„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Šiaulių krašto valstiečiai – prieš bermontininkus: Alekso Šemetos „Eilinio partizano atsiminimai“.

Užėjus kalbai apie kovojusius už Lietuvos laisvę paprastai prisimenami pokario partizanai. Nors dar minime Lietuvos atkūrimo ir 1918–1920 m. kovų už nepriklausomybę šimtmetį, tai nedaug prisidėjo prie atminties apie jas sklaidos. Pavyzdžiui, išleistas tų kovų dalyvių atsiminimų knygas, deja, galima suskaičiuoti ant vienos rankų pirštų. Tarp jų – leidyklos „Bonus animus“ serijoje „Liudijimai“ išleisti Alekso Šemetos „Eilinio partizano atsiminimai“.
Aleksas Šemeta „Eilinio partizano atsiminimai“
Aleksas Šemeta „Eilinio partizano atsiminimai“ / Knygos viršelis

Pranešime rašoma, kad pristačius juos Vilniaus knygos mugėje, pasitvirtino, kad ne vienam jos lankytojui partizanai asocijuojasi tik su pokario kovomis. Be to, kai kurie, susidomėję knyga, nenorėjo patikėti, kad ir Nepriklausomybės kovų metu būta partizanų, ir dar nemažai. Partizanų būriai atsirasdavo, kai nedidelei Lietuvos armijai neužtekdavo jėgų vienu metu kautis su visais į mūsų šalį įsiveržusiais priešais, kaip nutiko 1919 m. šiaurės Lietuvą užplūdus bermontininkams. Tuo metu pagrindinės Lietuvos armijos pajėgos grūmėsi su bolševikais ir pirmieji prieš bermontininkus stojo vietos gyventojų sudaryti partizanų būriai. Tarp jų buvo ir prie Šiaulių veikęs Felikso Šemetos vadovautas Kužių būrys.

Tiesa, broliai Šemetos (be Alekso ir Felikso dar ir Ipolitas) iš pradžių rizikavo gyvybėmis parūpindami Lietuvos armijai amuniciją iš vokiečių karinių sandėlių Šiauliuose, vogdami ją vagonais. Vėliau, Šaulių sąjungos pavedimu, F. Šemeta suformavo partizanų būrį. Šis kovėsi su apylinkėse plėšikavusiais bei gyventojus terorizavusiais bermontininkais, nutraukinėjo jų telefono ir telegrafo ryšius, ir, vykdydamas įsakymą iš Kauno neleisti bermontininkams permesti pagalbą jų su Lietuvos armija kovojusiems daliniams, rengė diversijas geležinkelio atšakoje tarp Kuršėnų ir Šiaulių bei vertė nuo bėgių karinius bermontininkų traukinius.

1919-siais buvęs vos 16 metų, A.Šemeta atsiminimus pradėjo rašyti dar tarpukaryje, bet baigė jau emigracijoje JAV. Pagaliau išleisti Lietuvoje jie sulaukė nemažo dėmesio Vilniaus knygų mugėje.

Norintys daugiau sužinoti apie knygą ir jos autorių kviečiami kovo 2 d. 17.30 val. į knygos sutiktuves Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Jose dalyvaus knygos mecenatė, autoriaus dukra Audronė Šemetaitė–Murtaugh, knygos sudarytoja Vilniau universiteto doc. Jolanta Mažylė ir karo istorikas prof. Valdas Rakutis.

O nemačiusiems knygos pirmam susipažinimui siūlome trumpą ištrauką, pasakojančią, kaip Kužių partizanai atakavo bermontininkų ešeloną:

Pastangos tesėti pažadą

Kai iš visur buvo gautos žinios apie nepaprastas bermontininkų pastangas atstatyti susisiekimą ir ryšį, taip pat apie kelio apsaugos specialias sargybas ir judančius patrulius, Felius ryžosi eiti visai arti Šiaulių miesto ir padaryti bermontininkams vieną kitą zbitkelį.

Bermontininkai, stovį Kužių rajone, po paskutinių įvykių su penkiolikos plėšikaujančių grupe, nebedarė nė mažiausios „iškylos“ į apylinkes ir tik stengėsi kaip nors atstatyti susisiekimą su Šiauliais, kad jų kryptimi praleidus nors tuos penkis traukinius, kurių trys stovi Kužių stotyje, o du ant kelio tarp Kužių ir Kuršėnų geležinkelio stočių.

Toks jų užsispyrimas leido suprasti, kad tie transporto traukiniai yra nepaprastai kam nors reikalingi, todėl savaime paskatino pastangas būtinai nė vieno iš jų nepraleisti!

Kai jie tokiomis nepaprastomis apsaugos priemonėmis tikėjosi garantuoti traukinių praleidimą, buvo atrasta silpna vieta prie pat Šiaulių geležinkelio stoties ir nutarta ją išnaudoti.

Grįžusiems žvalgams tik baigus pranešimą, Felius tuojau sušaukė būrio vyrus ir pranešė naują planą, kurio tikslas buvo pirmąjį traukinį, pasiųstą per atstatytą Ringuvos tiltą, kelyje stipriai apšaudyti ir jį užleisti Šiaulių stoties rajone ant kito traukinio.

Buvo mobilizuotos visos susisiekimo priemonės ne tik būrio nuosavybėje esančios, bet ir privačios, kad visas būrys, net pasikvietus talkon Tyrelkų vietos apsaugos būrio kelis partizanus, spėtų laiku atsirasti vietoje. Ji nuo išvykos punkto buvo nutolusi apie dešimt kilometrų.

Ir tik pradėjus prieblandai pančioti dienos šviesą, iš Vaišnorių kaimo pajudėjo rogių vilkstinė ir išsitiesė ant Juodenkių kelio, ėjusio iki to kaimo vardo per Švendrių mišką gerus penkis ar šešis kilometrus.

Pasiekus miško pakraštį, prie kurio stovėjo jau minėtas Juodenkių kaimas, Felius sustabdė vilkstinę ir davė paskutinius nurodymus.

Šios dienos veiksmuose pirmą kartą Kužių partizanų būrio istorijoje, turėjo efektingai pasireikšti ir iš bermontininkų atimtas kulkosvaidis, kuriam pažinti iki šiol Ipolius buvo pašventęs nemažai valandų.

Jis jį per dieną šimtus kartų čiupinėjo, narstė jo spyną, tyrė kliūtis, ir dabar būriui išvykstant vykdyti užduotį jis drąsiai tarė Feliui:

– Aš jį pažįstu! Tvirtinu, kad jis atliks mažiausiai dešimties partizanų užduotį.

Felius džiaugėsi ir Ipoliui pirmajam pasakė, kad jo uždavinys bus apšaudyti traukinio paskutinius vagonus, kuriuose yra sutalpinti kareiviai ir karininkai. Daugiausia turi būti apšaudomas pirmasis keleivinis vagonas, nes jame važiavo karininkai.

Kiudului buvo skirtas grupė partizanų sunaikinti garvežio įgulą, o pats Felius, greta Ipoliaus, pasiliko su būrio branduoliu gyvosios jėgos traukinio gale esančiuose vagonuose naikinimui.

Vieną iš svarbesnių užduočių kaip geležinkelietis gavo Vladas Jokubauskas. Jis turėjo pirmiausia pasiekti iešmų būdelę Šiaulių geležinkelio stoties vakariniame pakraštyje ir iš iešmininko geruoju ar bloguoju sužinoti, ant kurių bėgių turi būti paleistas traukinys, atvykstantis nuo Kužių. Prieš pat traukiniui atvažiuojant turėjo būti pakeisti iešmai, ir traukinys užleistas ant kitų bėgių, ant kurių jau pastatytas kitas traukinys ar šiaip vagonai.

Kiudulo komanda turėjo užsimaskuoti pačiame Andrijavos kalno prieškalnyje, o Feliaus grupė, taip pat ir Ipolius su kulkosvaidžiu turėjo rasti tinkamą vietą kur nors pusantro kilometro toliau į vakarus.

Ipoliaus padėjėju buvau paskirtas aš, nes, galbūt, daugiausia už kitus, išskyrus Ipolių, taip pat domėjausi kulkosvaidžiu ir apie jį jau turėjau šiokių tokių žinių.

Mudu su Ipoliumi vietą pasirinkome apie šimtą metrų nuo geležinkelio pylimo, kur kairėje ir dešinėje išsidėstė Feliaus grupės partizanai. Jų buvo per trisdešimt vyrų, gerai ginkluotų ir tik laukiančių momento, kada turės pradėti, kaip čia sakydavo, šventinti tuos nekviestuosius svečius.

Jau sutemus, tai buvo apie šeštą valandą vakaro, nebuvo didelio reikalo maskuojantis gultis ant sniego ir nežinia kiek ilgai laukti. Tad vieni stovėjo, kiti šiaip taip prisitaikę sėdėjo, bet buvo griežtai uždrausta bet koks bandymas rūkyti ar kitaip rodyti kokią šviesą.

Po gero pusvalandžio, visiems užėmus pozicijas, nors ir nelabai greitai važiuojąs traukinys nuo Lukšių stoties Šiaulių kryptimi išdavė save savo „dūsavimais“ ir per garvežio kaminą lekiančiomis kibirkštimis. Mat netoli buvo Andrijavos kalnas, ir garvežys turėjo išvystyti greitį, kad pajėgtų užkopti.

Nei pirmutiniuose, nei paskutiniuose vagonuose nebuvo matyti jokių šviesų, nors mes turėjome labai tikslių žinių, kad traukinio gale yra apie aštuoni ar dešimt keleivinių vagonų, kuriuose važiuoja apie trys šimtai kareivių ir karininkų.

Dabar jau be jokio raginimo visi sugulė ant sniego ir laukė privažiuojančio traukinio.

Kiudulo daliniui išsidėsčius Andrijavos kalno papėdėje ir esant kiek aukščiau mūsų, man atrodė, kad jie gali būti lengvai pastebėti atvažiuojančio traukinio įgulos. Bet kai aš tai pasakiau Feliui, šis tik nusijuokė:

– Matai juos, nes žinai, kad jie ten yra, bet būk ramus, jų bermontininkai tikrai nepamatys, kol jie patys jiems nepasirodys.

Nors Felius jau buvo įsakęs, kad nė vienas nebandytų keltis iš vietos, bet pats vis dar bėgiojo nuo vieno prie kito gulinčio partizano ir davinėjo paskutinius nurodymus.

Būriui galutinai prisitaikius prie vietų, traukinys pradėjo artėti prie vietovės, kurioje nekantravo ant sniego įsitaisę partizanai.

Traukinys ramiai ėmė kopti į Andrijavos kalną, išsitiesdamas visu savo ilgiu prieš mūsų pozicijas. Bet kol pravažiavo užsimaskavusius partizanus pirmieji vagonai, kuriuose turėjo būti tik amunicija ir ginklai, jų niekas nekliudė. Vis dėlto, kai tik ties mūsų kairiuoju sparnu atsistojo traukinio dalis, kurioje turėjo būti gyvoji jėga, pirmasis Feliaus šūvis pašaukė partizanų ginklus veikti. Tuo pačiu laiku puikiai užsirekomendavo Ipoliaus rankomis valdomas kulkosvaidis.

Sužeidimai

Mudviem su Ipoliumi pakeitus kulkosvaidžio kaspiną ir paleidus kulkosvaidį į darbą, traukinio garvežys pradėjo sustiprintą čiaudėjimą, kad galėtų padidinti greitį ir jėgą bei skubiausiai pasprukti iš apšaudymo ploto. Bet galiniuose vagonuose buvę tarplangiuose kulkosvaidžiai, ypač iš paskutiniųjų dviejų vagonų, ėmė taip šaudyti, kad aš tuojau pajutau apie ausis švilpiančias kulipkas. Mat, mūsų kulkosvaidis, veikdamas nakties metu, aiškiai išdavė savo vietą iš jo vamzdžio iš besiveržiančia ugnimi. Tai pajuto ir Ipolius. Todėl trumpam pertraukė ugnį. Bet kai traukinys kiek pravažiavo mūsų pozicijas, Ipolius vėl atidengė ugnį į baigiantį pabėgti traukinį.

Tik labai trumpą akimirką veikė mūsų kulkosvaidis, kai pradėjome šaudymo pakartojimą, nes tuo pačiu metu aš pajutau, jog mano dešinėje buvusi dėžė su kulkosvaidžio juostomis tik susipurtė ir pairo, o kulkosvaidis išniro iš Ipoliaus rankų ir gulėjo pavirtęs ant šono nuo savo stovo. Ipoliaus visas veidas tuojau tapo kruvinas ir jis pats atrodė kaip pritrenktas.

– Kas atsitiko? – paklausiau, bet šis ne iš karto atsakė. Mačiau, kaip jis nuo savo burnos atitraukė kruvinas rankas, kuriomis buvo suspaudęs savo burną.

– Aš manau, kad tie šmikiai bus kažkur pataikę, – prakalbėjo jis.

– Ar tu jauti, kad visas tavo veidas kruvinas?

– Man atrodo, kad kažkas kokiu nors kietu daiktu sudavė man tiesiai į burną, – spjaudydamas krauju kalbėjo Ipolius ir vis žvalgėsi aplink save.

Aš susirūpinau Ipoliumi, nes man atrodė, kad jis yra sužeistas, nes kraujas gausiai tekėjo iš jo burnos. Bet jis vis negalėjo suprasti kas atsitiko.

– Argi nejauti, kad esi sužeistas? – jau kiek netekęs kantrybės sušukau, nes tylus pasikalbėjimas nebuvo įmanomas dėl šautuvų ugnies iš abiejų pusių. Bet jis tik žiūrėjo į savo kruvinas rankas ir vis spjaudė ant sniego kraują.

Kai paėmęs į rankas didelį gniutulą sniego bandžiau juo nuvalyti Ipoliaus veidą, paaiškėjo, kad žemiau kairės jo akies jam buvo gana giliai prakirstas skruostas ir išmuštas dantis. O jis net nejautė, kai tą išmuštą dantį su krauju išspjovė. Atrodė, kad šis sužeidimas negalėjo būti nuo tiesioginio kulkos pataikymo, o greičiausiai tai padarė suaižėjusio kulkosvaidžio atplaišos.

Kai aš dar kartą sniegu tryniau Ipoliaus veidą, jis susidomėjo mano pasmakre ir, paėmęs man už pabarzdės, tarė:

– Vyreli, tu bandai mane slaugyti, bet kad ir pats esi sužeistas. Visa tavo pagerklė ir švarko kalnierius kruvinas! Ar tu nejauti?

– Jaučiu mažą perštėjimą, – tepasakiau Ipoliui.

Tikrai kažkokios kulkosvaidžio juostų dėžės atskilusios dalys bus brūkštelėjusios per pasmakrę ir kiek sužeidusios kūno paviršių. Bet tai buvo tik niekai prieš tai, kas galėjo atsitikti.

Traukinio mašinistams padėjus visas pastangas kaip greičiau pabėgti iš apšaudymo, garvežys atsirado Kiudulo komandos apšaudymo plote ir ten pasipylė jo vyrų tanki šautuvų ugnis. Jau pirmieji šūviai nukirto kažkokius garo kranus ir garvežys pradėjo prunkšti garų debesimis. Bet šūviai nesiliovė, kol taikinys nedingo iš jų apšaudymo lauko.

Pravažiuojant apšaudymo plotą traukinio daliai, kurioje turėjo būti gyvoji jėga, pasislėpę Kiudulo vyrai girdėjo tik sužeistųjų šauksmą ir likusiųjų rusiškuosius keiksmažodžius.

Tuo pat metu traukinys greitai persivertė per Andrijavos kalną ir nuskubėjo pakalnėn, Šiaulių stoties kryptimi, kaskart vis didindamas savo greitį.

Traukiniui pasislėpus už Andrijavos kalno, prie mūsų kaipmat atsirado Felius ir partizanai. Visi įsitikinome, kad bermontininkai buvo atkreipę į mūsų kulkosvaidį ypatingą dėmesį, nes aplinkui kulkosvaidžio stovėjimo vietą visur buvo kulipkų sukilnotas sniegas, o kulkosvaidžio juostos medinė dėžė tiesiog buvo sukapota. Taip pat ir paties kulkosvaidžio sandėlys, aušintuvas ir kulkosvaidžio spyna keliais kliudymais buvo sudraskyta ir jų dalys išmėtytos atokiau nuo kulkosvaidžio.

Pasitvirtino mudviejų nuomonė, kad tie menki pataikymai buvo suardyto kulkosvaidžio dalių ir dėžės atplaišų darbas.

O kas dėl mano, kaip tuomet partizanai pavadino „pagerklės padilginimo“, tai tik po ketverių metų man teko patirti nedidelį nemalonumą, kai jau buvau pašauktas atlikti karinę prievolę. Atsimenu, kai dar naujokų apmokymo kuopoje laisvu laiku skutau barzdą savo būrininkui puskarininkiui Anicetui Lipnevičiui. Paskui jis skuto man. Priėjęs tada prie paperštėjusios vietos puskarininkiškai paklausė manęs:

– Koks gi pasiutęs šuo tau buvo įkandęs pagerklėn?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs