Būtent Anthony Horowitzui Arthuro Conano Doyle’io fondas užsakė „prikelti“ legendinį Viktorijos laikų seklį Šerloką Holmsą. Neįtikėtina, tačiau jam tai pavyko! „Šilko rūmai”, kur vėl atgyja garsiausias visų laikų seklys, sulaukė didžiulės sėkmės visame pasaulyje.
Su Anhony Horowitzu kalbasi knygų apžvalgininkas Jeremy Dibbellas.
– Prieš sutikdamas rašyti romaną apie Šerloką Holmsą pusę sekundės dvejojote. Kodėl kilo abejonių ir kas padėjo apsispręsti?
– Nerimavau dėl dviejų dalykų. Visų pirma, pasaulyje jau tiek yra tų Šerlokų Holmsų... Nenorėjau, kad žmonės manytų, jog ketinu pasinaudoti Conano Doyle‘io ir kitų susikurta šlove. Be to, aš skeptiškai vertinu tokio pobūdžio perkūrimus, sekimus ir tęsinius. Kartais taip ciniškai siekiama pasipelnyti, tiesiog parduoti kūrinius. Sutikau vien dėl to, kad man labai patinka Šerlokas Holmsas, neatsispyriau pagundai dar kartą trumpam įžengti į jo namus Beikerio gatvėje. Žinojau, jog galiu parašyti gerą knygą. Žinojau, kad rašyti bus labai smagu. Trumpai tariant, nepajėgiau atsispirti.
Doyle‘is genialiai sukūrė Holmso charakterį: šaltas, abejingas, erzinantis, retkarčiai piktnaudžiaujantis narkotikais, visai neskaitantis grožinės literatūros ir nieko neišmanantis nei apie filosofiją, nei apie politiką
– Ar kaip nors specialiai ruošėtės šitam darbui?
– Pirmiausia iš naujo perskaičiau viską, ką apie Holmsą parašė Arthuras Conanas Doyle’is. Ne tiek ir daug – 56 apsakymai ir 4 romanai. Kokia laimė buvo vėl pasinerti į Šerloko Holmso pasaulį! Dar perskaičiau keletą knygų apie XIX amžiaus Londoną, jos padėjo apsispręsti dėl konkrečių veiksmo vietų. O „Šilko rūmų“ siužetas susiklostė kažkaip savaime. Ir dirbti sėdau praėjus vos savaitei po sutarties pasirašymo... Bent jau tada parašiau įžangą ir pirmą skyrių. Na, ir radau tinkamą pasakojimo būdą, stilių.
– Ar „Šilko rūmai“ Jums buvo rimtas iššūkis? O gal atvirkščiai – buvo labai lengva rašyti?
– Didžiausias iššūkis buvo išsaugoti tą elegantišką ir trapią pasakojimo struktūrą, kuo tiksliau atkartoti originalųjį Doyle’į, ir dar neviršyti 95 tūkstančių žodžių limito – teksto apimtį nurodė leidėjai. Parašiau du apsakymus – „Žmogus su medžiotojo kepure“ ir „Šilko rūmai“, o tada juos supyniau. Kalbėdamas apie rašymą niekada nevartoju žodžio „lengva“, bet šiuo kartu turiu prisipažinti, kad man labai patiko rašyti, – regis, daugelis dalykų tiesiog pasirašė savaime. Užtrukau keturis mėnesius – perpus trumpiau nei rašydamas romaną apie Aleksą Raiderį.
– Holmsas ir Votsonas jau beveik šimtmetį yra vieni populiariausių personažų pasaulyje. Kuo jie tokie ypatingi?
– Manau, žmones traukia ta jų abipusė priklausomybė, tarpusavio ryšys. Doyle‘is genialiai sukūrė Holmso charakterį: šaltas, abejingas, erzinantis, retkarčiai piktnaudžiaujantis narkotikais, visai neskaitantis grožinės literatūros ir nieko neišmanantis nei apie filosofiją, nei apie politiką... O jo partneris – jautriaširdis, malonus ir draugiškas, kultūringas, inteligentiškas ir besąlygiškai ištikimas daktaras. Doyle‘io knygas mėgstame dėl savotiškos atmosferos, nuotaikos, dėl paslapčių, bet labiausiai dėl to, kad tai knygos apie draugystę, vienos geriausių knygų apie draugystę.
– Kokia Šerloko Holmso istorija jums pačiam labiausiai patinka?
– Mėgstamiausias apsakymas – „Šerlokas Holmsas marinamas“. Mano romano veiksmas prasideda praėjus trims dienoms po šiame apsakyme aprašytos istorijos. O ten viskas vyksta uždarame kambaryje. Nepasakojama apie tyrimą, ir paties nusikaltimo nematome. Bet tai nuostabi proto dvikova su įspūdingu piktadariu. O kokia pribloškianti atomazga!
– Aš irgi esu Conano Doyle‘io ir Šerloko Holmso gerbėjas, todėl man nepaprastai patiko jūsų frazė: „Įdomu, ar anglų literatūroje yra kitas toks autorius, kurio tiek daug kūrinių pamiršta ir tiek mažai teprisimenama.“ Patarkite tiems, kurie galbūt nėra net girdėję apie kitas Conano Doyle‘o knygas – ką reikėtų perskaityti?
– Aš esu perskaitęs visas. Bet pradėti, siūlyčiau, nuo fantastinio romano „Paslaptinga šalis“ (jis įkvėpė ir režisierių S. Spielbergą). Smagi knyga ir „Brigadininko Žeraro žygdarbiai“, bet man labiau prie širdies Doyle‘io siaubo apsakymai, ypač „Nr. 249“.
– Kokia Jūsų nuomonė apie BBC televizijos serialą „Šerlokas“?
– Tai tikras triumfas! Prie jo kūrimo prisidėjo ir mano bičiulis Stevenas Moffatas. Benedictas Cumberbatchas išliks istorijoje kaip vienas įspūdingiausių Šerlokų, o Martinas Freemanas – vienas žaviausių Votsonų. Jie išmintingai veiksmo laiką perkelia į XXI amžių, bet visa kita lieka taip, kaip originale. Ten daugybė naujų idėjų, puikūs tekstai, bet svarbiausia – nesugadinta pati esmė.
– Ko galima rasti Jūsų knygų lentynose? Ar yra tokia knyga, kurią norisi skaityti vis iš naujo?
– Turiu didelę XIX amžiaus literatūros biblioteką. Tos knygos padėjo rašant „Šilko rūmus“. Mėgstamiausias mano autorius – Charles Dickensas, prie jo romanų vis sugrįžtu. Patinka Anhony Trollope‘as, George Gissingas, Jane Austen ir Thomas Hardy...
– Kokia knyga paskutiniu metu suteikė daugiausia džiaugsmo?
– Keliaudamas po Graikiją skaičiau Victoria‘os Hislop romaną „Gija“ – epinis pasakojimas apie Salonikus, įsimintini charakteriai ir įvykiai. Taip pat patiko Eriko Larsono „In The Garden of Beasts“, įdomus pasakojimas apie fašizmo prigimtį; tas laikas nesiliauja manęs stebinęs. Ne per seniausiai, ruošdamasis rašyti naujas „Foilo karo“ serijas, perskaičiau Chapmano Pincherio MI5 istoriją.
– Kokie jūsų planai? Ar dar tęsite Šerloko Holmso istorijas?
– Greičiausiai ne. Tos vienos visai pakanka. Tiesą sakant, abejoju, ar galėčiau parašyti ką nors geresnio už „Šilko rūmus“. Be to, turiu ir daugiau idėjų, dar papasakosiu apie gyvenimą XIX amžiaus Londone. Gali būti, kad tose knygose šmėkštelės ir Šerlokas Holmsas.
Parengė Eglė Albinaitė
