Vilniaus ribų?
– Žinoma! Gal jau įvykdė nuosprendį ir grįžta atgal.
– Taigi, pone Drobnai, blogai, labai blogai! Jūsų žmonėms įsakymai – nė motais. Prieš ketvirtį valandos visi trys su savo draugužėmis vaikštinėjo mieste. O dabar jie „rūmuose“ ir laukia jūsų.
– Negali būti!
– Nueikite ten ir įsitikinsite. Jei norite, galime eiti kartu. Bet, pone Drobnai, viliuosi, kad mano įsakymus vykdysite tiksliai.
Drobnas nurimo ir nustebęs žvelgė į Juzefą.
– Visai jūsų nebesuprantu, – išlemeno.
– Suprasite rytoj. Gausite pranešimą, kad aš perimu vadovavimą egzekutyvai. Jūs būsite vykdymo skyriaus narys. Žodinis įsakymas, kurį jums perdaviau, galioja ir yra privalomas nuo šiandienos. Man bus privalomas nuo rytojaus. Jeigu jūs nepaklusite įsakymui ir Jaskevičius bus likviduotas, tai bus ne mirties nuosprendžio įvykdymas, o žmogžudystė. Tai sukeltų tam tikrų padarinių. Ar būtų malonu, jeigu už tokį poelgį jums paskelbtų mirties nuosprendį, o aš, kad negaištume daug laiko aiškinimuisi, ateičiau ir jus Lenkijos Respublikos vardu nušaučiau?
Drobnas atsistojo pasipiktinęs ir susinervinęs.
– Tai nesąmonė! – ištarė.
– Pasistengsiu, kad tolesnis egzekutyvos darbas būtų prasmingas. Viliuosi, kad tiksliai vykdysite mano įsakymus, nes, kaip jums įrodžiau, Kulka, Šaru ir R7 pasikliauti negalima.
– Žinoma, jeigu jie taip elgiasi...
– Poryt ir dar kelias dienas laukite manęs tarp ketvirtos ir penktos valandos. Prašom paruošti viską, kas priklauso egzekutyvai.