„Sesuo“ - apie dramatiškus šeimos ryšius ir amžiną kaltės jausmą

Knyga išversta 31 pasaulio šalyje. Vien tik Anglijoje jos parduota daugiau nei pusė milijono egzempliorių. Retas pripažintas plunksnos meistras galėtų pasigirti tokia netikėta sėkme ir apdovanojimų gausa, o debiutinio romano autoriui tai yra sunkiai įgyvendinama ir dažnai nepasiekiama svajonė. Svajonė, tapusi tikrove britų rašytojai Rosamund Lupton, kurios debiutinis romanas „Sesuo“ nuoširdumu ir jautrumu užkariavo daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos skaitytojų širdis.

Dvidešimt šešerių metų vadybininkė Arabela Beatrisė Heming, draugų vadinama Beatrise arba tiesiog Bea, rodos, turi viską: puikų darbą vienoje Niujorko bendrovių, jaukų būstą ir supratingą bei atidų draugą. Tačiau vieną sekmadienio popietę per kviestinius pietus pasigirdęs telefono skambutis aukštyn kojom apverčia iki tol buvusį ramų ir nerūpestingą Beatrisės gyvenimą. Nerimaujanti ir susirūpinusi mama praneša, kad dingo Beatrisės penkeriais metais jaunesnė sesuo Tesė.

Nieko nelaukdama Beatrisė skrenda į Londoną, kuriame gyvena sesuo, tikėdamasi surasti dingusią jaunėlę. Atvykusi į Anglijos sostinę Beatrisė susitinka su mama, namo, kuriame Tesė nuomavo butą, savininku ir tiriančiais bylą policininkais. Tačiau jų pasakojimai Beatrisei vilties ir optimizmo nesuteikia. Priešingai – jie tampa dar miglotesni. Pasirodo, sesuo turėjo meilužį, vedusį dailės koledžo, kuriame mokėsi Tesė, dėstytoją. Mergina laukėsi vaiko. O ir atstumtas sesers bendramokslis gerbėjas, pasakodamas nervinasi ir painioja paskutinio jų susitikimo detales. Tačiau greitai ateina liūdna žinia: viename iš apleistų Haid Parko tualetų randamas penkias dienas išgulėjęs Tesės lavonas. Ir nors policija tvirtina, kad kamuojama pogimdyminės depresijos mergina nusižudė, Beatrisė netiki šia absurdiška versija. Tesė itin vertino gyvenimą ir niekada nebūtų pakėlusi rankos prieš save. Ji pradeda savo asmeninį tyrimą ir atskleidžia vieną kraupią paslaptį po kitos. Beatrisė net neįtaria, kad ir jos pačios gyvybei gresia rimtas pavojus. Viskas daug sudėtingiau ir painiau, nei mums atrodo. O netradicinė ir dviprasmiška romano pabaiga tikrai nustebins daugelį skaitytojų, suteikdama galimybę kiekvienam savaip sudėlioti bei suprasti baigiamuosius kūrinio akcentus.

Tai ne tik psichologinis detektyvas. Tai ir skausminga šeimyninė drama apie amžiną kaltės jausmą išėjusiems. Retas atvejis gausiame veiksmo trilerių, pagardintų šūviais ir gaudynėmis, sraute. Galime tik pasidžiaugti autorės sprendimu pasukti ne paprasčiausiu ir lengviausiu keliu. Rašytoja nepasiduoda pagundai ir vietoj įprastų bei banalių kovos scenų aprašymų, ant kurių užkibtų daugelis kūrėjų, renkasi gilią tarpasmeninių santykių analizę, suteikdama šiam kūriniui daugiau psichologinių įžvalgų ir netradicinių pamąstymų. Tai jaudinantis pasakojimas apie itin glaudžius ir šiltus, besitęsiančius nuo pat vaikystės seserų tarpusavio santykius. Dažniausiai tokiais artimais, beveik antgamtiniais, ryšiais autoriai romanuose apdovanoja dvynius, tačiau mes galime tik pagarbiai nukelti kepurę prieš rašytoją, kuri, vengdama tuščio graudenimo ir verksmingo dramatizmo, nepasinaudojo tokia gundančia perspektyva. Rosamund Lupton dėmesio centre – dviejų seserų dramatiški likimai bei skausmingi tarpusavio saitai, kurių neįstengia nutraukti net vienos seserų tragiška mirtis. Beatrisė – puikus, dažniausiai vien tik vyresnėms seserims priskiriamų charakterio bruožų pavyzdys. Tai atsakinga, rūpestinga ir patikima asmenybė, „paveldėjusi sveiką mamos snobizmą“, ant kurios tvirto pamato laikosi chaotiškas Tesės pasaulis. „Vyresnioji sesuo – ne pareigų pavadinimas. Vyresnioji sesuo – darbas, kuriam aš puikiai tinku“, – teigia ji. Beatrisė – bene vienintelė paguoda ir patikima atrama audringame Tesės gyvenime, nes jų motina „gležna būtybė, lindinti tamsiai mėlyno klostyto sijono ir vidurinės klasės apmaudo kiaute“.

Itin šiltais ir jautriais potėpiais autorė piešia Beatrisės sesers Tesės paveikslą. Jaunėlė Tesė yra visiška sesers priešingybė. Tai linksma, graži, nerūpestinga, kartais vėjavaikiška ir visiems patinkanti mergina. „Pagrindinis priesakas, kuriuo tikėjo Tesė, yra šios akimirkos priesakas: gyventi čia ir dabar.“ Tesė – talentinga dailininkė, į pasaulį žvelgianti naiviomis ir patikliomis akimis, gal todėl jos tapytose drobėse vyrauja šviesa, žaismingumas ir begalinis tikėjimas gyvenimu. Autorė itin subtiliais ir jautriais žodžiais apibūdina herojų nuotaikas ir jausmus prieš Tesės dingimą ir po jo. Jei gyvenimas dingusiųjų artimiesiems dažnai būna: „įtemptas, slogus, sekinantis, geriausiu atveju – labai liūdnas“, tai paaiškėjus tragiškam finalui į savasties žodyną įtraukiami kur kas stipresni apibūdinimai: „kankinantis, sukrečiantis ir triuškinantis“. Itin įdomi romano struktūra, karkasas, ant kurio lipdoma visa ši detektyvinė draminė konstrukcija. Jis tarsi pradedamas nuo galo. Nusikaltėlis jau sugautas, jis sėdi saugiai uždarytas ir laukia teismo. Tačiau mes nežinome, nei kas jis, nei kokiu būdu pateko į kaltinamųjų suolą. Mes netgi nenutuokiame, dėl kokių priežasčių buvo įvykdytas šis žiaurus ir beprasmis nusikaltimas, ir kas iš tikro nutiko šioje tragiškoje situacijoje.

Visa istorija pasakojama pirmu asmeniu – Beatrisės lūpomis. Tas pasakojimas vyksta vienu metu dviem lygiagrečiom kryptim. Tai parodymų davimas besiruošiančiam teismui Baudžiamųjų persekiojimo bylų tyrimo tarnybos advokatui ponui Raitui. Kita kryptis – pokalbis su mirusia seserimi, žodžiai į mirtiną tylą, nesitikint jokio atsakymo. „Ar manau, kad tu mane girdi? Aišku, taip. / Tikrai ne. Rinkis; aš renkuosi atsakymą kas valandą.“ Jie pateikiami dienoraščio forma: aprašomas kiekvienas Beatrisės žingsnis link išsvajotos tiesos. „Man tiesiog reikia su tavim pasikalbėti <...>. Nenoriu tylėti. Jei nutilsiu, prarasiu dalį savęs. Ir man truks tos savasties <...>. Pokalbis vienpusis, bet taip galiu šnekėtis tik su tavim. Ir noriu papasakoti, kodėl buvai nužudyta. <...> Ar tai tik pamišėlės vaizduotės žaismas?“

Niūrios kafkiškos nuotaikos, begalinės įtampos, netikėtų veiksmo posūkių šiame kūrinyje tikrai netruks, tačiau romano autorė pagrindinį dėmesį skiria ne vien tik adrenalino prisotintos atmosferos formavimui ūkanotojo Albiono padangėje ar dramatiškiems seserų santykiams atskleisti. Tai ir savotiška dvasinės terapijos forma, skirta dingusiųjų ir žuvusiųjų artimiesiems, išgyvenantiems skausmą, sielvartą ir nežinomybę. Sielvartą, kuris iš tikro yra meilė, virtusi amžinu ilgesiu...