Simone de Beauvoir pakeitė ištisas pasaulio moterų kartas. Sartre’o palydovė, paskelbusi karą patriarchatui, pati tapo aistros auka. Manipuliatorė, bet palaužiama, nepalenkiama ir nuolanki, tolerantiška ir pavydi, ir taip dažnai nelaiminga... Kas gi iš tiesų slėpėsi po tuo kukliuoju turbanu? Kaip tarp daugybės tiesų bei melagingų gandų ši XX-ojo amžiaus aktyvistė kūrė savo legendą? Ir kodėl „Antrosios lyties“ autorė vis dar iki šiol tebekaitina feminisčių kraują?
Tose užgriozdintose lentynose jau ilgą laiką tūno dėžė. Didelė kartoninė dėžė, dengta juodai balto marmuro imitacija. Jis ją švelniai paima į rankas, lyg kokį lobį, ir išsitraukęs jos turinį ima sklaidyti šimtus popieriaus lapų, kurių niekas kitas be jo niekada nėra skaitęs, – laiškai išmarginti pasvirusia, kampuota, beveik neįskaitoma rašysena. Pažvelgęs jam per petį, įskaitysi: „mano brangusis“, „mano meile“, „mano vyre“. Apačioje pasirašo „tavo žmona“. Grįžę kelis dešimtmečius atgal į praeitį, vietoje seno 82-ų metų pono, rūstaus, pavydinčio savo prisiminimų, vietoje apsėsto „Šoa“ režisieriaus, įnirtingo „Les Temps modernes“ („Dabartiniai laikai“) direktoriaus išvystume 27-erių metų vyriškį, mėlynakį brunetą, aukštą, pasitempusį, tvirtą. Jis susitinka 44-erių metų moterį, ji „graži, po šimts velnių, kokia ji buvo graži!”, kurią jis mylės visą savo likusį gyvenimą, savaip, jiems patiems tesuprantama meile.
Niekada nesijaučiau gyvenantis su feminizmo ikona. Iš visų moterų ji buvo mažiausiai atšiauri. Linksma, trykštanti džiaugsmu. Tikra moteris, visiška moteris.
Claude’as Lanzmannas yra vienintelis vyras, kuris gyveno kartu su Simone de Beauvoir. Jis ją sutiko 1952-aisiais, „Les Temps modernes“ komiteto susirinkime. Tuo metu jis buvo jaunas niekam nežinomas žurnalistas. O ji – įžymioji Jeano-Paulio Sartre’o palydovė. Jau buvo išleidusi „Viešnią“, „Antrąją lytį“, ruošėsi atsiimti Goncourt‘ų premijos apdovanojimą už romaną „Mandarinai“ („Tai aš sugalvojau šį pavadinimą...“ – priduria Lanzmannas). Jis pasikvietė ją į kiną. Ją, kuri tarėsi esanti jau per sena pamilti kažką taip, jog iš akių riedėtų laimės ašaros. Nors juodu kartu gyveno iki šeštojo dešimtmečio pabaigos, jis ją tepamatydavo mažiausiai du kartus per savaitę – ir taip iki pat 1986-ųjų Simone mirties. Lanzmannas buvo tas vyras, kurį, prie mylimosios karsto sakantį kalbą, nušvilpė įpykusios feministės: kaipgi jų ikona gali būti palaidota skambant vyro žodžiams?! Ikona? „Niekada nesijaučiau gyvenantis su feminizmo ikona. Iš visų moterų ji buvo mažiausiai atšiauri. Linksma, trykštanti džiaugsmu. Tikra moteris, visiška moteris.“ Tai sakydamas, jis žiūri tiesiai jums į akis, norėdamas įsitikinti, ar viską gerai supratote. Ir išties... ko gero reikėjo mylėti visu kūnu ir siela, kad pakęstum ankštas gyvenimo sąlygas visiškai mažyčiame butukyje, esančiame Rue de la Bûcherie gatvėje, na, žinoma, su vaizdu į Dievo Motinos katedrą, bet užėjus liūtims per stogą sunkdavosi vanduo... Jiems persikėlus į Rue Victor-Schœlcher gatvėje šalia Monparnaso kapinių įrengtą jaukų vieno kambario butą, kurio puošmena buvo aukso spalvos sofa su violetinėmis pagalvėlėmis, savotiškas aplinkos komfortas (sąlyginis – laiptinėje stovėjo šaldytuvas, pilnas viskio ir degtinės) jų aistros nenumalšino. Nei kitoms meilėms, nei nuolat šmėkščiojančiam Satre’o šešėliui, nei galų gale, senatvei nepavyko palaužti jųdviejų ryšio. Veikiai jūs suprasite, kas gi slepiasi už to iš pažiūros gal ir nuobodaus XX-ojo amžiaus aktyvistės, savo pačios įsitikinimų suvaržytos mokytojos įvaizdžio...
Dvi skaidriai mėlynos Siamo katės akys kartkartėmis atsiplėšia nuo stalo, ir žvilgsnis įsminga į tolį. Ji prisidega cigaretę – tokią ją dažnai pamatysi Monparnaso, „Le Dôme“ ar „La Rotonde“ kavinėse arba Sen Žermeno bulvare įsikūrusioje „Café de Flore“. Priešais ją – šūsnis popierių, kuriuos ji be atvangos margina rašalu. Diena iš dienos, valandoms bėgant, prie jos prieina jaunas vyriškis ar jauna mergina. Ji meta savo darbus. Ir dingsta su savo palydovu. Paslaptinga, santūri, o netrukus – betarpiškai atsidavusi aistrai. Beturčių buržua dukra, Simone de Beauvoir yra palikta likimo valiai. Neturėdama kraičio, ji jau būdama paauglė žino, kad teks užsidirbti pačiai. Teks kliautis pačia savimi, atkakliai ir įnirtingai, jog susikurtų sau gyvenimą.
Beturčių buržua dukra, Simone de Beauvoir yra palikta likimo valiai. Neturėdama kraičio, ji jau būdama paauglė žino, kad teks užsidirbti pačiai.
Nepaklusnius savo plaukus ji sutvirtina raiščiu, apjuosiančiu kaktą ir pabrėžiančiu veido bruožų griežtumą. Rengiasi neskoningai. Jos užkimęs, trūkčiojantis balsas kiek stebina. „Kai 1941-aisiais pirmą kartą pamačiau ją tokią, – prisimena rašytojas Dominique Desanti, – man pasakė, kad tai – viena iš moterų, kurios laukė Sartre’o. „Beauvoir ir Sartre’as neišskiriama pora tampa nuo 1929-ųjų, Simone pirmą kartą susipažįsta su juo per filosofijos studijų konkursinius egzaminus, kuriuose jis užėmė pirmąją vietą, o ji – antrąją. Sartre’as – pirmasis ją bučiavęs vyras. Pirmasis, su kuriuo ji mylėjosi. Baigusiajam elitinę aukštąją mokyklą filosofui, Bebrė (toks buvo Beauvoir slapyvardis) buvo tikras atradimas. Jis jai prisipažino dėl savo poligamiškumo. Juodu sudarė paktą: jų tarpusavio meilė bus būtina, tačiau abu galės sau leisti turėti ir atsitiktinių meilužių. „Laisvė ir atsitiktinumas“ – turbūt neatsitiktinai taip vadinosi jų filosofijos egzamino rašinio tema... Priesaika, buržuazija, normos... – visą šį balaganą, kurį jiems mėgino griežtu auklėjimu įpiršti vaikystėje, Beauvoir ir Sartre’as pasiuntė toli toli. Populiarusis frontas, Ispanijos karas jiems buvo nė motais.
Juodu sudarė paktą: jų tarpusavio meilė bus būtina, tačiau abu galės sau leisti turėti ir atsitiktinių meilužių.
Svarbiausias jų rūpestis – tai filosofija ir rašymas, na ir be abejo, jie patys. Jie davė vienas kitam atvirumo įžadus: viską vienas kitam pasipasakoti ir, dar geriau, aprašyti, nepraleidžiant nė smulkiausios detalės, nevengiant gluminančių nešvankybių – aprašyti viską nuo svarbiausių dalykų iki pačių nereikšmingiausių. Vieną 1937-ųjų pavasario popietę Sartre’as rašė: „...Užsukau tik pusvalandžiui pavakarieniauti (buvo patiekta žirnelių sriuba, Bercyotofilė, kuri, vos tik perlenkiau ją pusiau, nejaukiai pakvipo moterimi – tačiau kaip šuo, kuris vos vos kilstelėjęs galvą ir pamatęs, kad tai ne jo šeimininkas, supranta, kad susimaišė ir vėl užmiega, taip ir aš... – dargi piemenų pyragas ir desertas...)“ 1938-ųjų liepą Beauvoir, vaikštinėdama Savojoje rašė: „Nutiko kai kas nepaprastai smagaus, ko iš pat pradžių visiškai nesitikėjau – prieš tris dienas permiegojau su mažuoju Bostu. [...] Mūsų dienos idiliškos, o naktys – aistringos. „Rudaplaukis žaliaakis Jacques’as-Laurent’as Bostas – tai buvęs Sartre’o mokinys. Jis taip pat iki gyvenimo galo liko ištikimas garsiajai porai. Pamažu aplink „mažąjį žmogelį“ ir „bebrę“ įsisteigia „šeima“. Kad užsidirbtų pragyvenimui, Simone de Beauvoir, kaip ir Sartre’as, dėsto filosofiją. Ji – elitaristinių pažiūrų profesorė, ją domina tik geros moksleivės. Ypač jei jos labai gražios ir prielankiai žiūri į savo dėstytoją. Olga tampa pirmąja Beauvoir išrinktąja. Sartre’o mėginimai ją suvilioti nueina veltui. O kur kas vėliau Olga išteka už paties Bosto. Tarp išrinktųjų studenčių papuola ir Vanda, Olgos sesuo. Paskui, 1938-aisiais užsimezga Beauvoir draugystė su Bjanka, šešiolikmete moksleive iš Moljero licėjaus, kuri prisiriša prie „Simonos“, o vėliau ir prie „Žano-Polio“, ir galiausiai jiems abiem nusibosta. „Jaudinanti naktis, – rašo Beauvoir savo laiške Sartre’ui. – Aistringa, šleikšti kaip nekokybiškas paštetas.“ Praėjus dešimtmečiams Bjanka perskaitė tuos jų susirašinėjimus – laiškus, rašytos moters, kurią taip mylėjo, ir laiškus to, su kuriuo pirmą kartą pažino meilės džiaugsmus, tiesa, gana žiauriomis aplinkybėmis. Šiandien sulaukusi garbingo amžiaus, į savo praeitį ji vis dar žiūri šaltai: „Iš esmės juodu vienas kito atžvilgiu buvo vojeristai, o manimi naudojosi kaip medžiaga literatūriniam įkvėpimui.“ Sukrečiančioje knygoje „Sutrikusios dukters memuarai“ Bjanka rašo: „Man tapo aišku: Simone de Beauvoir iš savo jaunų studenčių išsirinkdavo vieną jauną kūnelį, kuriuo norėtų pasimėgauti, ir jį išsunkusi – pasakysiu dar žiauriau – perleisdavo Sartre’ui.“
Bjanka rašo: „Man tapo aišku: Simone de Beauvoir iš savo jaunų studenčių išsirinkdavo vieną jauną kūnelį, kuriuo norėtų pasimėgauti, ir jį išsunkusi – pasakysiu dar žiauriau – perleisdavo Sartre’ui.“
Dar viena moteris Beauvoir gyvenime – Nathalie Sorokine, daili blondinė, kurios motina pateikia skundą dėl „nepilnamečių įtraukimo į seksualinę veiklą“ir 1943 m. kreipiasi į Viši vyriausybę dėl Simone de Beauvoir pašalinimo iš Nacionalinės švietimo ministerijos. Visą savo gyvenimą Beauvoir neigė tiek savo homoseksualumą, tiek biseksualumą. Tačiau tik po to, kai buvo viešai papublikuoti jos laiškai, pasaulis suprato, jog vis dėlto ji melavo ar bent jau nebuvo atskleidusi visko iki galo.
O kaip dėl nacizmo, dėl fašizmo, kuris tuo metu, rodėsi, pražudys visą pasaulį? Simone de Beauvoir lieka visų tų įvykių nuošalyje. [...] „Gaila, – rašė ji 1985-aisiais, – kad reikėjo karo, jog susivokčiau vis dėlto esanti šio pasaulio, o ne kažkurio kito, gyventoja.“ Sartre’as, 1941-aisiais paleistas iš nelaisvės, imasi ją budinti iš letargo miego...
Anot Dominique Desanti, „...juodu prisidėjo darydami tai, ką moka geriausiai. Reikia pinigų? Rašykim.“Taip jie ir gyveno karo metais. Gyventi? Tai – mylėti ir rašyti. Beveik kaip ir anksčiau, nepaisant Paryžiaus gatves užplūdusių vokiškų uniformų. Sartre’ą patraukia teatras. Jis pradeda rašyti pjeses jaunoms aktorėms, norėdamas jas suvilioti, o taip pat išleidžia veikalą Būtis ir nebūtis. Beauvoir, išleidusi Viešnią, vėl priimama į rašytojų moterų gretas. Ji įsidarbina nacionaliniame radijuje. Toks darbas gal ir ne prestižinis, bet ir negėdingas. „Juodu abu išlaiko savo neliečiamybę, – rašo istorikė Annette Wieviorka, – gyvendami vidutinišką eilinių prancūzų gyvenimą. Karas nesutrikdė nei jų kūrybos, nei jų gyvenimo tėkmės. Tačiau jie praleido progą sužinoti, kas yra tikra kova, kai tenka rizikuoti gyvybe.“
Sartre’as – tikras egzistencializmo popiežius, o Beauvoir – didžioji dvasininkė.
Vis dėlto šalies išsivadavimas kartu reiškia jų pačių išsivadavimą. Laisvės filosofas Sartre’as, ir Beauvoir, Pasipriešinimo (prie kurio ji ne kažką teprisidėjo) rašytoja, tampa herojais Paryžiaus literatūroje – miestas ištroškęs gyventi, juoktis, mylėti. Tai džiazo, žiurkių Sen Žermen de Prė rūsiuose, Juliette Gréco ir Raymond Queneau laikai. „Dienų putoje“ Borisas Vianas šaržuoja „Žaną SolįPartrą“ ir „Bovuaro kunigaikštienę“: juodu priklauso absurdiškai farandolai, kurios dalyviai, svyruodami iš Žaliojo baro į Tabu, šiurpina tvarkingus miestiečius. Sartre’as – tikras egzistencializmo popiežius, o Beauvoir – didžioji dvasininkė. Jiems prisireikia šventyklos – 1945-aisiais juodu įsteigia laikraštį „Les Temps modernes“. Picasso pasiūlo maketą laikraščio viršeliui, bet Beauvoir jį atmeta ir mieliau pasirenka paprastą ir griežtoką dizainą, kuris išlikęs iki šių dienų. Jau ilgą laiką Sartre’as ir Beauvoir kartu nebemiega, tačiau jų atsitiktinių meilužių kiekiai milžiniški. Jie sumaniai tarp jų laviruoja, meluodami pašaliniams. Pasimatymai sustyguoti it traukinių grafikai. Tai su vienu, tai su kitu. Tiek kartu, tiek atskirai... Atostogas pora ima leisti atskirai. Jų susitarimas – neleisti jųdviejų prisiektai draugystei užgesti – kartais virsta tikru iššūkiu, kai atsitiktinės jų meilužės – Wanda, Michelle Vian ar Boriso žmona – imasi prieš juos maištauti. Prie meilužių pulko prisijungia amerikiečiai – Sartre’o simpatija Dolorès Vanetti ir Beauvoir mylimasis Nelsonas Algrenas. Šie žmonės sudrebina poros santykių pamatus. Nelsonas – tai Čikagos rašytojas, žemojo sluoksnio darbininkas, pelnęs šlovės aureolę; jis kelis metus praleido kalėjime dėl rašymo mašinėlės vagystės... Ji myli jį visu savo kūnu, visa siela... Nelsonas, jos „švelnusis krokodilas“ su juokinga šypsena ir išsišovusiais į priekį dantimis...
Ji – jo „kvaila varlytė“. Ar Nelsonas nesiuto dėl visų tų atsitiktinių meilužių? „Pas mus, – vieną dieną rašė jis, apimtas nevilties, – kekšės tai vadina paprasčiausia prostitucija.“ Ir vis dėlto jo mylimoji Beauvoir, kuri dabar – tikra gražuolė lakuotais nagais, siunčia jam laiškus, nusėtus šimtais raudono lūpdažio pėdsakų. „Antrosios lyties“ autorė pasižada: „Būsiu išmintinga, plausiu indus, šluosiu namus, pati nueisiu į parduotuvę nupirkti kiaušinių ir pyrago su romu, neliesiu jūsų plaukų, skruostų ar peties be leidimo. [...] Niekada nedarysiu to, ko nenorėtumėte, kad daryčiau.“Beauvoir smarkiai įninka į alkoholį – jai be galo patinka, kaip skystis „išlaisvina“ jos kraujyje „kunkuliuojantį pragarą“, – visai kaip ir jos veikėjai iš „Mandarinų“, kuri rašytojai yra tarsi sesuo. Sen Žermen de Prė kavinėse labai dažnai galėdavai matyti ją girtą, nusmukusiu turbanu, kūkčiojančią ant moleskinu aptrauktų suoliukų, traukiančią aplinkinių dėmesį...
Skandalistė? Žinoma, ir dar kokia. Po 1949-ųjų „Antrosios lyties“ pasirodymo Albert’as Camus ją apkaltina tuo, kad ji neva norėjo „užtraukti nešlovę vyriškai prancūzų giminei“. François Mauriac’as „Les Temps modernes“ žurnalo įkūrėjui rėžė tiesiai šviesiai: „Sužinojau viską apie jūsų gerbiamosios vaginą.“ Komunistų partija džiaugėsi šiais tekstais, kurie „Bijankūro darbininkams kėlė daug juoko.“ Pasak pačios Beauvoir, knyga atsiduoda „kališkumu“, joje siautėja „sena gera gališka dvasia“. Per savaitę parduodama 20 tūkst. egzempliorių. Nuo šiol Beauvoir įžymybė, savo garsumu prilygstanti bent jau Sartre’ui. Skandalai? Tai jai kelia juoką, vėliau viename iš savo autobiografijos „Aplinkybių galia“ tomų, ji netgi ironizuoja: „Jie nukalė iš manęs du atvaizdus. Vieni įsivaizduoja mane kaip pamišėlę, puskvailęekscentrikę. [...] Jei apsiaunu plačius batus ir prisisegu šinjoną, esu atamanė, patronesė, mokytoja. [...] Niekas netrukdo šių dviejų portretų derinti kartu: intelektuali ištvirkėlė, patvirkusi globėja... Svarbiausia, kad anormali...“
Ech, jaunystė... 1965-aisiais Sartre’as įsivaikina jauną merginą, vardu Arlette Elkaïm, su kuria jį anksčiau siejo vienas tų jam būdingų trumpalaikių romanų. Beauvoir nenusileido. Savo ruožtu ji susipažino su Sylvie Le Bon, kurią įsivaikino po Sartre’o mirties. Tobulas paralelumas. „Tarp mudviejų egzistuoja toks abipusis ryšys, kad visai užmirštu savo amžių, – rašo Beauvoir savo autobiografiniame kūrinyje „Viską apmąsčius“. – Ji įsileidžia mane į savo ateitį, ir retkarčiais susivokiu, jog vis dar tebesu čia ir dabar, ką jau buvau pamiršusi.“ Kelionės, saulė, pamokos, abipusis švelnumas – abi moterys pamažu tampa neišskiriamomis bičiulėmis. Jos kartu sensta, panašiai šukuojasi, mėgaujasi Romos saule, lankosi pas senstantį Sartre’ą.
Laikas bėga, aplink lūpas gilėja raukšlės – Simone de Beauvoir kūne amžius palieka savo pėdsakus, kuri ji negali pakęsti. Ji nuolat užsiėmusi – tai ją verčia jaustis esant gyvą. Vis rašo ir rašo, nes jaučiasi dar ne viską išsakiusi... Manifestai tampa dažna jos gyvenimo dalimi, jos parašas puikuojasi 1971-ais metais laikraštyje „Le Nouvel Observateur“ pasirodžiusiame manifeste dėl teisių į abortą ir kontracepciją, „Les Temps modernes“ laikraštyje jos iniciatyva atsiranda rubrika „Kasdieninis seksizmas“ – taigi Beauvoir pažiūros suradikalėja, „atmesdamos vyrišką ateitį“. Jos pageidavimu vyriškos lyties atstovai į feminisčių gretas nepriimami. Jų tikslas – apginti moterų teises vyriško smurto ir savivalės akivaizdoje. Moterims netgi rekomenduojama užsirašyti į karatė kursus. Santuoką Beauvoir laiko pavojinga ir apskritai deklaruoja, jog šeimos institucijos panaikinimas visuomenei išeitų į naudą. Ją skaito, girdi ir sveikina visas pasaulis – bet ar ji dėl to laiminga? „Atsisveikinimo ceremonijoje“, pasirodžiusioje 1980-aisiais po Sartre’o mirties, aprašomas dešimties metų jos intymiausio košmaro laikotarpis: pasenusio jos gyvenimo palydovo fizinis nuosmukis – ji nepraleido net ir pačių nepadoriausių detalių. Sartre’as, beveik aklas susenęs vyras, puskurtis, šlapimo nelaikantis alkoholikas, ir svarbiausia – Sartre’as, kuris, paveiktas savo sekretoriaus, buvusio maoizmo šalininko Benny Lévy, atsisako savo pažiūrų, taip išsižadėdamas ir pačios Beauvoir. „Intelektualusis slaugytojas, rašytojas ir Sartre’o redaktorius, BennyLévy tam tikra prasme grąžino jį į tikrąjį gyvenimą. Tačiau Simone de Beauvoir tai reiškė jos ir Sartre’o jaunystės išniekinimą.“Sartre’o rato žmonės bando protestuoti prieš 1980-aisiais laikraštyje „Le Nouvel Observateur“ numatytą jo ir Benny Lévy pokalbių publikaciją. BennyLévy, kuris nevengia į filosofą kreiptis „tu“, kalbėdamas prokuroro tonu priveda Sartre’ą prie kankinančios savikritikos, nukreiptos į asmenines filosofines pažiūras. Žurnalistas JeanasDanielis prisimena: „Man paskambino Sartre’as ir tarė: Žanai Danieli, su jumis kalba Sartras. Prašau jūsų, paskelbkite šį tekstą savo laikraštyje. Pasikliauju jumis, šis tekstas, tikiuosi, leis man vėl atnaujinti ryšį su Camus.“ Jo balsas skamba griežtai ir itin valdingai. Tekstas papublikuojamas. Beauvoir lieka priblokšta, nes pasijunta taip, lyg būtų atsidūrusi to senio nelaisvėje. Iš įniršio ji puola į ašaras. Po Sartre’o mirties, Benny Lévy su Arlette Elkaïm galutinai persikelia į velionio būstą. Beauvoir praranda bet kokią teisę į prisiminimus. Arlette Elkaïm-Sartre, kaip užgaulų atsaką į „Atsisveikinimo ceremoniją“ paviešina itin žiaurų laišką, skirtą Simone de Beauvoir: „Prieš numirdamas, Sartre’as jautėsi ganėtinai gyvas: jis beveik nebematė, jo organizmas vis labiau silpo, tačiau jis girdėjo ir suvokė visa, kas vyksta aplinkui – kaip niekad. Bet jūs jį laikėte jau mirusiu, nebetikėjote, kad jis dar gali pasireikšti – ir taip sakau ne aš, taip pareiškė jis pats.“ Ar Simone de Beauvoir kada nors beatsigavo nuo to paskutiniaisiais metais įsiplieskusio šeimyninio karo? „Jo mirtis – tai mūsų išsiskyrimas. Mano mirtis mudviejų nebesujungs, taip jau yra; jau ir taip gražu, kad mūsų širdys taip ilgai plakė vienu ritmu.“ Tai – paskutinės eilutės iš „Atsisveikinimo ceremonijos“. Praėjus lygiai šešeriems metams beveik tą pačią dieną kaip ir Sartre’as, ji miršta. Ją palaidoja vilkinčią savo raudoną chalatą, užsimovusią Nelsono Algreno dovanotą žiedą. Tūkstančiai žmonių lydi jos karstą iki Monparnaso kapinių. Sakoma, kad net Kupolo restorano padavėjai stovėjo procesijos šonuose garbės sargyboje...
Ir žiupsnis minčių inmemoriam...
Taigi Beauvoir reikia skaityti, kad gerai ją suvoktum. O skaitydamas jos kūrinius dažniausiai jautiesi lyg užburtas, ypač tai liečia laiškus.
PhilippeSollers: „(Per)skaityti Beauvoir“
Beauvoir, kaip ir Sartre’as, pasižymėjo tokiu pačiu kalbos veržlumu. Tačiau jos balsas kontrastavo su fiziniu jos patrauklumu. Rėžiantis ausį, nemalonus, reiklus, didaktiškas – toks balsas neigė jos grožį. Galėjai manyti, kad savo neskambiu ir nemelodingu kalbėjimu ji siekia paprieštarauti dailiam savo atvaizdui. Viena mano draugė feministė man užsiminė, jog tai galėjo būti tam tikra jos gynyba prieš tai, ką deklaravo jos kūnas. Ir aš jai labai pritariu. Patrauklus kūnas, šaltas balsas. Kvietimas ir išlaikyta distancija. Nerimas? Apsimestinis griežtumas? Troškimas valdyti? Visko po truputį. Taigi Beauvoir reikia skaityti, kad gerai ją suvoktum. O skaitydamas jos kūrinius dažniausiai jautiesi lyg užburtas, ypač tai liečia laiškus. Skirtingai nei Memuaruose, kur būtasis laikas sulėtina veiksmą, laiškuose ji kaip niekad gyva, atvira, jausminga, linksma. Kertu lažybų, jog nepaisant visų aktyvistinių ar akademinių pasiekimų, ja vis tiek bus žavimasi dėl nuostabios epistolikos, kurią vieną dieną sudės į antologiją. Dažniausiai jos laiškai yra tikri šedevrai. Kalbu apie meilės laiškus. Pasiklausykite, kaip ji kreipiasi į Sartrą: „Brangiausiasis mažyli“, „mylimasis mažyli“, „mažasis tobulybe“, „brangus absoliutusis mažyli“. Paskui ji rašo: „Taigi, mano mažoji galvele, sakotės esąs gan didis filosofas?“ O po to: „Mane žudo begalinis švelnumas, kurį jums jaučiu.“ O štai ką ji rašo Algren’ui: „Kai pagalvoju, kad jus pamatysiu, kad paliesiu jus, man svaigsta galva, o širdis, atrodo, tuoj išlėks iš krūtinės...“ Simone de Beauvoir? Tai – moteris, kurią dar reikia atrasti.
JulietteGréco: „Dievaitė ir begėdė“
Simone de Beauvoir jaučiu begalinį dėkingumą. Už tai, kas ji yra ir už tai, kuo buvo visoms moterims. Tai buvo įspūdinga asmenybė... Tačiau atmintyje tebesaugau ir vieną itin vaikišką prisiminimą. Buvau jaunut jaunutėlė, vos devyniolikos. Lankiausi Montanos bare netoli Café de Flore. Staiga atsidarė durys ir įžengė Simone de Beauvoir – visiems buvo žinoma, jog ji ką tik grįžo iš Jungtinių Valstijų. Simone pasirodymas buvo įsidėmėtinas, nes ji vilkėjo ekstravagantišką ir ilgą ondatros kailio paltą. Ji – su tokiu paltu? Tai buvo neįsivaizduojama, visi liko šokiruoti. Pokario epochos kontekste tas paltas atrodė juokingai. Ir baisiai buržujiškai! Taigi... iškrėčiau tokią šunybę. Ėmiau gana garsiai mėgdžioti cypčiojančią pelę. Simone atsigręžė į mane ir įdėmiai įsistebeilijo. Nieko nepasakė.... Na ir įžūli mergiotė buvau.
ClaudeSarraute: „Beauvoir pavydėjo mano motinai“
Intelektuali draugystė – tik tiek – tarp Sartre’o ir mano motinos Nathalie, stipriai pykdė Simone de Beauvoir. Prisimenu, man buvo 20 metų... Mama ir Sartre’as dažnai susitikinėdavo Sen Žermen de Prė. Jų draugystė truko dvejus ar trejus metus. Abu taip vienas kitą mėgo, kad 1948-aisiais Sartre’as pirmajam jos romanui „Nepažįstamojo portretas“ parašė pratarmę. Beauvoir toleravo faktą, kad Sartre’as mezgė romanus su jaunomis gražuolėmis, tačiau tai, kad jis susižavėjo jau į penkiasdešimtmetį įkopusia moterimi, rašančią „naująjį romaną, – Sartre’o gyvenimo palydovei tai buvo nepakeliama. Taigi ji nuvijo Sartre’ą nuo mano mamos. Motina jautė, kad Beauvoir jos nemėgsta ir daro viską, kad ištremtų ją iš jųdviejų santykių. Todėl Nathalie ir Sartre’as pasimatydavo vis rečiau ir rečiau; o galiausiai išvis liovėsi susitikinėję. Mano motina Simone de Beauvoir požiūrį laikė absurdišku. Tuo labiau ji nemėgo jos kūrinių, išskyrus, žinoma, „Antrąją lytį“. Visa kita, anot jos pačios, jai atrodė lyg lygintuvu rašyta...
Agatha Logeart
Skelbta portale http://bibliobs.nouvelobs.com/
Iš prancūzų kalbos vertė Justina Tulaitė
