Spalvingais personažais, klaidžiojančiais literatūrinės sostinės gatvėmis, puikia fantazija ir originalia pasakojimo technika giriamas romanas pradėtas rašyti Klaipėdoje. Kaip knygos pristatyme kalbėjo pats autorius, šis atstumas, kai gyvenama viename mieste, bet rašoma apie kitą, prisidėjo prie „Šimtmečių melancholijos“ nuotaikos.
„Rašant apie Vilnių būnant Vilniuje – viskas susidėliotų kitaip. Šis atstumas sukūrė bendrą jausmą Vilniui“, – kalbėjo autorius.
Rašytojo Marijaus Gailiaus, kuris moderavo knygos pristatymą, paklaustas, ar Vilnius vis dar nėra pakankamai aprašytas miestas, nes pastaruoju metu apie sostinę išleista pakankamai daug knygų, M.J.Urbonas teigė, kad neįmanoma šio bumo nepastebėti.
„Dėl to jaučiuosi nekaip, nes knygų apie Vilnių daug „pasipylė“. To nepastebėti yra neįmanoma. Dabar, kai tik pamatau Vilnių ant kokios nors knygos viršelio – knyga manęs daugiau nebedomina“, – kalbėjo „Šimtmečių melancholijos“ autorius pridėdamas, kad jo pasakojamas Vilnius yra kitoks.
Pasak M.J.Urbono, jo romanas skirtas skaitytojams, norintiems ne faktų apie Vilnių. „Man labiau norėjosi Gabrielio García Márquezo žaismo“, – teigė knygos autorius.
Neatsitiktinai romanas „Šimtmečių melancholija“ dažnai vadinamas magiškojo realizmo kūriniu. Aliuzija į vieną garsiausio magiškojo realizmo kūrėjų G.G.Márquezo kūrybą įžvelgti galima jau M.J.Urbono knygos pavadinime – „Šimtmečių melancholija“ čia primena garsiąją Kolumbijos rašytojo knygą „Šimtą metų vienatvės“.
„Rašant apie Vilnių būnant Vilniuje – viskas susidėliotų kitaip. Šis atstumas sukūrė bendrą jausmą Vilniui“, – kalbėjo autorius.
Visgi tai tėra atsitiktinumas.
„Pirminis knygos pavadinimas buvo „Šimtmečių sindromai“, tačiau tuo metu pasirodė knyga „Helsinkio sindromai“ ir aš pagalvojau, kad mano knyga bus per daug siejama su poezija. Pakeitėm pavadinimą, o jau pridavus spausdinti toptelėjo mintis, kad jis susijęs su G.M.Márquezo “, – romano pristatyme pasakojo autorius.
Pats romanas pradėtas rašyti 2012 metais, o baigtas po dvejų metų. Visgi autoriui tuo metu nepavyko knygos išleisti ir jos rankraštis nugulė į stalčių. Viiskas pasikeitė pernai, kai M.J.Urbonas tapo Pirmosios knygos konkurso laureatu ir buvo išleista debiutinė jo knyga „Dvasių urna“.
„Pirmoji knyga atvėrė duris „Šimtmečių melancholijai“, – juokėsi autorius.
Dvilypį Vilnių savo romane pavaizdavęs rašytojas prisipažino, kad knyga iš tiesų turėjo būti gerokai didesnės apimties, bet ją redaguojant atsisakyta trečdalio pasakojimo turinio.
Rašytojo M.Gailiaus, kuris moderavo knygos pristatymą, paklaustas, ar Vilnius vis dar nėra pakankamai aprašytas miestas, nes pastaruoju metu apie sostinę išleista pakankamai daug knygų, M.J.Urbonas teigė, kad neįmanoma šio bumo nepastebėti.
„Tai depresijos knyga. Jei pažvelgtume į tam tikrus skyrius, pamatytume, kad tai depresijos padiktuotas Vilnius. Rašydamas apie tai negalvojau, bet tuo metu pats išgyvenau ne pačius geriausius laikus“, – apie romano nuotaiką kalbėjo autorius pridėdamas, kad „Šimtmečių melancholija“ tuo pačiu yra ir karnavališka knyga, kurioje regime atitinkamus personažus, lengvai atpažįstamus mūsų laikais – nuo šalies prezidentės iki M.Gailiaus įvardintų paribio žmonių, tokių kaip transvestitai, gėjai.
„Beveik visi romano personažai yra klišės, o jei klišes panaudosi trinkamai, tai gali tapti neblogu menu“, – apie klišinius personažus, kurie sutinkami ne vienoje knygoje, kalbėjo M.J.Urbonas.
Vienu tokių personažų tapo sostinės simboliu vadinama Rožytė, kuri vaizduojama ir Andriaus Tapino knygoje „Vilko valanda“. Visgi M.J.Urbonas sako, kad jis neatsitiktinai šį personažą įtraukė į savo knygą – norėjosi papasakoti apie tokį Vilnių, koks yra iš tiesų, nieko neatsisakant.
Knygos „Šimtmečių melancholija“ pristatymas – vienas iš šį savaitgalį sostinėje antrą kartą organizuojamo „Paviljono knygų savaitgalio“ renginių. Nemokami literatūriniai renginiai vyks iki sekmadienio, o su renginių programa galite susipažinti čia.
