„Savęs tikrai nespaudžiau“, – apie šį pasiekimą sako S.Paltanavičius, atskleisdamas, kad rašymas jam visuomet buvo natūrali gyvenimo dalis. Naujausias kūrinys – tai ne tik pažintinė kelionė po gamtos pasaulį, bet ir vaikystės prisiminimų bei mokymų rinkinys, kviečiantis skaitytojus pamatyti pasaulį gamtos akimis.
– Ne kasdien nutinka tokia proga... laikyti rankose savo šimtąją knygą. Papasakokit apie ją.
– Mano rankose, kaip sakoma – „dar šilta knyga“, kuri vadinasi „Su gamta kišenėje“. Ji šiek tiek kitokia, nes – šimtoji. Nuo pirmosios, parašytos septintoje klasėje ir išleistos man studijuojant, prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus, taigi – laiko viskam buvo pakankamai. Kartais tarp knygų, ypač išleistų po 1990, skurdžiais blokados metais, būdavo keleto metų tarpas. Kitais metais išeidavo 5-6 knygos. Ilgainiui radosi tokia nemenka knygų rietuvė, liko tik jas suskaičiuoti... Taip ir gavosi 100.
– Jūsų knygos dažniausiai vaikams ir – apie gamtą. Kodėl taip?
– Apie gamtą rašau todėl, kad ji man svarbiausia, apie ją žinau daug ir iki pat šios dienos vis pildau savo žinias, atradinėju gamtos pasaulį. Mano žinioms tobulėti padeda ir dėstymas universitete, kur skaitau ornitologijos kursą. O rašyti vaikams būtina, nes, kaip visada sakau – „iš vaikų užauga žmonės, tai pati geriausia investicija...“
Būdamas vaikas labai pasigesdavau knygų apie gamtą – rūpėjo žinoti visus vabalus ir paukščius, augalus, o be jų to padaryti negalėjau. Tada burbėjau ir sakiau, kad užaugęs aš parašysiu knygas, kad vaikai galėtų patys viską sužinoti. Tada nežinojau, kaip tos knygos rašomos...
– Jau minėjote, kad pirma knyga parašyta septintoje klasėje. Kaip tą padaryti kaimo vaikui?
– Šiandien galiu pasakyti, kad buvimas kaimo vaiku man buvo viso gyvenimo previlegija, nes užaugau beveik gamtoje, be to – Sūduvoje (Suvalkijoje), kuri padovanojo įgimtas kalbos žinias ir klausą jai.
Pats sau rašinėti pradėjau gal trečioje klasėje, ilgainiui tai išaugo į kasdienį darbą. Tikrai, septintoje klasėje aš parašiau pluoštą pasakojimų apie gamtą, juos išsivežiau į Vilnių tapęs studentu – kažkur yra išlikęs toks užrišamas aplankas, ant kurio parašyta „Po žaliąja skraiste“. Tikras pirmosios knygos pavadinimas buvo kitas... Bet visai nesvarbu, kur kas man svarbiau, kad tada, septintoje klasėje, aš pradėjau rimtai dirbti su paukščiais, gavau prof. T. Ivanausko laišką ir palinkėjimus... Tada pirmą kartą sėkmingai dalyvavau respublikinėje jaunųjų biologų olimpiadoje...
– Na taip, po to baigėte Vilniaus universitetą, 40 metų dirbote gamtosaugos institucijose, rašėte straipsnius, fotografavote, vedėte radijo laidas ir rašėte knygas... O kas šioje, jau šimtojoje knygoje?
– O joje yra mano, septintoko pasaulio gabalėlis, prisiminimai – su gamta, šiek tiek – su žmonėmis. Knygą nuostabiai iliustravo dailininkė Reda Tomingas, už šį darbą esu jai be galo dėkingas. Tekstas... kas norės, jį paskaitys. Linkėčiau tą padaryti vaikams ir jaunimui. Nes taip jiems bus lengviau suprasti žmogų, kuriam gamta yra viskas: darbas, hobis, džiaugsmas, laimė ir visas gyvenimas.
– Ar galite sakyti, kad tikslas pasiektas? Nes knygų – jau šimtas.
– Bet aš neturėjau tokio tikslo: parašyti šimtą knygų. Dabar iliustruojama, maketuojama, redaguojama dar bent ketvertas jau „antrojo šimto“ knygų... Taigi – gyvenimas nesustoja, pasakoti, rašyti dar yra apie ką.
