2020 m. „Pirmosios knygos“ konkursui buvo pateikta 50 rankraščių – po lygiai prozos ir poezijos kategorijoms. Poezijos rankraščius vertino poetai Aidas Marčėnas, Erika Drungytė ir Gytis Norvilas. Prozos komisijos nariai – rašytojai Herkus Kunčius, Rasa Aškinytė ir Danielius Mušinskas. Lauros Kromalcaitės eilėraščių rinkinį „Mūsų čia niekad nebuvo“ ir Sauliaus Vasiliausko prozos knygą „Dabar aš ramiai papietausiu“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis dar šiais metais, jų leidybą iš dalies finansuoja Kultūros taryba.
Po konkurso rezultatų paskelbimo paklausinėjome būsimųjų knygų autorius – Saulių ir Laurą.
– Laimėjote PK konkursą, tai žinome, ką daugiau papasakotumėt apie save būsimiems kūrybos skaitytojams?
Laura: Gimiau Kaune, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Marijampolėje – pakeliui į mokyklą sukūriau ir dalį knygoje esančių eilėraščių. Tuometinėje aplinkoje buvo mažai dirgiklių, tad lengvai atsitraukiau nuo išorinio pasaulio – tada telefonu buvo galima tik paskambinti, o kalbėdavau irgi gan taupiai. Kaimynystėje gyveno upė, tiltas, agresyvoki jaunuoliai lakiniais batais ir ratais slampinėjančios benamės katės. Kartais visiems jiems jaučiu stiprius sentimentus. Paskui, nors vis dar buvau mažakalbė, mistiniu būdu baigiau komunikacijos studijas, o šiandien gyvenu, rašau ir dirbu Vilniuje. Pastaruoju metu mane labiausiai domina naivusis menas, persų manuskriptai ir vaikiškos knygos.
Saulius: Kaip ir visi debiutantai, visų pirma norėčiau, kad skaitytojai atsiverstų būsimą knygą, o žinios „apie autorių“ telieka kur nors jos pabaigoje ar paraštėje (na, arba atsakymuose į kitus klausimus).
– O ką norėtumėte nuslėpti?
Laura: Kurie eilėraščiuose atsispindintys įvykiai yra tikri, o kurie – ne.
Saulius: Nieko, esu atviras ir patiklus.
– Laura, paklausta, kaip reagavo sužinojusi, kad laimėjo konkursą, atsakė labai konkrečiai: „Nustebau – apsidžiaugiau“. Sauliau, o kaip Jūs reagavote į šią žinią?
Saulius: Pirmiausia pasiekė žinia, kad konkurso nelaimėjau. Natūralu, vėlesnę žinią sutikau su dviguba nuostaba, truputį suglumęs, it netikėtą rokiruotę, išgelbėjusią jau nurašytą partiją.
– Ką veikėte tuo metu, kai sužinojote, kad šiemet bus išleista Jūsų pirmoji knyga?
Laura: Kai ryte suskambo telefonas, ropščiausi iš patalų ir buvau bepradedanti eilinę dieną.
Saulius: Tuo metu sėdėjau prie kompiuterio, sklaidydamas archyvinius dokumentus ir skrebendamas klaviatūrą. Kelios akimirkos prieš netikėtą skambutį parašė žurnalistė iš mano gimtinės (Širvintų) norėdama susitarti dėl interviu „apie kelio pasirinkimą, mokslus, kūrybinį gyvenimą, veiklas“ ir panašiai. Pasiūliau kalbėtis 27-tą dieną, tai yra, per savo gimtadienį, o netrukus netikėtas skambutis virto kone gimtadienio dovana.
– Apibūdinkite keliais sakiniais savo pirmąją knygą. Apie ką ji?
Laura: Apie prisiminimus, kurie dažnai virsta neapibrėžtomis, sapniškomis istorijomis – faktai ir detalės, žmonės ir gyvūnai, kuriuos kažkada pažinojau arba sugalvojau. Kad ir kaip būtų, juos vienaip ar kitaip pažįstame visi – jie liudija apie svarbiausias neišvengiamybes: susitikimus, išsiskyrimus, mirtį. Apie saugios distancijos tarp savęs ir kasdienos išlaikymą. Ir apie tą jausmą, kad mūsų čia iš tikrųjų galbūt niekuomet ir nebuvo.
Saulius: Knyga sudaryta daugiausia iš trumpų tekstų, rašytų skirtingu laiku ir įvairiomis aplinkybėmis. Aišku, galima būtų sukurpti visokių gražių metaforų ir išvedžiojimų, bet knyga vis tiek yra (bus) apie mane ir kitą, santykį su išoriniu pasauliu ir kalba, nerimą ir laukimą, įvairias kasdienybės įtampas ir bandymus iš jų išsprūsti, patirti estezę.
– Kada parašėte pirmąjį tekstą? Kas Jums yra rašymas?
Laura: Rašyti pradėjau seniai, o eilėraščius rodyti kitiems – tikriausiai 8-oje klasėje. Kodėl rašau, negaliu atsakyti ir šiandien. Tikriausiai įvardinčiau kaip būtinybę – nesvarbu, kad ir kuo būtum užsiėmęs, kartais įspūdis ar veikėjas iš pradžių iškyla mintyse, o paskui braunasi į popieriaus lapą (dažniausiai tai būna parduotuvės čekiai). Niekas neatsiklausia, ar tau to reikia, ar tu nori – tiesiog neturi pasirinkimo. Kitą dieną ateina dar viena eilutė ar įvaizdis – taip lipdosi eilėraščio kūnas.
Saulius: Rašymą siečiau su saviieška ir mokymusi prabilti (suvokti pasaulį) naujai. Teksto kūrimo procesas sykiu yra ir darbas, ir terapija, ir ugdymasis, ir stebėjimas, ir, labiau pavykusio kūrinio atveju, stebėjimasis.
Ankstyviausieji tekstai gimė mokykloje. Pirmoji „publikacija“ pasirodė dar 5-oje klasėje – žurnale vaikams „Žvaigždutė“. Vadinosi tokiu holivudiniu pavadinimu „Gražuolė 2“ ir dramatiškai pasakojo apie katytę, nukritusią nuo laiptų ir vėliau užmigdytą veterinaro. Vėliau rašytus sentimentalius eilėraščius lietuvių kalbos mokytoja Rasa Baranauskienė korektiškai pašiepė ir pasiūlė pamėginti esė žanrą (ačiū, mokytoja!). Tų esė (menu pavadinimus – „Matematikė žuvis“, „Dantistė“, „Kėdė“, „Sostinėje nėra krokodilų“ ir pan.; pasirausęs sename PC savo nuostabai radau ir tekstą „Dienos miegas ir dienos pietūs“, susišaukiantį su naujojo rankraščio pavadinimu) rašiau gana daug, ypač paveiktas Kęstučio Navako ir Sigito Parulskio eseistikos. Netgi buvau sudaręs rankraštį ir dalyvavau „PK“ konkurse, rodos, 2009-aisiais, tuo metu, kai ėmiau skelbti pirmąsias „rimtesnes“ publikacijas kultūrinėje spaudoje. Tada dar vykdavo konkurso dalyvių kūrybos aptarimai, ir vienas komisijos narys, demonstratyviai pavartęs kelis rankraščius, visiems susirinkusiems pasiūlė kažką panašaus: „Meskit tas rašliavas, susiraskit normalų darbą, antrąsias puses ir laimingai gyvenkit“ (!). Nemažai dalyvavusiųjų taip ir pasielgė, vienas kitas (tikrai buvo Ernestas Noreika, jį ir kitus užfiksavo su fotoaparatu sukiojęsis Regimantas Tamošaitis) dabar literatūros lauke jau įsitvirtinęs autorius. Vėliau vyko visokie literatūrinės iniciatyvos-sambūriai, padėję pažvelgti į savo tekstą ne kaip į „kūdikį“, o kaip į savarankišką kalbos, literatūros objektą.
Iš lietuvių filologijos studijų anuometiniame Lietuvos edukologijos universitete prisimenu Vandos Juknaitės paskaitas. Sykį, gavęs jos kiek pabraukytus savo kuklius tekstus, radau įrašą: „Sveikinu, viščiukas išsirito!“, o kitame lape – „Dabar jau plaũk pats.“ Iki šiol jai, kaip ir daugeliui kitų literatūros katedros dėstytojų, esu nuoširdžiai dėkingas.
– Kas yra pirmasis Jūsų kūrybos skaitytojas? Ar nebijote kritikos?
Laura: Pirmoji mano eilėraščius skaitė lietuvių kalbos mokytoja, kuri supažindino su tais poezijos autoriais, kurie, deja, nebuvo įtraukti į vadovėlius. Kalbant apie kritiką – manau, kad ji vertingiausia tada, kai yra auginanti. Ir jeigu nusprendi savo kūryba dalintis su kitais, tau neišvengiamai turėtų rūpėti, ką apie ją galvoja skaitytojai.
Saulius: Įtariu, kad tekstai aktualesni daugmaž mano kartai, jaunimui (tiesa, 20-mečiui aš turbūt jau nebe toks ir jaunimas), nors, jei komisija atrinko, galgi šį tą įdomaus čia įžvelgs ir patyrusio skaitytojo akis. Konstruktyvios tekstų kritikos veikiau ne bijau, o laukiu. Prisibijau tėvų, giminių kritikos! (Antai tėvas, sužinojęs naujieną apie mano „PK“, paklausė: „Konkursą laimėjai, o knygą ar parašei?“).
– Ką mėgstate skaityti pats? Kokius rašytojus įvardintumėte kaip savo autoritetus?
Laura: Naujausia grožinė knyga, palikusi įspūdį, – Arnon Grunberg „Fantomo skausmas“. Kalbant apie mėgstamus autorius, į galvą ateina šios pavardės: Ota Pavelas, Ianas Banksas, Miloradas Pavičius, Richardas Brautiganas, Philipas Larkinas, Rae Armantrout, C. A. Conradas. Man patinka jų kuriama realybė ir tyčinis, kartais kraštutinis naivumas.
Saulius: Mėgstu kalbos ir naratyvo požiūriu koncentruotą, suveržtą rašymą, vengiantį dekoracijų, estetinio pertekliaus. Iš lietuvių prozos imponuoja Danutės Kalinauskaitės, Vido Morkūno, Undinės Radzevičiūtės, Andriaus Jakučiūno, Mariaus Ivaškevičiaus kūryba (iš vyresnių – J.Apučio, I.Mero, S.T.Kondroto, J.Kunčino, V.Juknaitės); savo šmaikštumu ir nebūdinga mūsų laukui laikysena traukia Antano Šileikos asmenybė ir trumpieji tekstai; kontekste kitoniški, bet aktualūs Paulinos Pukytės, Jono Žakaičio, Valentino Klimašausko tekstai. Svarbi ir jau minėtoji K.Navako ir S.Parulskio, o taip pat Giedros Radvilavičiūtės, Dalios Staponkutės eseistika. Kalbant apie užsienio literatūrą, savo laiku nemenką įtaką darė B.Hrabalo „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ ir G.Grasso „Šuniški metai“; taip pat J.Pilcho, J.P.Sartre̕o, S.Becketto, Ch.Bukowskio, D.Charmso, J.Fosse, E.Kereto, O.Pavelo trumpoji proza, daugelis M.Kunderos, W.Gombrowicziaus ir S.Aleksijevič knygų. Toliau reiktų vardyti ne mažiau svarbius dienoraščius, psichologinę, sociologinę, įvairią akademinę lektūrą ir, žinoma, poeziją, kurią kartkartėm mėginu versti iš vokiečių ir anglų kalbų.
