– Birželį apie naują romaną kalbinamas Laisvės Radzevičienės išsitarėte: „Skaitytojui neįdomu, kas tu esi, kaip ir kuo gyveni“. Ir vis dėlto – kaip jaučiasi ir kuo gyvena Sigitas Parulskis? Kaip viskas klojosi per karantinus?
– Iš tiesų, niekam neįdomu ir neturėtų būti įdomu, kaip aš gyvenu, kaip jaučiuosi ir pan. Neturiu dailių krūtų nei subinės, nesu Jėzus Kristus nei Holivudo žvaigždė, neturiu keliasdešimt tūkstančių sekėjų ir neketinu keisti pasaulio ar lyties. Rašymas dabar jau nėra vertybė ar kokių nors gebėjimų reikalingas dalykas – rašo visi. Taigi nėra jokios rimtos priežasties domėtis kaip gyvenu. O karantinas man netrukdo, ribojimai žadina vaizduotę, primena, kad ne visada gali visko gauti, ko nori.
Tiesą sakant, kai sakau, kad niekam neįdomu, turiu galvoje, visų pirma man pačiam neįdomu, kaip aš gyvenu, ką valgau ir pan. Kad būtų įdomu, turiu tai sukurti, turiu susikurti savo gyvenimą, kad man pačiam jis būtų įdomus. Tai daryti norisi vis rečiau.
– Laiko nusikaltimai turi chronologinę rašymo nuorodą – „2003–2020 m., Vilnius“. Tai leidžia spėti, kad pandeminiai 2020-ieji vis dėl to nebuvo „darmai“ praėję metai? Kas paakino grįžti prie kadaise www.omni.lt pradėtos rašyti istorijos?
– Nebaigti tekstai kartais persekioja ir slegia, reikėjo jį pabaigti. O jeigu prisiminsime posakį „vilką kojos peni“, tai rašymas yra mano vilko kojos. Rašymas mane peni ir finansiškai, ir visomis kitomis prasmėmis, kai nerašau, beveik ir negyvenu. Gal jau nebeaiškinsiu, kad rašymas ir užrašymas skirtingos sąvokos.
– Kai teko keliais taupiais sakiniais pasakyti, apie ką yra Laiko nusikaltimai, suformulavau taip: „Literatūrinis intertekstų ir klišių šėlas, pagavus kinematografiškas teksto montažas, skaitytojo minčių ekrane virstantis veiksmo filmu, o jame – šaudo, gaudo, persekioja, viena kita mirtis, galvų detektyvas, trys purpuriniai deimantai ir, be abejo, gyvenimo filosofija“. Apie ką Pačiam yra Laiko nusikaltimai?
– Ko gero, apie Cervantesą. Iš pradžių maniau, kad rašau detektyvinių, nuotykinių istorijų, kurių apstu televizijoje ir kine, parodiją. Bet vėliau paaiškėjo (man pačiam), kad tekstas lyg ir netelpa tik į parodijos rėmus. Nesu Cervanteso specialistas, bet jeigu tikėčiau versija, kad Don Kichotas yra riterinių romanų parodija... Kitaip tariant, kai mes kalbame apie tą pamišėlį, puldinėjantį malūnus ir avių bandas, mes ir juokiamės dėl neatitikimo, iš dviejų tikrovių susidūrimo (tai arba komiška, arba tragiška), ir susimąstome apie savo idealizmą, kuris daug kartų pralaimėjo kovą su idiotiškai abejingais vėjo malūnais. Negaliu lygintis su Cervantesu, nekėliau sau tokios užduoties, bet noriu tikėti, kad geras tekstas gali išlaužti žanro rėmus.
– 2018 m. knygą Amžinybė manęs nejaudina lydi sakinys: „Galbūt per ilgai, per daug rašau, galbūt dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau neberūpi žanro kanonas ir nebeturiu noro dėl ko nors įtikinėti, įkalbinėti, koketuoti“. Tiek ši knyga, tiek po jos sekusi Dvigubo dugno keleiviai išties rodėsi išsprūdusios ar veikiau išsilaisvinusios iš žanro kanono, todėl atrodė įdomu, kas bus toliau, ir štai – avantiūrinis romanas! Kodėl būtent jis? Kaip sekėsi laikytis žanro taisyklių ir pagal jas rašyti? Juk greta avantiūros yra lašelis ir (tautinės) apokalipsės?
– Manau, daugeliui nusibosta daryti tą patį, norisi trauktis nuo savęs, be to, kartais tai, kas patogu ir įprasta, tampa nebekūrybinga. Suprantama ir tai, kad nuo savęs nepabėgsi, bet. Nekuriu jokios savo kūrybinės strategijos, nemąstau, kur aš dabar esu, ką nuveikiau ir ką dar turėčiau nuveikti, tiesiog taip atsitinka. Jeigu kam reikia dėsningumų, priežasčių, pasekmių – tegul ieško, man tai nerūpi.
Žanras, arba kanonas – įdomus dalykas. Primena nebemadingus dalykus kūrybos pasaulyje – pavyzdžiui, įsipareigojimą. Šiais laikais bet kokią tinginystę ar vaizduotės stygių gali užglaistyti stebuklingu žodžiu „autorinis“... Bet paklusti struktūrai gali būti ir labai įdomu, ir kūrybinga ir kartu, – iššūkis – pabaigti tai, kas prasidėjo. Kita vertus... Sukurti, sukalti struktūrą nėra sunku. Tik kas man ta struktūra, jeigu ji tuščia, neįdomi, dirbtina, negyva.
– Skaitant Laiko nusikaltimus justi tas smagus kūrėjo žaismas, įskaitant ir visus metaliteratūrinius žaidimus (Tamara, Jelizaro Poplavskio anūkė, skaito knygelę Laiko nusikaltimai). Ar tikrai rašėsi lengvai ir smagia rankele, kaip atrodo iš teksto?
– Kadangi rašiau dviem etapais – pirmasis prieš aštuoniolika, septyniolika metų, – jau neprisimenu, kaip buvo anąsyk. Šiaip ar taip, aš nebaigiau teksto, vadinasi, buvo nelengva. O dabar, kai perrašinėjau, įvedžiau naujų personažų, epizodų, kai jungiau ir t. t., buvo smagu ir lengva. Dažnai taip būna, kad paėmęs kito autoriaus tekstą, gana lengvai gali pataisyti ar nurodyti klaidas. Skamba šizofreniškai, bet kai ėmiausi tvarkyti seną savo paties tekstą, jaučiausi, tarsi tai būtų kažkieno kito tekstas.
– Dar vienas žaismo sluoksnis susideda iš veikėjų vardų ir pavardžių. Kriminalistas Andriuškevičius, „Neringos“ viešbučio svečių sąraše: „Mišel Ondantje, Kanada, Mark Ševarnadzė, Baltarusija, Henri Bergson, prancūzė“ – kodėl būtent šitos, o ne kitos pavardės? Kodėl tokie smagūs ir įsimintini, prototipiški pagrindinių veikėjų vardai (Petras Brazauskas, Jelizaras Poplavskis, Mobis D.)?
– Nežinau, neprisimenu. Henri Bergson atsirado dėl jo filosofijos, skaičiau jo knygą Kūrybinė evoliucija, romane yra minčių iš šios knygos. Kodėl Henri Bergson virsta moterimi, nežinau. Gali būti, tai irgi ironija – dabar daugelį iškilių, svarbių praeities figūrų mėgstama versti moterimis ir juodaodžiais.
– Romano pradžioje nurodoma, kad „Tai nutiko Lietuvoje XXI amžiaus pradžioje“. Ir nors visa istorija yra anų dienų ir santykių lengva parodija, ji aktuali ir dabarčiai. Tas dabartiškumas, virstantis universalumu, verčia klausti, kas ir kaip pasikeitė? Apskritai, ar žmogus yra pajėgus keistis?
– Nežinau, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Galbūt radikaliai mes negalime pasikeisti, bet... Tarkime, keičiasi lietuvių laisvalaikis, savaitgaliais žmonės daug vaikšto po miestą, daug sportuoja, prieš trisdešimt dvidešimt metų taip nebuvo. Keičiasi (nors ir sunkiai, lėtai) požiūris į moterį, į mažumas... Bent jau tikiuosi, kad keičiasi. Manau, žmogaus pasaulėjauta yra toks dalykas, kuris keičiasi sunkiai, labai menkai, o pasaulėžiūra, kitaip tariant, nuomonė apie šį pasaulį – tai visuomet dirbtinis, primestas dalykas, jis gali keistis kur kas lengviau.
Nemalonus pokytis – žmonės kvailėja. Arba – žmonės vis drąsiau apie savo kvailumą praneša kitiems. Anksčiau tai buvo reta.
Nemalonus pokytis – žmonės kvailėja. Arba – žmonės vis drąsiau apie savo kvailumą praneša kitiems. Anksčiau tai buvo reta.
– Šalutinis romano veikėjas Klausas Biurtelis, buvęs dvigubas „Stasi“ agentas, ištaria: „istorija kaip popierius – viską gali ištverti“. Istorija ištverti gali, bet ją kuriantys ir joje gyvenantys žmonės? Juk jie, kaip matome iš Brazausko elgesio romane, neužmiršta ir nepasiduoda?
– Jeigu žmogus neištveria – jis sunaikinamas arba susinaikina. Daugiau ar mažiau viskas šioje žemėje – prisitaikymas. Vieno žmogaus, grupės, labai didelės grupės prisitaikymas. Kiek tokie prisitaikymai kainuoja (pinigų, gyvybių ir pan.), tai jau kitas klausimas.
– Jau minėtame interviu užsiminėte, kad „keičiasi pati literatūros, meno samprata. Tai faktas, nieko daugiau“. Į kurią pusę keičiasi? Masiškėja? Kiek tam įtakos turi, pavyzdžiui, serialai, apskritai vizualioji kultūra?
– Kartą studentas man pasakė, kad Biblija yra kvailų pasakų rinkinys. Manau, tai didelis pokytis suvokiant literatūrą ir meną. Iš esmės, didžioji dalis literatūros ir meno susijusi kaip tik su tomis kvailomis pasakomis, ir jeigu Bibliją arba apskritai šventraščius, Antikos pasakojimus nurašome kaip kvailysčių rinkinį, didžioji dalis meno ir literatūros tampa nebesuprantama ir bevertė, nutrūksta ryšys su tūkstančiais metų žmonijos patirties, žmogus tampa vienkartinis indas iš pigaus kartono.
Menas tapo socialinių reikalų priedu, iliustracija. Svarbiausia, kad būtų socialu, aktualu šiandien, visai nesvarbu kaip tai padaryta.
Menas tapo socialinių reikalų priedu, iliustracija. Svarbiausia, kad būtų socialu, aktualu šiandien, visai nesvarbu kaip tai padaryta. Primena laikraštį. „Tuščias kaip vakarykštis / Laikraštis, Viešpatie, / Tavo pasaulis“, – kaip sakė Alfonsas Nyka-Niliūnas. Man visuomet menuose įdomiau egzistenciniai ir estetiniai dalykai, o dabar pirmiausia klausiama – ar tai aktualu ir kokia bus sklaida. Kažkokia šlykštynė.
– Apie serialus ir jų klišes vis užsimena romano veikėjai. Apie seriališkumą natūraliai galvojasi ir skaitant Laiko nusikaltimus, kur „skyreliavimas“ aiškus, pagavus ir kinematografiškas, t. y. kiekvienas skyrius it vaizdo epizodas – kas tai lėmė? Noras patirti fragmento džiaugsmą ir sukurti fragmento tobulumą?
– Visos senosios pasakos, mitai, epai, ar Odisėja, Iliada, pagaliau Metai – tai irgi serialai, tik parašyti klausymui, ne matymui. Pasakojimai, aiškinantys pasaulį. Taigi nenuvertinčiau serialų, geras serialas irgi pasakoja apie pasaulį – kartais paprastai, kartais per daug paprastai, net lėkštai, bet tai pasakojimas, pasaka. Vladimiras Nabokovas visus didžiuosius klasikos romanus vadina pasakomis. Tik anksčiau tekdavo dalį pasaulio aprašyti ir nupasakoti, kaip jis atrodo, nes nebuvo kino ir televizijos, interneto, žmonės, tarkime, Italijoje, nežinojo, kaip atrodo namas Anglijoje. Dabar to nebereikia. Skirtumas tarp „lengvo ir aiškaus“ ir „sunkaus ir painaus“ įdomus, bet ne visuomet antrojo naudai. Noriu pasakyti, kad kartais sunkus ir painus stilius yra paprasčiausias nemokėjimas rašyti, o ne savaime meniškai vertingas dalykas.
– Romanas kupinas žaidimo holivudiniais siužetais ir klišėmis. Kas paakino tokią holivudiškumo refleksiją? Girdėjau sakant, kad Parulskis parašė lietuviškąjį Pulp Fiction, ar Pats su tuo sutiktumėt, ar mėgtumėt kitą asociaciją, pavyzdžiui, su broliais Coenais?
– Čia galėčiau grįžti prie Don Kichoto – man patinka ir Tarantinas, ir Coenai, ir patinka kaip tik dėl to, kad jie sugeba ištrūkti vien tik iš komedijos ar parodijos žanro, ir jų pasakojimuose yra nemažai tiesos, – galbūt ta tiesa papasakota itin savitu stiliumi ir kartais stilius tarsi užgožia tą tiesą, bet... Pavyzdžiui, kaip puikiai Coenai naudojasi biblinėmis istorijomis, ir tuomet komiškas, lengvabūdes situacijas persmelkia egzistencinis skersvėjis, o man pasakojime tai svarbiausia. Kad nebūtų nuobodu – daugybę knygų pražudo pretenzija būti labai rimtomis – ir kartu būties karkaso nuojauta, fragmentai, iš kurių supranti, kad yra daugiau ir giliau.
– Kriminalinių nusikaltimų tyrėjas Kasparas Sakalauskas regisi pažįstamas, tarsi sudėliotas iš skirtingų tyrėjų tipažų, apie tai net užsimenama ir pačiame romane. Koks knygų ar TV serialų kriminalinių nusikaltimų tyrėjas Pačiam yra įsiminęs ar labiausiai patinka?
– Aš detektyvinių knygų neskaitau, nes man nuobodu. Serialus ir filmus žiūriu, nes tuo metu mano protas ilsisi nuo nepakeliamo būties skaudumo. Neturiu mėgstamo personažo, tiesiog ilgiau žiūrėdamas (tarkime, Puaro ar Vera) pripranti prie personažo, jautiesi jaukiai ir saugiai, jis sukuria harmonijos iliuziją – viskas bus gerai, chaosas (nužudymas visuomet yra chaosas) bus sutramdytas, seklys išnarplios bylą ir vėl įsigalės tvarka. Vakare žiūrėdamas detektyvinį serialą dažniausiai imu snausti. Tai išsipildysiančios harmonijos nuojauta.
– Laiko nusikaltimuose vis sušmėžuoja knyga „Laiko nusikaltimai“, kurią pirmąsyk paėmusi veikėja Tamara „pamanė, kad čia bus koks nors fantastinis siužetas, laiko mašinos ir panašiai“. Vis dėlto laiko mašina romane yra kaip sudedamoji svarbiausios romano metaforos „laiko nusikaltimai“ dalis. Laiko ir senatvės nusikaltimai prieš kūną, laikas, apnuoginantis biologinius griuvėsius ir išryškinantis nusikaltimų žemėlapį, jaunystė kaip nusikaltimas civilizacijai, gyvi numirėliai – po „šaudo gaudo“ antūražu viskas sukasi apie senatvę ir žmogiškojo kūno trapumą. Nejaugi tai ir yra didžioji gyvenimo, kaip ir laiko, avantiūra?
– Hm, senatvė nori susigrąžinti jaunystės deimantus, grumiasi su laiku, su jo kliūtimis... Taip, tiksliai pastebėjai, – šio pasakojimo ašis (arba tai, ką anksčiau juokingai pavadinau „būties karkaso fragmentais“) yra laikas. Ir laikas yra milžiniška banalybė, apie kurią kalbėti ir kuria domėtis niekada nenusibosta.
– O kokiems nusikaltimams – laiko ar gyvenimo – būtų galima priskirti dar vieną romano teminę giją „mes mažiausiai žinome apie tuos, kurie arčiausiai mūsų“?
– Šią frazę būtų galima priskirti prie tų, kurios vadintinos „išankstine nuomone“ arba kliše. Mes tiesiog apaugę tokiomis frazėmis ir klišėmis. Aš nežinau, ar iš tiesų mes mažiausiai žinome apie tuos, kurie arčiausiai. Apie tuos, kurie toliau, mes juk tuo labiau nė velnio nežinome. Ir apskritai pastaruoju metu galėčiau rungtis su Sokrato (o gal tik jam priskiriamu) posakiu „Žinau, kad nieko nežinau“. Kur kas geriau už Sokratą žinau, kad nieko nežinau. Vienas nulis mano naudai.
– Visas avantiūrinis romano siužetas laikosi ant vienos svarbiausių ir gyvenimo, ir Jūsų kūrybos opozicijų Eros ir Thanatos, seksas ir mirtis. Vietomis jų raiška užaštrėja ar tampa lengvai perversiška – jau girdėjau pasipiktinimų, esą dėl to knyga esanti bergždžia. O kokių reakcijų teko išgirsti Pačiam?
– Viskas čia daugiau ar mažiau seksas ir mirtis. Kad ir ką berašyčiau, visuomet bus besipiktinančių, bet bus ir kitokių nuomonių. Nesulaukiau jokių reakcijų, recenzijų ar kokių nors komentarų neskaitau, o pasipiktinusi tauta neskambina, nerašo ir nestovi po langais.
– Kitąmet bus dvidešimt metų nuo Jūsų dvigubo prozos debiuto – romano Trys sekundės dangaus ir esė rinkinio Nuogi drabužiai. Kas ir kaip pasikeitė, jei pasikeitė, per tiek metų rašant? Kaip vertinat dabartinę lietuvių literatūrą, kur ji nuėjo?
– Nežinau, turbūt niekas nepasikeitė, pasaulis tas pats, o vienatvė kas kartą nauja, anot Tomo Venclovos. Literatūra, ji niekur neina, visos premijos, festivaliai, literatūros renginiai ir pan. yra tik žmonių noras prijaukinti, socializuoti literatūrą arba konkrečiai, knygą, tekstą, su kuriuo žmogus, jeigu jis nori teisingo, tikro santykio su literatūra, turi būti vienas, akis į akį. Literatūra, kurioje maisto receptų knygų autoriai vadinami rašytojais, yra mirusi.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ 2021 m. nr. 8.
