Palūžusiųjų karta?
J.Kerouacas neretai vadinamas beat kartos tėvu. J.Kerouacas, kuris ir davė vardą šiai kartai, žodį pasiskolino iš gatvėse vartoto žargono. Beat pirmiausia reiškė palūžusį, pavargusį žmogų. Tokia prasmė dažniausiai vartojama, kai kalbama apie grupę XX a. 6 dešimtmečio Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kūrusių rašytojų, iš kurių, be J.Kerouaco, žinomiausi yra poemos „Kauksmas“ autorius Allenas Ginsbergas ir knygos „Nuogas kąsnis“ autorius Williamas S.Burroughsas. Tačiau J.Kerouacas šiam žodžiui suteikė ir dar vieną prasmę.
„Beat yra ir žodžio beatifikacija šaknis, tad turi palaimos, nušvitimo konotaciją. Tai J.Kerouacui buvo būdingiausia iš visų beat kartos atstovų“, – sako Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, trijų J.Kerouaco knygų – „Dharmos valkatos“, „Pabusk. Budos gyvenimas“ ir „Big Suras“ – vertėjas Saulius Repečka.
Žodis beat reiškia ir ritmą. Muzikalumas taip pat buvo būdingas beat kartos, o ypač J.Kerouaco kūrybai, kurį įkvėpęs džiazas, o konkrečiau – bibopo muzika, atsispindėjo ir jo rašymo stiliuje.
Nors kalbant apie beat kartos rašytojus neretai sutinkamas ir terminas bitnikas, visgi pastarasis žodis anglakalbiame pasaulyje 6-ajame dešimtmetyje buvo vartojamas labiau pašiepiančia prasme, mat viešojoje erdvėje sklandė ir nemažai stereotipų apie beat kartos kūrėjus – kad tai beretes dėvintys, bongais grojantys, džiazo klausantys ir beveik nesuprantamą poeziją tamsiuose kambarėliuose skaitantys pseudo intelektualai.
Gatvės filosofai
Kaip sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoja dr. Rūta Šlapkauskaitė, beat kartos rašytojai – tai grupė bendraminčių, laisvamanių poetų, gatvės filosofų, kurie pasisakė prieš tai, ką galima įvardyti kaip buržua, konformistinį gyvenimą. Beat kartos rašytojai šlovino asmenines laisvės ir taikos idėjas.
Anot R.Šlapkauskaitės, beat kartos susiformavimą lėmė keli istoriniai ir politiniai veiksniai – ketvirtame dešimtmetyje šalį sukrėtusios Didžiosios depresijos, Antrojo pasaulinio karo pėdsakai, 1955 m. pradėtas Vietnamo karas, JAV senatoriaus Josepho McCarthy vykdyta raganų medžioklė nukreipta prieš komunistus.
Beat kartos literatūra buvo meninio protesto ir provokacijos forma, – sako R.Šlapkauskaitė.
„Apie beat kartą neretai galvojame kaip apie XX a. kultūrinio pogrindžio menininkus, maištininkus, savotiškus naujuosius romantikus, hipių judėjimo pradininkus. Ir tai nėra nepagrįsta. Beat kartos literatūra buvo meninio protesto ir provokacijos forma. Jie siekė būti transgresyvūs. Menas kaip provokacijos forma jiems buvo būdas išreikšti pasipriešinimą istorinėms aplinkybėms, kuriose jie gyveno“, – sako dr. R.Šlapkauskaitė.
Anot S.Repečkos, beat judėjimas gimė kaip pacifistinis maištas prieš standartizuotą, vartotojišką pokario visuomenės gyvenimą.
„Vartotojiškumas mums, turint omenyje tą laikotarpį, skamba kaip parodija – Lietuvoje mums tuo metu iki vartotojiškumo buvo kaip iki Mėnulio. Bet Amerikoje buvo jau visai kitokia visuomenė. Juos mažiau palietė karas, tuo metu pradėjo formuotis vadinamoji „amerikietiškoji svajonė“, kai atsirado daugiau galimybių tenkinti įvairius materialinius poreikius.
Lietuvoje mums tuo metu iki vartotojiškumo buvo kaip iki Mėnulio. Bet Amerikoje buvo jau visai kitokia visuomenė, – sako S.Repečka.
Atsirado ir tos milžiniškos lengvosios mašinos, daugybė prabangos prekių, suklestėjo džiazo klubai, kultūra ir visa kita. Bet beat karta tame suklestėjime jautė miesčioniškumą. Jie jautė, kad vis dėlto po visų tų suklestėjimų slepiasi ganėtinai dideli suvaržymai. Jiems norėjosi protestuoti prieš tam tikrą gerovės standartą, kurio reikėtų siekti.
Jie atmetė vartotojiškumą ir pasirinko bohemišką gyvenimo būdą džiaugtis mažesniais malonumais, nebijoti būti savimi. Tai tas nebijoti būti savimi turbūt ir labiausiai sužavėjo jaunus žmones bei pašiurpino vyresnę kartą, kuri labiau įsprausta į tam tikrus rėmus, į tam tikras gyvenimo normas“, – sako S.Repečka.
Žymi „Kelyje“ atsiradimo legenda
J.Kerouacas gimė Masačusesto valstijoje, Kanados prancūzo emigranto šeimoje. Vaikystėje J.Kerouacas kalbėjo prancūzų kalbos joual akcentu, o anglų kalbos išmoko tik mokykloje.
Svarbią J.Kerouaco gyvenimo dalį užėmė religija. Jis nuo pat vaikystės buvo auklėjamas kaip pamaldus katalikas. Kai J.Kerouacui buvo ketveri, nuo reumatinės ligos mirė jo vyresnysis brolis Gerardas. Tai šeimai buvo didelis smūgis, po kurio J.Kerouaco mama tapo dar uolesne katalike. J.Kerouacas didžiąją gyvenimo dalį save laikė kataliku, o šeštajame dešimtmetyje susidomėjo budizmu, kuris padarė didelę įtaką ir jo kūrybai.
Rašyti J.Kerouacas pradėjo dar vaikystėje. O pirmoji jo knyga „The Town and The City“ (liet. Miestelis ir miestas) buvo išleista 1950 m. Tada savojo stiliaus J.Kerouacas dar nebuvo atradęs ir romanas didelio pasisekimo nesulaukė.
J.Kerouaco gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė 1957-aisiais, kai dienos šviesą išvydo antrasis jo romanas – „Kelyje“ (angl. On the Road). Tiesa, romaną rašyti J.Kerouacas užbaigė dar 1951 m. balandį.
Ne ką mažiau už patį romaną žinoma ir jo gimimo istorija, tapusi tikra legenda. J.Kerouacas tam, kad rašant nenutrūktų jo minčių srautas, suklijavo lapus į ilgą 36 metrų ritinį, ant kurio spausdinimo mašinėle romaną „Kelyje“ išspausdino per tris savaites.
„Tačiau ta legenda, kad J.Kerouacas viską rašė labai greitai, labai spontaniškai, nieko neredagvo ir yra tik legenda. Jis ne vienerius metus dirbo prie teksto“, – sako dr. R.Šlapkauskaitė.
„Kadangi jis tuo metu labai domėjosi džiazu, konkrečiai bibopu, tai romano pasakojimo ritmika, sinkopės, nepertraukiamumas panašus į džiazo, saksofono improvizacijas. Jis buvo atsisakęs skyrybos ženklų, kai kur taškus keitė brūkšniais“, – apie romano stilių, kurį pats J.Kerouacas įvardino kaip „spontanišką prozą“, sako vertėjas S.Repečka.
Vis dėlto kiek užtruko, kol „Kelyje“ atkeliavo į skaitytojų rankas, nes J.Kerouacui sunkiai sekėsi rasti leidėją, kuris imtųsi šios knygos išleidimo. Knyga pasirodė tik po šešerių metų nuo jos užbaigimo ir buvo ne visai tokia, kokią autorius norėjo išleisti.
„Tas variantas, kurį mes matome, nebuvo toks laukinis ar neapdorotas, kokia buvo pirminė versija. Aišku, J.Kerouacas norėjo išleisti pirminę versiją, bet leidėjai, suprantama, atsisakė. Tai, ką mes skaitome, yra jau kitoks kūrinys. Jis yra su skyrybos ženklais, ir pastraipos labiau sutvarkytos, nėra tokio pašėlusio pasakojimo srauto“, – sako S.Repečka.
Žymus tapo per vieną naktį
Visgi, kai knyga jau buvo išleista, per vieną naktį J.Kerouacas tapo tikra žvaigžde. Anot S.Repečkos, prie to ženkliai prisidėjo dienraštyje „The New York Times“ pasirodžiusi kritiko Gilberto Millsteino recenzija, kurioje knygos pasirodymas pavadintas istoriniu įvykiu.
„Jei ne ši recenzija, dar neaišku, kaip būtų pasisukę. Bet po šios recenzijos J.Kerouacas iš tikrųjų tapo žvaigžde, kas jam pačiam nelabai patiko. Jis jautėsi sutrikęs, nes buvo ganėtinai kuklus žmogus“, – sako vertėjas.
Kodėl knyga sulaukė tokio didelio susidomėjimo ir atgarsio? Prie to prisidėjo daug labai skirtingų aplinkybių. Kaip sako R.Šlapkauskaitė, beat kartos rašytojus supo mįslinga aura – tai buvo kūrybinė bendruomenė, kuriuos jungė įvairūs, taip pat ir jusliniai bei intymūs ryšiai.
„Tai, be abejonės, prisidėjo prie romano sėkmės, nes tai kūrė aurą, kolektyvinį rezonansą. Ir kartu padėjo mitologizuoti jų kūrybą, vadinasi, ir J.Kerouaco kūrybą“, – sako ji.
Ne vienam beat kartos rašytojui buvo mesti kaltinimai ir nešvankumu. Oficialūs kaltinimai nepadorumu buvo nukreipti prieš A.Ginsbergo poemą „Kauksmas“, tačiau 1957 m. teismas atmetė tokius kaltinimus. Apie tai daug kalbėta viešojoje erdvėje ir, anot R.Šlapkauskaitės, tai taip pat prisidėjo prie J.Kerouaco romano kultūrinės auros ir jo kultinio statuso. Kiek vėliau panašius kaltinimus teko atlaikyti ir W.S.Burroughsui už romaną „Nuogas kąsnis“.
„Taip buvo iš esmės sukurta legenda, J.Kerouacas buvo tik vienas iš dėmenų, bet jis buvo santykyje su kitais toje kultūrinėje erdvėje“, – sako R.Šlapkauskaitė.
Daugiau nei dešimtmečiu anksčiau beat rašytojų rate nutikęs įvykis paliko dėmę ir paties J.Kerouaco biografijoje. 1944 m. J.Kerouaco draugas, beat kartos veikėjas Lucienas Carras nužudė jį persekiojusį Davida Kammererį. L.Carras peiliu nudūrė D.Kammererį parke ir kūno atsikratė jį įmetęs į upę. Vėliau L.Carras kreipėsi pagalbos į J.Kerouacą, kuris atsikratė nužudymo įrankio ir užkasė D.Kammererio akinius. Beat kartos rašytojo W.S.Burroughso paskatintas L.Carras pats pasidavė policijai. Vėliau J.Kerouacas ir W.S.Burroughsas buvo suimti kaip svarbūs liudytojai. Vėliau šio nutikimo atgarsiai ne kartą savo vietą atrado J.Kerouaco kūryboje.
Įkvėpimo ieškojo gyvenimiškoje patirtyje
R.Šlapkauskaitė sutinka, kad prie romano „Kelyje“ sėkmės iš dalies galėjo prisidėti ir savitas J.Kerouaco rašymo stilius.
„J.Kerouaco stilistinis eksperimentas teikė tam tikrą vaizduotės alternatyvą to meto skaitytojui, pavargusiam nuo iki tol vyravusių konvencijų“, – sako ji.
Kaip sako dr. R.Šlapkauskaitė, beat kartos rašytojai atsisakė leksikos ir sintaksės elegancijos bei manieringumo.
„Įkvėpimo beat karta ieško gyvenimiškoje patirtyje – ne archyve, ne bibliotekoje, – sako VU dėstytoja. – Jų literatūrinė kalba veikiau siekė perteikti ne estetinę formą, o gyvenimo betarpiškumą, jo fluidiškumą. Jie ieškojo naujos literatūrinės kalbos, per kurią skaitytojas galėtų patirti tai, ką patyrė patys rašytojai.“
J.Kerouacas neslėpė, kad savo knygose rašo apie savo patirtis ir žmones, kurie jį supa. Rašydamas antrąjį savo romaną – daug kam gerai žinomą kūrinį „Kelyje“ – autorius originaliai savo veikėjus vadino tikraisiais jų vardais – pagrindinis romano veikėjas buvo kitas beat kartos rašytojas Nealas Cassady, knygoje aprašomi ir rašytojai A.Ginsbergas, W.S.Burroughsas. Visgi leidėjai reikalavo, kad J.Kerouacas pakeistų veikėjų vardus, taip rašytojas N.Cassady virto Dinu Moriarčiu, A.Ginsbergas virto Karlo Marksu, o W.S.Burroughsas tapo Senuoju buliumi Lee.
Ir nors J.Kerouaco knygos dažnai priskiriamos prie autobiografinių kūrinių, tačiau, anot S.Repečkos, J.Kerouacas nė vienos knygos netapatino su tikrais įvykiais ar žmonėmis, jis tai laikė daugiau universaliomis patirtimis.
„Beat kartos rašytojai nebuvo biografijų pasakotojai, jie nedokumentavo išorinių įvykių, o labiausiai koncentravosi į vidines patirtis. J.Kerouacas iš visų beat kartos atstovų autobiografiškumo aspektą naudojo labiausiai, kiti jau nutolo nuo to, visiškai pasinerdami į anapusines patirtis, – sako S.Repečka ir mini A.Ginsbergo „Kauksmą“ ar W.S.Burroughso „Nuogą kąsnį“. – Jie buvo visiškai nutolę nuo realių įvykių į paralelinį pasaulį, vaizdavo tam tikrų cheminių preparatų paveikto žmogaus patirtis. Kas irgi buvo laikoma tam tikru išsivadavimu, bet tai buvo ne tiek autobiografinių detalių perteikimas, o daugiau patirčių aprašymas.“
„Kelyje“ – apie amerikietiškąją svajonę? O gal antisvajonę?
J.Kerouaco romanas „Kelyje“ pasakoja apie pasakotojo Selo Peredaiso ir Dino Moriarčio keliones po Amerikos valstijas, apie jų klajoklišką gyvenimo būdą. Autorius knygoje siekia perteikti tai, ką patyrė keliaudamas kartu su N.Cassady po Ameriką.
„Selas nuolatos gręžiasi į vakarines valstijas, jis trokšta keliauti į Amerikos Vakarus. Ir tai yra kultūriškai užkoduota, nes amerikiečių literatūroje Vakarai turi simbolinę reikšmę. Vakarai siejami su nuotykiais, su vaizduote. Ir štai „Kelyje“ JAV vakarinės valstijos yra asocijuojamos su jaunystės energija.
Selo keliones galime interpretuoti kaip kelionę laike, tam tikrą judėjimą transistoriniame greitkelyje, iš kurio jis visuomet sugrįžta pas tetą į Niujorką ir ten atsiveža, beje, draugus iš Vakarų. Verta prisiminti, kad nepriklausomai nuo to, kad romanas vadinasi „Kelyje“, jis nėra vien tik apie judėjimą, bet nuolatos apie grįžimą namo. Čia vyksta nuolatinė apykaita, savotiška komercija tarp Rytų ir Vakarų, tarp rytinių ir vakarinių valstijų. Tarp namų ir to, kas lieka egzotiškame užribyje“, – sako R.Šlapkauskaitė.
Selas ir kiti romano veikėjai, kurie iš esmės visi yra vyrai, vartoja moteris kaip juslinio malonumo šaltinį, – sako R.Šlapkauskaitė.
Ji teigia, kad J.Kerouacas romane „Kelyje“ fiksuoja ir JAV besikuriančią vartotojišką visuomenę.
„Selas nuolatos siunčia uždirbtus pinigus tetai į Niujorką ir jis planuoja nupirkti pirmą jų elektrinį šaldytuvą. Tai irgi yra tam tikra tokia svajonė. Skaitytojams neretai pro akis praslysta tai, kad Selas nuolatos valgo tarkime obuolių pyragą su ledais.
Matome tą koliziją tarp amerikietiškosios svajonės ir antisvajonės, – sako R.Šlapkauskaitė.
Sunkiau nepastebėti tikriausiai to, kad Selas ir kiti romano veikėjai, kurie iš esmės visi yra vyrai, vartoja moteris kaip juslinio malonumo šaltinį. Ir toks mizoginiškas romano užtaisas, kuris tikrai yra, prisideda prie to, kaip J.Kerouacas bando tarsi sudvasinti vartotojišką etosą. Ir čia matome tą koliziją tarp amerikietiškosios svajonės ir antisvajonės“, – sako R.Šlapkauskaitė.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius S.Repečka sako, kad J.Kerouacui pavyko romanu pasakyti tai, ko nepavyko anksčiau padaryti kitiems autoriams.
Tai, ką romane pasakė J.Kerouacas, tuo metu buvo nauja, – sako S.Repečka.
„Tai, ką romane pasakė J.Kerouacas, tuo metu buvo nauja. Ta laisvė, kad gali sėsti ir keliauti per šalį nepaisydamas jokių moralės normų, kurios buvo, jų manymu, primetamos jiems tų, kurie siekė amerikietiškosios svajonės. Savęs paieškos per seksą, rokenrolą, narkotikus – tai buvo visiškai naujas žodis“, – sako S.Repečka.
„Neskoningi“ epizodai
Anot pašnekovės, vartojimo objektais romane virsta ne tik maistas ir moterys, bet ir narkotikai, pinigai, džiazo istorija, indėnai ir juodaodžiai, kurie yra egzotizuojami romane.
„Visa Amerika paverčiama mistine – taip ją lengviau suvartoti. Todėl laisvės idėja, kuri yra artikuliuojama romane, tampa nevienareikšmiška, nes ji yra atsieta nuo atsakomybės“, – sako Vakarų literatūros tyrinėtoja.
Amerika paverčiama mistine – taip ją lengviau suvartoti, – sako R.Šlapkauskaitė.
Ji teigia, kad laisvės idėja romane yra tarsi atsiejama nuo socialinių santykių. Anot R.Šlapkauskaitės, jau 6-ajame dešimtmetyje J.Kerouaco romane artikuliuojama laisvės idėja nebuvo priimtina visiems. Kritikos autorius jau sulaukė ir tuomet. Žinomas afroamerikiečių rašytojas Jamesas Baldwinas ypač kritiškai vertino tai, kaip J.Kerouacas aprašo juodaodžius, kaip romanas aproprijuoja, nusavina afroamerikiečių patirtis.
„Ne vienas pasažas romane šiandien skamba neskoningai. Yra epizodas, kuomet Selas išbando darbą buvusioje vergų plantacijoje. Jis kalba, kad labai tapatinasi su juodaodžiais.
Jis siekia vienio su tuo, kas jam yra egzotiška, nuolatos nori pranokti save patį, susilieti su kitybe – ar tai būtų meksikiečiai, indėnai, ar juodaodžiai. Ir tas epizodas, kuomet jis teigia, kad tikrai negalėtų būti vergu ir dirbti tokį darbą, nes nėra toks stiprus kaip juodaodžiai, tai J.Baldwinui jau tuomet tai skambėjo neskoningai“, – pasakoja R.Šlapkauskaitė.
Ne vienas pasažas romane šiandien skamba neskoningai, – sako R.Šlapkauskaitė.
Anot literatūros tyrinėtojos, J.Kerouaco empatija pagrįsta labai ribotu istorinės ir rasinės patirties suvokimu.
„Bet tai kartu tarnauja romano poetinei logikai, kuri atsiremia į kultūrinės apropriacijos ir asimiliacijos idėją. Tai idėja, kuri formavo visą amerikietiškąjį tapatumą. Visa tai, kas yra kita yra asimiliuojama, yra nusavinama ir paverčiama amerikietiškosios laisvės idėja“, – sako ji.
Laisvė be atsakomybės
„Kelyje“ yra ne šiaip juslus, bet alkanas tekstas. Ne veltui jame yra tiek daug alkanų personažų. Tai yra alkanas tekstas, kuriame mes matome, kaip skirtingi amerikiečių visuomenės dėmenys suvalgo kitus dėmenis“, – sako R.Šlapkauskaitė.
„Kelyje“ yra ne šiaip juslus, bet alkanas tekstas, – sako R.Šlapkauskaitė.
Pasak jos, neveltui sakoma, kad „Kelyje“ derėtų perskaityti iki 30 metų.
„Nes vyresni skaitytojai, įgavę daugiau gyvenimo patirties, labiau linkę mąstyti kritiškai, įvardinti nevienareikšmiškumą ir vyresniems tokios neįpareigotos laisvės idėja nebėra tokia patraukli, nes mes suprantame jos pasekmes“, – sako filologė.
Anot R.Šlapkauskaitės, jaunimą prie romano „Kelyje“ turėtų traukti knygos laisvės idėja.
„Individualios, neįpareigojančios laisvės troškimas yra jaunystės troškimas, kai žmogus dar save pats kuria, savęs ieško, kai žmogui atrodo, kad jis su kitais nesusijęs, kad jo paties gyvenimo projektas yra svarbiausias dalykas“, – sako ji.
Jaunimui, anot R.Šlapkauskaitės, turėtų imponuoti ir romano juslingumas.
„Vienas literatūros kritikas yra netgi teigęs, kad J.Kerouaco romanas yra ne apie keliavimą, o apie meilę. Jis išskiria pagrindinę pasakojimo ašį kaip santykį tarp Selo ir Dino. Ir tas santykis yra meilės santykis, visų pirma iš Selo pusės. Tai yra tai, ko iš esmės Dinas nesupranta – kad Selas jį myli.
J.Kerouaco romanas yra ne apie keliavimą, o apie meilę.
Nebūtina homoerotizuoti tos meilės, mes galime kalbėti apie draugystę kaip meilės formą. Ir čia yra tam tikro tokio tragizmo, nes Dinas Selo meilės jam neatliepia. Ką romanas kalba apie draugystę, jei Dinas karščiuojantį Selą palieka Meksikoje ir keliauja toliau ieškoti merginų. Bet pati idėja – juslinis, jausminis užtaisas – yra tai, ką atpažįstame. Ir jaunas skaitytojas, kuris yra ypatingai susitelkęs į savo emocinius išgyvenimus, tai jam tas užtaisas turėtų būti ypatingai reikšmingas“, – sako Vakarų literatūros tyrinėtoja.
Lietuvoje pasirodė pačiu laiku
Praėjus 15 metų nuo pirmojo „Kelyje“ leidimo anglų kalba, romanas visoje Sovietų Sąjungoje pirmiausia buvo išverstas į lietuvių kalbą ir Lietuvoje pasirodė 1972 m. 25 tūkst. knygos tiražas buvo tiesiog iššluotas.
Romano vertėja Irena Balčiūnienė 90-ųjų J.Kerouaco metinių proga publikuotame tekse žurnale „Literatūra ir menas“ rašė, kad į leidyklos „Vaga“ planą knyga įtraukta 1969 m., po J.Keoruaco mirties.
„Taigi J.Kerouaco kelias į Lietuvą prasidėjo 1969 m., kai, pradėjusi dirbti „Vagoje“, perskaičiau spaudoje, jog rašytojas mirė – vadinasi, nebepasakys nieko bloga apie sovietinę santvarką – ir pasiūliau romaną „Kelyje“ įtraukti į leidyklos planą, manydama jį esant reikalingą kultūros ir literatūros istorijai. Knyga prasprūdo pro tankų cenzūros tinklą todėl, kad buvo pabandyta pamiršti savicenzūrą, o tada jau Maskvos cenzorius manė, kad Vilniaus cenzorius buvo budrus, vilniškis tikėjosi, kad leidyklos vyriausiasis redaktorius bus stropiai viską perkratęs, ir taip toliau iki paties smulkiausio sraigtelio“, – „Literatūroje ir mene“ rašė „Kelyje“ vertėja I.Balčiūnienė.
Anot I.Balčiūnienės, vienintelis vertime pakeistas dalykas – komunistinių pažiūrų beat kartos poeto A.Ginsbergo prototipo pavardė Karlas Marksas (Carlo Marx) – iš jos liko tik vardas.
Nors ir gyvenome visiškai totalitarinėje šalyje, visuomenėje sklandė šokių tokių vilčių, kad kažkas lyg keičiasi, kad kažkas lyg juda, – sako S.Repečka.
Anot S.Repečkos, lietuviškai „Kelyje“ pasirodė pačiu laiku.
„Nors ir gyvenome visiškai totalitarinėje šalyje, visuomenėje sklandė šokių tokių vilčių, kad kažkas lyg keičiasi, kad kažkas lyg juda. Vienur kitur vis įsiplieksdavo laisvės judėjimai, Lietuvoje vykdavo ir hipių suvažiavimai“, – sako S.Repečka.
Pašnekovas sako, kad nors ir gerokai vėluodamos, bet hipių judėjimo, kuriam pradžią davė beat karta, idėjos Lietuvoje sklandė aštuntame dešimtmetyje.
Ji pasirodė pačiu laiku, atrado savo vietą hipių judėjimo įkarštyje, – sako S.Repečka.
„Susiklostė tokia visuomenės situacija, kai buvo staiga leista paskaityti tokią knygą. Tai buvo irgi tam tikras proveržis. Kažin ar vėliau, po kokių dešimties metų, ši knyga būtų pasirodžiusi taip pat sėkmingai. O anksčiau – kokiais 1962–63 m. turbūt iš viso nebuvo labai tikėtina, kad ji pasirodytų. Turbūt taip susiklostė aplinkybės, kad ji pasirodė pačiu laiku, atrado savo vietą hipių judėjimo įkarštyje.
Nors pavėluotai lyginant su Vakarais, bet kiekvienos tautos jaunimas, kad ir stipriai cenzūruojamas ir suvaržytas, vis nori pajusti laisvės poreikį. Anksčiau ar vėliau į kiekvieną visuomenę, kad ir kokia ji būtų, ateina tos panašios nuotaikos, kad ir vėluodamos. Tai čia nieko nuostabaus nebuvo, kad Lietuvoje taip pat buvo daug gerbėjų“, – sako S.Repečka.
„Ragavęs dzeno kūno, bet neragavęs kraujo“
Augęs labai katalikiškoje šeimoje ir ilgai save kataliku laikęs J.Kerouacas 1954-aisiais viename knygyne aptiko Dwighto Goddardo knygą „Budizmo biblija“. Tai svarbus J.Kerouaco gyvenimo momentas, po kurio autorius pradėjo intensyviai domėtis budizmu.
„Budizmo biblijos“ autorius, anot S.Repečkos, siekė budizmą susieti su krikščionybe. Tai ir patraukė J.Kerouacą.
„J.Kerouacui labiausiai imponavo mahajanos budizmas, kuriam būdinga atjautos idėja – kaip ir krikščionybei. Dėl to į J.Kerouacą nebuvo rimtai žvelgiama kai kurių kitų budistų, kurie jau buvo ir vienuolyne pagyvenę, labiau studijavę raštus ir linkę į mažiau jausmų apimančią, labiau nuo krikščionybės nutolusią pakraipą Chan arba Dzen. Rašytojas Allanas Watsas yra taip pasakęs apie J.Kerouacą: „Jis galbūt kažkiek ragavo Dzeno kūno, bet neragavo kraujo“, – prisimena S.Repečka.
J.Kerouacas buvo pats jautriausias iš beat kartos atstovų, švelniausias, mažiausiai linkęs į ištvirkavimą, – sako S.Repečka.
Anot S.Repečkos, mahajanos budizmas tiko J.Kerouaco būdui, jo prigimčiai.
„J.Kerouacas buvo pats jautriausias iš beat kartos atstovų, švelniausias, mažiausiai linkęs į ištvirkavimą. Jis buvo kukliausias, droviausias iš jų visų ir galbūt labiausiai linkęs į empatiją, į atjautą ir dėl to pasirinko mahajanos budizmo kelią“, – sako taip pat budizmu besidomintis S.Repečka.
Ir nors kai kurių amžininkų nuomone J.Kerouaco požiūris į budizmą buvo kiek paviršutiniškas, vienas iš žinomiausių šiuolaikinių budologų – Robertas Thrumanas – rašydamas įvadą 2008 m. pirmą kartą išleistai knygai „Pabusk. Budos gyvenimas“, jos autorių J.Kerouacą pavadino vienu pirmųjų vakariečių bodhisatvų (tai žmogus, atsisakęs nirvanos ir pasirinkęs savo išmintimi padėti kitiems pasiekti nušvitimą).
Be to, anot S.Repečkos, rašydamas knygas „Dharmos valkatos“ ar „Pabusk. Budos gyvenimas“, rašytojas buvo išstudijavęs nemažai budistinių tekstų, labiausiai Deimantinę sutrą ir stengėsi laikytis budistinių gyvenimo principų.
Tačiau vieno dalyko laikytis nepavyko – atsisakyti alkoholio. Alkoholis ir kitos svaiginimosi priemonės buvo neatsiejama beat kartos gyvenimo dalis.
„Nors J.Kerouacas negyveno tokio palaido gyvenimo, kokį gyveno kiti, pavyzdžiui W.S.Burroughsas ar A.Ginsbergas, bet vienoje iš paskutinių jo knygų – „Big Sure“ – jaučiamas apgailėstavimas“, – sako S.Repečka.
Anot vertėjo, „Big Suras“ yra nusivylusio, besiblaškančio, suprantančio, kad galbūt ir nepavyko budizmo keliu žengti žmogaus knyga. Pasak S.Repečkos, joje juntamas ir galbūt prie krikščionybės norinčio grįžti J.Kerouavo abejonės.
„Big Sure“ sis vadina save „prasigėrusiu bodhisatva“ ir sako, kad galbūt jam nepavyko deramai eiti tuo nušvitimo keliu ir kad nušvitimo jau pasiekti nebepavyks, nes vis dėlto alkoholis neleidžia to padaryti jam“, – sako S.Repečka.
Paskutiniai metai
Alkoholis ir buvo tai, kas pražudė J.Kerouacą. Paskutiniaisiais metais J.Kerouacas nebuvo laimingas: dėl perdėto alkoholio vartojimo sutriko kepenų veikla, o dienas jis leisdavo dėvėdamas chalatu ir apsiavęs šlepetėmis bei skųsdamasis Vietnamo karu.
1964-aisiais J.Kerouacas neteko sesers, 1966-aisiais jo mylima mama patyrė insultą, Metai prieš mirtį ginčas jį išskyrė su beat kartos kolega A.Ginsbergu. 1968-aisiais Meksikoje mirė ir artimas J.Kerouaco bičiulis N.Cassady, su kuriuo patirti nuotykiai nugulė romane „Kelyje“.
Paskutiniais metais jo kasdienybė sukosi aplink viskį, tekilą ar alų. Biografei Ann Charters jis sakė: „Aš esu katalikas ir negaliu nusižudyti, bet planuoju nusigerti iki mirties“. Mėnesį iki mirties J.Kerouacas buvo sumuštas bare, tačiau patirtų sužalojimų nesigydė.
J.Kerouacas mirė jaunas, sulaukęs vos 47-erių po daugybės metų besaikio alkoholio vartojimo ir savęs alinimo. Ir nors buvo didžiulės sėkmės sulaukusios knygos „Kelyje“ autorius, mirė teturėdamas 91 dolerį.
Vieną dieną pasijautęs blogai pradėjo vemti krauju, dėl to buvo nuvežtas į ligoninę, kur jam buvo diagnozuotas stemplės kraujavimas, atlikti keli kraujo perpylimai. Medikai bandė atlikti operaciją, tačiau alkoholio paveiktos kepenys neleido kraujui krešėti. Po operacijos J.Kerouacas taip ir neatsigavo ir mirė 1969 m. spalio 21 d. Mirties priežastis – alkoholinė kepenų cirozė ir vidinis kraujavimas.
Anot R.Šlapkauskaitės, itin ankstyva J.Kerouaco mirtis prisidėjo prie jo kaip bitnikų legendos statuso.
Didis palikimas
Neabejotina, kad J.Kerouacas paliko svarbų literatūrinį palikimą – ne vieną dešimtį prozos ir poezijos knygų. Jis buvo ir visos beat kartos dievaitis ir įkvėpėjas, vadinamas beat kartos tėvu.
J.Kerouacas ir jo kūriniai padarė didelę įtaką ir septintojo dešimtmečio populiariajai roko muzikai. Atlikėjas Bobas Dylanas, grupė „The Beatles“ (be to, pagal vieną versiją „The Beatles“ taip vadinasi dėl beat kartos įtakos), atlikėja Patti Smith, Tomas Waitsas, grupė „The Grateful Dead“ pripažįsta, kad J.Kerouacas padarė didelę įtaką jų muzikai ir gyvenimo būdui. Ką jau bekalbėti apie grupę „The Doors“: knygos „Mano gyvenimas su „The Doors“ autorius ir grupės narys Ray‘us Manzarekas rašė: „Manau, kad jei Jackas Keruakas nebūtų parašęs „Kelyje“, grupės „The Doors“ niekada nebūtų buvę.“
Anot R.Šlapkauskaitės, J.Kerouco kūryba neabejotinai turėjo didelį poveikį šiuolaikinei slemo (angl. slam) poezijai. „Slemo poezijoje pasitelkiami džiazo kūrybiniai principai, kuriuos beat karta vėlgi perėmė iš afroamerikiečių lyrikos, iš vergų dainų“, – sako ji.
Pasak pašnekovės, šiuolaikinėje skaitmeninėje poezijoje taip pat nepamirštamas J.Kerouaco spontaniškumo principas.
Jauni skaitytojai yra visuomet alkani skaitytojai. Ir jie atpažįsta J.Kerouaco romano „Kelyje“ alkį, su kuriuo lengva tapatintis, – sako R.Šlapkauskaitė.
„Tai tikriausiai liudija, jog beat kartos menininis pėdsakas niekur nedingo, iš literatūros tradicijos niekas nedingsta. Tik tai vienaip ir kitaip iš naujo suaktualinama.
Jauni skaitytojai yra visuomet alkani skaitytojai. Ir jie atpažįsta J.Kerouaco romano „Kelyje“ alkį, su kuriuo lengva tapatintis. Ir kritiškesniam skaitytojui tai gali būti problema. Tai, kad tekstą lengva suvartoti, tai, jog tekste laisvės idėja yra sukabinama su vartojimo idėja. Vadinasi, pats kultūrinis potencialas, kurio kaip ir siekė bitnikų literatūra, yra apverčiamas aukštyn kojom. Nes per vartojimą skaitytojai yra iš esmės asimiliuojami. Romanas iš pažiūros lyg ir šlovina pasipriešinimą, bet iš ties įgyvendina prisitaikymą. Čia yra tam tikro paradokso“, – sako R.Šlapkauskaitė.
Anot R.Šlapkauskaitės, nors beat kartos kūryba nebūtinai išlieka tokia aktuali, kokia buvo anksčiau, tačiau ir šiandien galima rasti paralelių su aplinkybėmis, dariusiomis įtaką beat kartai.
„Šiandien, turint galvoje kaip pakito Vakarų santykis su Rusija, tam tikri šaltojo karo atgarsiai, kurie formavo ir beat kartos laikyseną, apskirtai amerikiečių visuomenės laikyseną, gali būti vėl iš naujo suaktualinami, bet tai reikalautų atskiros kritinės refleksijos“, – sako ji.
Romanas iš pažiūros lyg ir šlovina pasipriešinimą, bet iš ties įgyvendina prisitaikymą, – sako pašnekovė.
S.Repečka sako, kad vėlesnėje J.Kerouaco kūryboje, kurioje jaučiasi autoriaus dvasiniai ieškojimai, susiję su budizmo pasaulėžiūra, tie, kas domisi rytų religija gali rasti įdomių budizmo interpretacijų, pajausti, kaip vakariečio pasauliečio pasąmonė suvokia budizmą.
„Knygose „Dharmos valkatos“ ir „Pabusk. Budos gyvenimas“ galima rasti rytietiškos išminties ir labai originalių jos vakarietiškų interpretacijų. Skaitant tas knygas apima šviesos, laisvės troškimo pojūtis. Įdomu, kaip žmogus vakarietis stengiasi savo sąmonę perlaužti ir priimti rytietišką mąstymą, į save sugerti idėjas ir transformuoti save.
Kiti kūriniai irgi pasižymi laisvės noru, sieku, paieškomis, kas niekur nedingsta, ir mūsų visuomenėje, juk mes dabar išgyvename įvairiausių transformacijų“, – sako pašnekovas.
S.Repečka taip pat akcentuoja, kad „Kelyje“ ypač aktuali jaunajai kartai.
„Visuomenė nuolatos linkusi sustabarėti, visą laiką jaunimas turi ieškoti naujų kelių išsivaduoti iš esamų normų. Dabar galbūt tas tranzavimas nebebūtų toks populiarus, bet skaitant tai, kaip gyveno tų laikų jaunimas, galima su labai daug kuo susitapatinti – su kokiomis idėjomis jie gyveno, kaip juos veikė muzikos, tam tikrų dvasinių paieškų stimulai. Man atrodo, kad kiekvienos visuomenės jaunimas turi atrasti savo kelią.
Kiekviena karta turbūt iš naujo vis perskaito ir pervertina tai, kas buvo parašyta jau senokai, tai aš manau, kad J.Kerouacą atras kiekvienas savaip“, – sako S.Repečka.
