Šimtmetį Kanados mokyklose veikusią vietinių tautų vaikų pažeminimo sistemą knygoje aprašė lenkų žurnalistė

Į lietuvių kalbą vertėjos Irenos Aleksaitės išverstos „27 Toby Obedo mirtys“ – apdovanojimų pelniusios žurnalistės knyga, vainikavusi dvejus Kanadoje praleistus metus (išleido „Kitos knygos“).

Istorijos vadovėliai apie nusikaltimus tylėjo ištisus dešimtmečius, bet jau kurį laiką vyksta teismai, išmokamos kompensacijos, buriasi vietinių tautų atstovų tarpusavio pagalbos terapinės grupės.

Autorė pasakoja apie pažeminimą ir prievartą – traumas, kurias vaikystėje patyrę žmonės vėliau ilgus metus bando atsitiesti. Skriaudos ratas sukasi, nes pažemintieji žemina kitus. Vis dėlto vilties teikia stiprios asmenybės, atsikovojančios orumą, pasipriešinančios smurto inercijai ir klojančios naujo gyvenimo pamatus.

Kultūrų susikirtimai

Nuo XIX amžiaus visoje dabartinės Kanados teritorijoje buvo išplėtotas internatinių mokyklų tinklas. Vaikai būdavo atskiriami nuo tėvų, siekiant atversti juos į krikščionybę, įdiegti vakarietišką darbo etiką ir sėslų gyvenimo būdą.

Vakariečiai nesuprato, kaip galima šešias vasaros savaites švęsti Saulės ir Troškimo šventę, užuot dirbus laukuose ir taip kaupus maisto atsargas bei turtus, o senųjų tautų žmonėms neegzistavo žemės nuosavybės samprata. Juk Žemė – senesnė ir didesnė už mus, kaip galime ją turėti? Susidūrė visai priešingos pasaulėjautos.

Nuo XIX amžiaus visoje dabartinės Kanados teritorijoje buvo išplėtotas internatinių mokyklų tinklas.

Pradėjusiems lankyti mokyklą vaikams pirmiausia nuskusdavo galvą, nors jų kultūroje tai reiškia nelaimę. Vietoj vardų – tarkim, Waaseyaa (Pirmasis Spindulėlis), Bawaajige (Svajonė) ar Myeengun (Vilkiukas) – mokiniams suteikdavo eilės numerius.

Mokykloje vaikai labai greitai suprasdavo, kad kūnas jiems nebepriklauso. Dabar tai Šventosios Dvasios buveinė, o ją valdyti gali tik kunigas ar pastorius ir vienuolės.

Mokyklų, kuriose vyko nusikaltimai, suskaičiuota 136, jos veikė iki pat XX amžiaus paskutinio dešimtmečio. Internatuose gyveno mažiausiai 150 tūkstančių mokinių. Autorė aprašo tų mokyklų mokinių patirtis ir jų šiandieninį gyvenimą.

„Indėnai“ ir autochtonai

Knygoje vartojamas graikų kilmės žodis „autochtonai“. Tai senbuviai, pirmieji gyventojai, tebegyvenantys vietovėje, iš kurios yra kilę. Žodžiai „indėnas“ ar „eskimas“ šiais laikais nebevartojami ir laikomi įžeidžiais, nebent taip sako patys senųjų tautų atstovai.

Internatuose gyveno mažiausiai 150 tūkstančių mokinių.

Pirmosios Tautos – ne tas pat, kas „autochtonai“ – pastarasis terminas platesnis. Prie Pirmųjų Tautų nepriskiriami šiauriau gyvenantys inuitai ir inu, kaip pagrindinis knygos veikėjas Toby Obedas ir jo kaimynai – žmones kaip jie vadindavome eskimais.

Dar yra metisų (jie taip pat nepriskiriami prie Pirmųjų Tautų), kurių gyslomis teka ir Pirmųjų Tautų žmonių, ir atvykėlių iš Europos kraujas. Pirmosios Tautos, inuitai ir metisai kartu sudaro Indigenous Peoples, vietinių Kanados žmonių (autochtonų), mozaiką. Jų yra apie 5 proc. visų Kanados gyventojų.

Milžiniškos Kanados panorama

Senosios tautos gyveno – dažnai ir dabar tebegyvena – miesteliuose ir kaimuose už tūkstančių kilometrų nuo artimiausių didmiesčių. Į Kanados šiaurėje esančius miestus, tarkim, Hapi Valį‑Gus Bėjų, žemės transportu galima patekti tik kai užšalusios upės tampa greitkeliais – tada kelio ribas rodančios medžių linijos tęsiasi iki horizonto.

Mokyklų, kuriose vyko nusikaltimai, suskaičiuota 136, jos veikė iki pat XX amžiaus paskutinio dešimtmečio.

Maisto atsargos iš Guso į mažesnes gyvenvietes, įsikūrusias nesvetinguose Labradoro fiorduose ir užutėkiuose, gabenamos laivais, lėktuvais ar sniego skuteriais. Esama vietų, kur net nebuvo įžengęs žmogus. Guse gyveno ir vienas iš šios knygos herojų – inukas Toby Obedas.

Knygos ištrauka

***

Apie tai, kas dėjosi mokykloje, Toby pasakoja taip, tarsi būtų atšokusi kažin kokia vidinė spyruoklė, atsidaręs kažkoks stalčius su bylomis, išpampusiomis nuo policijos dokumentų. Kalba ir kalba, ramiai, metodiškai, tarsi atsiskaitydamas už tai, kas nutiko kitam žmogui. Nesustoja kokias dvi valandas.

Ikimokykliniuose ir mokykliniuose Toby Obedo prisiminimuose nedaug dailyraščio pamokų, laivų statymo mokslų, net ir priverstinio darbo tvarte. Užtat nuolat kartojasi šie raktiniai žodžiai: švilpia, zvimbia, paukši (pėrimo rimbu garsai); kalba, akcentas, pėrimas (prabilus inuitų kalba gaudavai rimbo); kamara, tamsa, badas (triada, palaužianti kiekvieną vaiką).

Apie tai, kas dėjosi mokykloje, Toby pasakoja taip, tarsi būtų atšokusi kažin kokia vidinė spyruoklė.

Iš Toby sužinau, kad apsišlapinti iš baimės – anaiptol ne metafora.

Jo prisiminimuose dažniausiai minima viena asmenybė: mokytoja, Miss Devil, panelė Nelaboji.

– Mums liepdavo žiūrėti, – sako Toby. – Nenorėjau, bet nė vienam vaikui nebuvo galima nusisukti.

Savo mokyklinius metus Toby apibendrina taip:

– Mokyklos suaugusieji žinojo. Bet nieko nedarė.

***

Prisimindamas mokyklą Toby pasakoja kupinais smulkmenų vaizdais – nors visa tai vyko daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Pasakoja ne tik apie konkrečias dienas, naktis, bet ir apie tai, ką iš Jeilio išsinešė į suaugusiųjų gyvenimą.

– Vis bijojau, kad man vėl ką nors padarys. Išėję iš mokyklos visą gyvenimą mes laukiame, iš kur kris smūgis. Visą gyvenimą susirietę, priklupę.

Mokykla baigėsi, bet žmonės neatsitiesė.

Vis bijojau, kad man vėl ką nors padarys. Išėję iš mokyklos visą gyvenimą mes laukiame, iš kur kris smūgis.

Iki šiol Toby vis užduoda sau klausimą: ar kartais nėra nusipelnęs bausmės? Ar atspėjo, ko iš jo reikalaujama? Ar daro, kas liepta? Ar atsakė taip, kaip reikia? Ar laiku pasitraukė, o gal vėl kas nors ne taip?

Ką man dabar padarys? Kas manęs laukia? Šie klausimai užgniauždavo kvapą ir tada mokykloje, berniukui tesant ketverių, ir lovoje, baltame patale, slaugei pasakius, kad jam amputuotos galūnės.

Tai, kas dėjosi tarp medinių Grenfello mokyklos sienų, buvo baisu – bet ilgainiui tapo norma. Tačiau neįmanoma buvo priprasti, kad aplinkui – nė vieno, kuriam būtų galima apie tai papasakoti.

Ir kurio būtų galima paprašyti netgi ne pagelbėti, ne įsikišti, nes to vaikai jau nebesitikėjo, bet nors lašelio vilties.

Toby nežinojo, kad jo vardas reiškia paguodą tiems, kurie neturi nieko. Jis laukė metų metus nepatirto pasigailėjimo. Nesijautė kam nors brangus.

– Tau ketveri, paskui šešeri, dešimt – ir žinai: tu niekam, absoliučiai niekam nerūpi.

Toby nežinojo, kad jo vardas reiškia paguodą tiems, kurie neturi nieko. Jis laukė metų metus nepatirto pasigailėjimo.

Suprato tiek, kad yra nereikalingas, kad be reikalo gimė. Kad niekas jo neišgelbės, niekas dėl jo nė piršto nepakrutins, – taip ir turi būti. Tada vaikams atrodė: nuo mokyklos, kurią įkūrė ir valdė labdaros draugija, išsigelbėjimo nėra. Bet vieną vasarą pinigai baigėsi, ir mokyklą uždarė. Tai nutiko 1979 arba 1980 m., šaltiniuose pateikiamos skirtingos datos.

Kaip šiandien savo puslapyje rašo Grenfello draugija, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje sveikatos priežiūros išlaidos smarkiai viršijo organizacijos galimybes. Finansavimo misijos didžia dalimi ėmėsi vyriausybė. Nuo 1949 m. Labradoras jau priklausė Kanadai, kuri nėra vientisa valstybė – tai federacija iš įvairiu laiku prisijungusių provincijų ir teritorijų.

Tai svarbu.

9-ajame dešimtmetyje Grenfellas nutraukė veiklą. Draugijos turtas už simbolinį dolerį buvo parduotas provincijos valdžiai. Naujoji valdžia perėmė ir materialųjį turtą, ir labdaros organizacijos pareigas. Grenfellas ėmėsi pašalpų bei stipendijų finansavimo ir sėkmingai veikia iki šiol.

Nors Tarptautinės Grenfello draugijos misijų veikla buvo nutraukta, o Jeilio mokykla – uždaryta, vaikų istorija tuo nesibaigia.

Išmesti jų į gatvę negalėjo, negalėjo ir grąžinti į šeimas. Daugelis tėvų nemokėjo prižiūrėti vaikų.