Jo rankos pajuodusios, sudiržusios – tepalas įsigėrė į odą, pridžiūvo panagėse. Žmonės su tokiomis rankomis dažniausiai moka ir mėgsta dirbti. Kitas dalykas – kas yra jų darbas. Neaukštas, tylus, susirūpinęs, jis stovi, aiškina kažką apie padėtį fronte, apie savo brigadą, apie techniką, kuria jam, vieno padalinio vairuotojui, tenka važinėti. Staiga ryžtasi prasitarti: juk jūs, – sako jis, – savanoriai, tai nupirkit mums šaldytuvą. Kam tau fronte šaldytuvas? – nesuprantame mes. – Jei reikia – važiuojam į prekybos centrą, pasirinksi, mes nupirksim. Na ne, – paaiškina jis, – ne taip supratote: man reikia automobilio su dideliu šaldytuvu. Refrižeratoriaus. Žuvusiems išvežti. Mes randame kūnus, daugiau kaip mėnesį išgulėjusius saulėje, ir gabename juos mikrobusais, neįmanoma kvėpuoti.
Jis kalba apie žuvusius kaip apie savo darbą – ramiai, santūriai, nesmarkaudamas ir ne isteriškai. Mes apsikeičiame kontaktais. Per savaitę surandame Lietuvoje refrižeratorių, atvarome į Charkivą. Jis atvažiuoja su visa karių komanda, jie iškilmingai perima automobilį ir nusifotografuoja su mumis, kad atsiskaitytume aukotojams. Mūsų pažįstamas šį kartą ginkluotas, švariais drabužiais. Nors jei pažvelgsi atidžiau, rankos vis tiek pajuodusios – jo kasdienis darbas sunkus, rankos geriausiai tai liudija.
Kas pirmiausia pakeičia karį? Laiko pojūtis, erdvės pojūtis. Labai greitai pakinta perspektyvos kontūras, laiko tėkmės kontūras. Žmogus karo erdvėje stengiasi nekurti ateities planų, mėgina per daug negalvoti apie tai, koks pasaulis bus rytoj. Svarbu ir prasminga tik tai, kas vyksta su tavimi čia ir dabar, prasmingi tik tie dalykai ir žmonės, kurie bus su tavimi daugių daugiausia rytoj ryte – jei apskritai liksi gyvas ir pabusi. Svarbiausia užduotis nuo šiol – išlikti, prasiveržti pirmyn dar per pusę paros. Paskui bus aiškiau, jau vėliau pasimatys, ką toliau daryti, kaip elgtis, kuo remtis šiame gyvenime, nuo ko atsispirti. Tai didele dalimi galioja ir kariams, ir tiems, kurie kaip civiliai (tai yra – neginkluoti) pasilieka artimos mirties zonoje. Būtent šis jausmas lydi tave nuo pirmos didelio karo dienos – laiko lūžio, dingusio tęstinumo, suspausto oro pojūtis, kai darosi sunku kvėpuoti nuo to, kad tikrovė slegia, mėgindama išstumti tave anapus gyvenimo, anapus to, kas matoma. Suspausti įvykiai ir emocijos, kai esi ištirpęs tirštame kruviname sraute, apsemiančiame ir nusinešančiame viską – karo tikrovė skiriasi nuo taikaus meto tikrovės būtent šiuo spaudimu, slėgiu, neįmanomybe laisvai kvėpuoti ir lengvai kalbėti. O kalbėti vis dėlto reikia. Net karo metu. Ypač karo metu.
Karas, tarytum atėjūno, svetimojo batas, suardo kalbos skruzdėlyną.
Dar karas neabejotinai keičia kalbą, jos architektūrą ir funkcionavimo lauką. Karas, tarytum atėjūno, svetimojo batas, suardo kalbos skruzdėlyną. Tada skruzdėlės – sutrikdytos kalbos nešiotojai – karštligiškai mėgina atkurti sugriautą statinį, grąžinti darną tame, prie ko buvo įpratę, su kuo gyveno. Pagaliau viskas sugrįžta į savo vietas. Tačiau štai ši negalimybė pasinaudoti įprastais mechanizmais, tiksliau, ankstesnių – taikaus, ikikarinio meto – konstrukcijų negebėjimas perteikti tavo būseną, paaiškinti tavo pyktį, skausmą ir viltį ypač skaudus ir nepakenčiamas. Juo labiau jei esi pratęs pasitikėti kalba, kliautis jos galimybėmis, kurios tau atrodė neišsemiamos. O čia pasirodo, kad kalbos galimybės ribotos – jos ribojamos naujų aplinkybių, naujo landšafto: ryškėjančio mirties erdvėje, katastrofos erdvėje.
Kiekvienos pavienės skruzdėlės darbas – atkurti bendrą šio kolektyvaus kalbėjimo, bendro skambesio, komunikacijos, tarpusavio supratimo darną. Kuo tokiu atveju tampa rašytojas? Tokia pat skruzdėle, praradusia kaip ir visi kalbos dovaną. Nuo pat karo pradžios mes mėginame grąžinti sau šį sutrikdytą gebėjimą – kalbėti suprantamai. Mes visi mėginame kai ką paaiškinti – save, savo tiesą, savojo sutrikimo ir traumos ribas. Galbūt literatūros galimybės šiuo atveju truputėlį didesnės. Juk ji genetiškai susijusi su visomis ankstesnėmis kalbos katastrofomis ir lūžiais.
Kaip kalbėti apie karą? Kaip dorotis su intonacijomis, kuriose šitiek nevilties, pykčio, nuoskaudos, bet kartu ir jėgos, ryžto neapleisti savų, neatsižadėti? Man regis, sunkumas išsakyti tai, kas svarbiausia, dabar glūdi ne vien mumyse pačiuose – mūsų besiklausantis pasaulis irgi ne visada pajėgus suprasti paprastą dalyką: mes kalbame iš pernelyg skirtingo kalbos emociškumo, įtampos, atvirumo lygmens. Ukrainiečiai neturi teisintis dėl savo emocijų, bet būtų gerai paaiškinti tas emocijas. Kam to reikia? Galbūt tam, kad nebelaikytum savyje viso to skausmo ir pykčio. Mes įstengsime paaiškinti save, pajėgsime išsakyti viską, kas mums nutiko ir dar nutiks. Tiesiog reikia būti pasirengusiems, kad pokalbis bus nelengvas. Tačiau vienaip ar kitaip jį būtina pradėti jau šiandien.
Čia svarbus atrodo skirtingo mūsų leksikos svarumo ir atspalvio momentas. Kalbame tarsi ir apie optiką, apie kitokį požiūrį, kitą stebėjimo tašką, bet pirmiausia vis dėlto apie kalbą. Kartais atrodo, kad pasaulis, žiūrėdamas į tai, kas pastarąjį pusmetį vyksta Europos rytuose, naudojasi tokia leksika ir apibūdinimais, kurie seniai nebepaaiškina įvykių. Tarkime, ką turi omenyje pasaulis (suprantu, koks efemeriškas ir abstraktus šis žodis, bet vartoju būtent jį), kalbėdamas apie taikos būtinybę? Atrodytų, kad kalbama apie tai, kaip sustabdyti karą, kaip užbaigti ginkluotą susipriešinimą, apie tą akimirką, kai nutyla artilerija ir įsivyrauja tyla. Atrodytų, jog tai – tas dalykas, kuris turėtų atvesti mus į susitarimą.
Tačiau iš tiesų – ko mes, ukrainiečiai, trokštame labiausiai? Žinoma, kad šito karo pabaigos. Žinoma, kad taikos. Žinoma – to, kad liautųsi apšaudymai. Aš pats, žmogus, gyvenantis aštuonioliktame aukšte Charkivo centre, kur pro langus įžiūrėsi, kaip rusai iš kaimyninio Belgorodo leidžia raketas, be galo noriu, kad baigtųsi raketų smūgiai, kad baigtųsi karas, kad grįžtume į normalų gyvenimą, į natūralų egzistavimą. Tai kuo gi taip dažnai ukrainiečiams kelia nerimą Europos intelektualų ar politikų pasisakymai apie taikos būtinybę? Žinoma, nė vieni neneigs, kad taika būtina. Veikiau kliudo supratimas, kad karas nesibaigs vien dėl to, kad agresijos auka sudės ginklus. Taikūs Bučos, Hostomelio ir Irpinės gyventojai apskritai neturėjo ginklų. Tai neišgelbėjo šių žmonių nuo siaubingos mirties. Charkiviečiai, kuriuos rusai nuolat chaotiškai šaudo raketomis, irgi nelaiko rankose ginklo. Ką jie, greitos taikos bet kokia kaina šalininkų manymu, turėtų daryti? Kur šiuo atveju turėtų būti riba tarp pritarimo taikai ir nepritarimo pasipriešinimui?
Tiesiog, mano galva, reikalas tas, jog kalbėdami apie taiką kruvino, dramatiško Rusijos sukelto karo kontekste kai kas nenori pastebėti paprasto dalyko: nebūna taikos be teisingumo. Būna įvairios įšaldyto konflikto formos, būna laikinai okupuotos teritorijos, būna uždelsto veikimo minos, slypinčios po politiniais kompromisais, tačiau taikos – tikros taikos, suteikiančios saugumo ir perspektyvos jausmą – deja, nebūna. Ir prikišdami dabar ukrainiečiams ryžtą nepasiduoti vos ne kaip militarizmo ir radikalizmo požymį, dalis europiečių (turiu pabrėžti: gana negausi, bet vis dėlto dalis) daro stebėtiną dalyką: mėgindami pasilikti komforto srityje, jie kuo puikiausiai apleidžia etikos sritį. Šis klausimas nebe ukrainiečiams, o veikiau pasauliui: ar jis pasiryžęs (o gal nepasiryžęs) dar kartą suvirškinti totalinį, nesuvaldomą blogį, pataikaudamas abejotinam merkantilizmui ir netikram pacifizmui. Kai kuriems tai pasirodė besąs gana patogus būdas nusikrauti nuo pečių atsakomybę – apeliuojant į žmones, ginančius savo gyvybę, kaltinant būtent auką, sukeičiant akcentus, manipuliuojant teisingais ir pozityviais šūkiais. Tačiau viskas kur kas paprasčiau: mes padedame savo kariuomenei ne todėl, kad mums norisi karo, bet kaip tik todėl, kad mums labai norisi taikos. Tik štai siūlomas mums taikos pavidalu švelnus, neprimygtinas būdas kapituliuoti nėra kelias į taikų gyvenimą ir mūsų miestų atstatymą. Galbūt ukrainiečių kapituliacija padėtų europiečiams sutaupyti iš energijos šaltinių, tačiau kaip jausis patys europiečiai, suvokdami (o to nebus įmanoma nesuvokti), kad už šilumą jų namuose sumokėta sugriautais likimais ir namais žmonių, kurie irgi norėjo gyventi taikioje, ramioje šalyje?
Tiesiog pasikartosiu, kad svarbiausias dalykas – kalba. Kaip tiksliai ir tinkamai mes vartojame vienus ar kitus žodžius, kokia pamatuota mūsų intonacija, kai kalbame apie buvimą ties gyvybės ir mirties lūžiu? Kiek mums pakanka mūsų ankstesnės leksikos – tos, kuri dar vakar visai sėkmingai leido mums išsakyti šį pasaulį – taigi kiek mums pakanka jos dabar, kad kalbėtume apie tai, kas skauda arba priešingai, kas suteikia jėgų? Juk visi mes dabar atsidūrėme tame kalbėjimo taške, iš kurio anksčiau nekalbėjome, taigi pasislinko mūsų vertinimo ir suvokimo sistema, pasikeitė prasmės koordinatės, tikslingumo ribos.
Tai, kas išorėje, iš šalies galbūt atrodytų kalbos apie mirtį, iš tiesų dažnai yra atkaklus bandymas kabintis būtent į gyvenimą, į jo įmanomybę, į jo tęstinumą.
Tai, kas išorėje, iš šalies galbūt atrodytų kalbos apie mirtį, iš tiesų dažnai yra atkaklus bandymas kabintis būtent į gyvenimą, į jo įmanomybę, į jo tęstinumą. Kur apskritai šioje naujoje, sulaužytoje, pasislinkusioje tikrovėje baigiasi karo tema, kur prasideda taikos sritis? Refrižeratorius su žuvusių kūnais vis dar byloja apie taiką, ar jau apie karą? Moterys, kurias išveži į ten, kur neapšaudoma – kieno tai palaikymas? Taikaus konflikto sprendimo? Tavo nupirktas kariškiui turniketas, išgelbėsiantis jam gyvybę – tai vis dar humanitarinė pagalba, ar jau pagalba tiems, kurie kariauja? Ir apskritai, ar pagalba tiems, kurie kariauja už tave, už rūsiuose besislapstančius civilius, už vaikus metro tuneliuose, netelpa į deramo pokalbio apie gėrį ir empatiją ribas? Ar mes privalome priminti savo teisę toliau egzistuoti šiame pasaulyje, ar ta teisė yra akivaizdi ir nekelianti prieštaravimų?
Taip nutiko, kad daugelis dalykų, reiškinių ir sąvokų šiandien turi būti jei ne paaiškinta, tai bent jau priminta, naujai išsakyta, naujai suvokta. Karas dažniausiai parodo tai, ko ilgai stengtasi nepastebėti, karas – tai nepatogių klausimų ir sunkių atsakymų metas. Šis Rusijos kariuomenės pradėtas karas irgi staiga paženklino ištisą kompleksą klausimų, toli gražu neapsiribojančių Rusijos ir Ukrainos santykių kontekstu. Mums šiaip ar taip teks artimiausiais metais kalbėti apie nepatogias temas – apie populizmą ir dvigubus standartus, apie neatsakingumą ir politinį konformizmą, apie etiką, kuri, pasirodo, seniai ir beviltiškai pradingo iš žodyno tų, kurie šiandienos pasaulyje priima lemtingus sprendimus. Galima sakyti, kad šios temos susijusios su politika, kad mums teks kalbėti būtent apie ją – apie politiką. Tačiau politika šiuo atveju – tik priedanga, dingstis išvengti aštrių kampų ir nevadinti dalykų jų vardais. O jiems reikalinga būtent tai – kad juos vadintume jų vardais. Kad nusikaltimus vadintume nusikaltimais. Kad laisvę vadintume laisve. Kad niekšybę vadintume niekšybe. Karo metu tokios leksemos ima skambėti itin raiškiai ir skaudžiai. Labai sunku aplenkti jas nesusižeidus. Jų ir nereikia vengti, visiškai nereikia.
Tai liūdna ir iškalbinga – mes kalbame apie taikos premiją tuo metu, kai Europoje vėl vyksta karas. Jis vyksta nelabai toli nuo čia. Nebe pirmus metus. Visus tuos metus, kai jis vyko, taikos premija irgi buvo teikiama. Žinoma, svarbu ne premija kaip tokia. Svarbu tai, kokiu mastu Europa pasirengusi suvokti naują tikrovę, kurioje ir sugriauti miestai (su kuriais dar neseniai buvo galima vystyti verslą), ir masiniai kapai (kuriuose guli Ukrainos piliečiai, dar vakar galėję atvažiuoti į Vokietijos miestus apsipirkti ar į muziejus), tikrovę, kurioje veikia filtracijos stovyklos į okupaciją pakliuvusiems ukrainiečiams (lageriai, okupacija, kolaborantai – šie žodžiai vargiai vartojami kasdienėje europiečių kalboje). Svarbu ir tai, kaip mums visiems toliau gyventi šioje tikrovėje, kurioje ir sugriauti miestai, ir sudegintos mokyklos, ir uždraustos knygos. O pirmiausia – tūkstančiai žuvusiųjų, tų, kurie dar vakar gyveno įprastą taikų gyvenimą, kūrė planus, gyveno savo rūpesčiais, rėmėsi savo atmintimi.
Paminėti atmintį čia irgi svarbu, ir štai kodėl. Karas – tai ne šiaip kitokia patirtis. Kalbėti šitaip – tai kalbėti apie tai, kas paviršiuje, taip daug kas aprašoma, bet niekas nepaaiškinama. Iš tiesų karas pakeičia mūsų atmintį, pripildydamas ją pernelyg skaudžių prisiminimų, pernelyg gilių traumų ir pernelyg karčių pokalbių. Tu nebeįstengsi atsikratyti šių prisiminimų, tau nebepavyks ištaisyti praeities. Nuo šiol ji bus tavo paties dalis. Vargu ar pati geriausia dalis. Šis procesas, kai sustingstama ir vėl imama kvėpuoti, kai nutylama ir ieškoma naujos kalbos – jis pernelyg skaudus, kad po jo toliau nerūpestingai kalbėtum apie puikų pasaulį už lango. Žinoma, poezija po Bučos ir Iziumo įmanoma, dar daugiau – ji būtina. Tiesiog Bučos ir Iziumo šešėlis, jų esamybė bus itin svarbūs toje pokarinėje poezijoje, daugeliu požiūrių nulemdami jos turinį ir gaidą. Tas skaudus, tačiau būtinas suvokimas to, kad tavo šalyje rašomų eilėraščių kontekstas nuo šiol bus masiniai kapai ir subombarduoti mikrorajonai – žinoma, jis neteikia optimizmo, užtat leidžia suprasti, jog kalbai reikia mūsų kasdienio darbo, mūsų nuolatinio prisidėjimo, mūsų įsijungimo. Galiausiai ką mes galime pasitelkti, kad išsakytume ir paaiškintume save? Savo kalbą ir savo atmintį.
Nuo vasario pabaigos, tai yra nuo šių skerdynių pradžios aiškiai buvo juntama, kaip laikas praranda įprastą tolygumą ir tėkmę. Jis išties ėmė priminti upės vagą, žiemą užšalusią iki pat dugno, nustojusią tekėti ir surakinusią visus, kurie pasitaikė toje sustojusioje srovėje. Mes atsidūrėme šioje sandarioje, sustingusioje terpėje, supami šaltos belaikybės. Puikiai prisimenu tą bejėgiškumą – kai nebejauti judėjimo, kai paklysti tyloje, nebeįžiūrėdamas, kas tenai, priešakyje, neperregimoje tamsoje ir tyloje. Karo metas – tai trikdžiai panoramoje, nutrūkusi komunikacija tarp praeities ir dabarties, opiausio ir karčiausio dabarties pojūčio laikai, kai panyrama į supančią erdvę, susitelkiama į tave užpildančią akimirką.
Čia esama tam tikrų fatalizmo požymių, kai liaujiesi kūręs planus ir galvojęs apie ateitį ir mėgini pirmiausia įleisti šaknis dabartyje, po šituo nusidriekusiu virš tavęs dangumi, kuris vienintelis primena, jog laikas vis dėlto bėga, dienas keičia naktys, po pavasario būtinai ateis vasara, ir kad ir kokie užšalę būtų tavo pojūčiai, kad ir kaip viskas būtų sustingę, gyvenimas tęsiasi, jis nesustoja nė akimirką, talpindamas visą mūsų džiaugsmą ir baimę, visą nusivylimą ir viltį. Tiesiog pakito atstumas tarp tavęs ir tikrovės. Tikrovė pasidarė artimesnė. Tikrovė tapo baisesnė. Su šiais dalykais dabar teks gyventi.
Tiesiog pakito atstumas tarp tavęs ir tikrovės. Tikrovė pasidarė artimesnė. Tikrovė tapo baisesnė. Su šiais dalykais dabar teks gyventi.
Kas dar, be kalbos ir atminties? Kas dar mumyse pasikeitė? Kas dabar išskirs mus iš bet kokios draugijos, iš bet kokios minios? Galbūt akys. Jos sugeria liepsnojančią išorėje ugnį, jose dabar visiems laikams pasiliks tas atspindys. Žvilgsnis žmogaus, pažvelgusio už to, kas regima, ribų, žiūrėjusio į tamsą ir net šį tą joje įžiūrėjusio – tas žvilgsnis visada išsiskirs iš kitų, nes jame atsispindi pernelyg svarbūs dalykai.
Pavasarį, gal gegužę mes atvykome koncertuoti į karinį dalinį, atitrauktą pailsėti po ilgų ir sunkių mūšių. Tą dalinį pažįstame seniai, nuolat atvažiuodavome pas juos dar nuo 2014-ųjų. Charkivo priemiestis, šviežia žaluma, futbolo aikštė, nedidelė mokyklos salė. Daugelį karių pažįstame asmeniškai. Daug kas iš jų, seni draugai, charkiviečiai, tik šį pavasarį išėjo kariauti. Neįprasta matyti juos su karinėmis uniformomis, ginkluotus. O dar neįprastos jų akys – lyg sustingęs metalas, tarsi gaisrą atspindintis stiklas. Ėjo antras didelio karo mėnuo, jie spėjo pabuvoti apkasuose, apšaudomi rusų. Dabar jie stovi, šypsosi, juokauja. O tose akyse įžiūrėsi du mėnesius pragaro. „Spėjau, – pasakoja vienas, – pabuvoti ligoninėje. Rusai šaudė fosforiniais sviediniais, vienas atskriejo man. Bet nieko tokio – gyvas, sveikas. Netrukus vėl į frontą“. Tokiu atveju net nežinai ką atsakyti – kalba nuvilia, kalbos nepakanka, dar tik ieškai reikalingų žodžių. Tačiau jie būtinai rasis.
Kokia bus mūsų kalba po karo? Ką turėsime paaiškinti vieni kitiems? Pirmiausia mums reikės balsu ištarti žuvusiųjų vardus. Jie turi būti paminėti. Kitaip atsiras didelis plyšys kalboje, tuštuma tarp balsų, suskilusi atmintis. Mums prireiks daug stiprybės ir tikėjimo, kad kalbėtume apie mūsų žuvusiuosius. Juk iš jų vardų formuosis mūsų žodynai. Tačiau ne mažiau stiprybės, pasitikėjimo savimi ir meilės prireiks, kad kalbėtume apie ateitį, kad įgarsintume ją, ištartume, apibūdintume. Mums šiaip ar taip teks atkurti laiko pojūtį, perspektyvos pojūtį, tęstinumo pojūtį. Mes pasmerkti ateičiai, dar daugiau – esame atsakingi už ją. Ji kuriasi dabar iš mūsų vizijų, iš mūsų įsitikinimų, iš mūsų ryžto prisiimti atsakomybę. Mes susigrąžinsime ateities pojūtį, nes pernelyg daug mūsų atmintyje lieka to, kas reikalauja mūsų rytdienos indėlio. Mes visi susieti tos srovės, nešančios ir nepaleidžiančios, vienijančios mus. Mes visi susaistyti mūsų kalbos. Ir net jei kurią nors akimirką jos galimybės mums pasirodo ribotos ir nepakankamos, mes anksčiau ar vėliau būsime priversti sugrįžti prie tų jos galimybių, kurios suteikia mums viltį, jog ateityje tarp mūsų nebebus nesusišnekėjimo ir nesusipratimų. Kalba kartais ima atrodyti silpna. Tačiau būtent ji daugeliu atvejų yra stiprybės šaltinis. Ji gali kurį laiką atsitraukti nuo tavęs, bet ji nepajėgi išduoti. Tai – svarbiausias, lemiamas dalykas. Kol turime savo kalbą – tol lieka bent jau trapi galimybė paaiškinti save, ištarti savo tiesą, suteikti darną savo atminčiai. Todėl mes kalbame, kalbame. Net kai mūsų žodžiai žeidžia gerklę. Net kai nuo jų pasijunti sutrikęs ir tuščias. Balsui už nugaros stovi tiesos galimybė. Verta ja pasinaudoti. Galbūt tai apskritai svarbiausia iš visko, kas mums visiems gali nutikti.
Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys
