Pasak vertėjo, šiam regionui būdingas nuo kalnų atplūstantis vėjas mistralis, kuris ne tik tapo jungiančiąja knygos ašimi, bet ir labai tiksliai apibūdina pačią poetų kūrybą, jų santykį su žodžiu, savo skaitytojais bei klausytojais.
„Man labai patinka jų nuoširdus ryšys su gyvenimu, savo patirtimis, jie ir jos rašo be jokių intelektualų kaukių, nevaidindami, su didele aistra ir išradingumu. Jeigu naudoja žargoną, kalba tampa tokia laukinė, tokia užburianti, kad būtinai norisi su ja pašokti, leistis į sūkurį“, – teigia D.Gintalas.
Šios antologijos išleidimo proga su poetu kalbamės apie poezijos vertimus ir jų įtaką paties kūrybai, lietuvių skaitytojams šiek tiek pažįtamą moderniąją ir visiškai nežinomą šiuolaikinę prancūzų poeziją, pietryčių Prancūzijos poetus ir vėjo mistralio nuolatos pakraunamas jų kūrybines baterijas.
– Dainiau, tavo bibliografijoje gan solidžiai atrodo verstų knygų sąrašas, kuriame, žinoma, dominuoja romanai, tiesa, esama ir tokių specifinių leidinių kaip Guy Debord'o „Spektaklio visuomenė“ ar Fernand'o Braudelio „Civilizacijų gramatika“. Tačiau pats būdamas poetas jau daugybę metų reguliariai verti ir prancūzakalbius poetus, kurių publikacijos pasirodo kultūrinėje spaudoje ar almanachuose. Kaip pats apibūdintum savo santykį su poezijos vertimais – tai galimybė išlaikyti poetinės kalbos jauseną bei vertėjo įgūdžius, nepaliauti domėtis kitų kraštų literatūra, o gal ir savotiška įkvėpimo teritorija savo paties kūrybai?
– Prie poezijos vertimų pirmiausia stumia kultūrinė, kalbinė smalsa ir noras dalintis. Prancūzų kalbą norėjau išmokti vien dėl galimybės skaityti prancūzų eilėraščius originalo kalba ir juos versti. Noras susikalbėti su pačiais prancūzais buvo antraeilis dalykas. Kai kažkadaise lankiausi tarptautiniame vertėjų centre Pietų Prancūzijoje, Arlyje, kai kurie vertėjai su nuostaba žvelgė į mane, be prozos, verčiantį ir poeziją. Jiems tai buvo kiek keista, kad kažkas verčia tokį sunkokai profesionaliai ir dar sunkiau finansiškai apčiuopiamą dalyką.
Kitas momentas: romanus ar veikalus leidyklos dažniausiai siūlo, o tu paskaitęs sprendi, imsiesi vertimo ar ne, o čia visiška tavo paties iniciatyvų ir manevrų laisvė. Belieka turėti įkvėpimo, valios ir pakankamai laisvo laiko, mat kai kurie poezijos vertimai – itin imlūs laikui.
Poezijos vertimai yra galimybė išlaikyti kalbos jauseną, ypač kai pats ilgą laiką nerašai.
Taip, poezijos vertimai, kaip pats sakai, iš tiesų yra galimybė išlaikyti kalbos jauseną, ypač kai pats ilgą laiką nerašai – tarkim, dabar, nuo karo Ukrainoje pradžios, neparašiau nė vienos eilutės...
Taip pat tie vertimai įkuria ugnies ir tavo paties kūrybai, bet čia ne mažiau daro įtakos ir tiesiog poezijos skaitymas. Pagrindinė varomoji jėga – visgi noras supažindinti. Juk yra tiek geros, įdomios poezijos, o ją išversti tiesiog nėra galimybių – nors raukis plaukus.
Kartais pasvajoju: jeigu turėčiau pusiau slaptą finansinį šaltinį, na, tokią nuolatinę „stipendiją“, užsiimčiau vien poezijos vertimais.
– Lietuvoje poezija turi nedidelę, tačiau gan stabilią skaitytojų bendruomenę. Kita vertus, užėjus į knygyną, galima rasti pakankamai platų vietinių poetų eilėraščių knygų pasirinkimą – nuo klasikų iki šiuolaikinės eksperimentinės poezijos. O kaip įvardytum situaciją Prancūzijoje? Kokiais tiražais ten leidžiamos eilėraščių knygos? Ir koks poetų statusas prancūziškoje visuomenėje?
– Prancūzijoje akivaizdžiai karaliauja romanas. Per metus jų išeina apie 500–600. Tarkim, naujo Virgienie Despantes romano „Cher connard“ per dvi savaites buvo parduota 70 000 egzempliorių! Lietuvoje tokie skaičiai nesuvokiami.
O štai poezijos tiražai, nepaisant šalies dydžio, iš esmės tokie patys kaip Lietuvoje. 500 egzempliorių tiražas – normalu. Tačiau neretai jie kartojami, leidyklos lanksčios ir reikalui esant papildomai išleidžia šimtą ar du šimtus egzempliorių, todėl tokių „nepilnų“ tiražų randasi ne vienas.
Poezijos tiražai Prancūzijoje, nepaisant šalies dydžio, iš esmės tokie patys kaip Lietuvoje.
Iš dalies tai vyksta dėl to, kad poetai ir poetės tenai baisiai aktyvūs, dalyvauja galybėje skaitymų ir vietinių festivalių, gyvas santykis su skaitytoju jiems be proto svarbus. Išleisti knygą toli gražu nepakanka, atrodo, kad ir pačiam didžiausiam intravertui ten gyvas skaitymas publikai – savaime suprantama duoklė poezijos dievams ir deivėms.
Iš poezijos, kaip ir Lietuvoje, ten nepragyvensi, todėl poetai užsiima įvairiausiais darbais. Bet ten poetas – tikrai didesnis, ryškesnis, aktyvesnis kultūrinis ir socialinis budintojas nei Lietuvoje. O ir jų pačių bendrystė man pasirodė stipresnė.
– Skirtingų pasaulio šalių poezijos antologijų leidimai Lietuvoje nėra itin dažnas reiškinys. Tiesa, tavo verstus prancūzus štai pasivijo ką tik pasirodžiusi ir baltarusių poetų antologija, tačiau šis sutapimas labiau išimtis nei dėsningumas. Įdomu, kodėl tu pasirinkai versti ne ryškiausius visos Prancūzijos vardus, bet susikoncentravai į pietryčių Prancūzijos regioną? Kas nulėmė šitokią koncepciją?
– Kas tie ryškiausi visos Prancūzijos vardai? Šalis didžiulė, Lietuvos masteliu – milžiniška, gerų įvairių kartų poetų – gyvas galas, tad imk ir išrink kad geras, tarkim, dešimt ryškiausių visos Prancūzijos poetų. Manau, tai misija neįmanoma. Vis viena tektų rinktis pagal savo supratimą, pajautimą ir skonį, ne paskutinėje vietoje būtų ir lemtingi atsitiktinumai. Ir tai būtų pirmiausia man pačiam ryškiausi poetai. Nors žinotum, kad liko nepateiktas dar visas būrys ne mažiau ryškių autorių.
Todėl nutariau veikti kitaip. Griebti gabalais geografine prasme. Sudariau sau tokį planą: padalinti Prancūziją į keturis penkis regionus ir išleisti kelias antologijas stengiantis pateikti kuo platesnį šiuolaikinės prancūzų poezijos lauką. Ar tai pavyks padaryti – kitas klausimas. Bandysiu.
Sudariau sau tokį planą: padalinti Prancūziją į keturis penkis regionus ir išleisti kelias antologijas stengiantis pateikti kuo platesnį šiuolaikinės prancūzų poezijos lauką.
O į pietryčių regioną susikoncentravau pirmiausia todėl, kad šio regiono poetų kūrybą geriausiai pažįstu. Kai į „Poezijos pavasario“ festivalį dar 2015 metais atvyko poetas iš Liono Jeanas-Baptiste’as Cabaud, atsivežė krūvelę svo bičiulių poezijos knygelių. Paskaitęs supratau, kad verta versti, dalintis su skaitytojais, – stipri, įdomi poezija. Pasidomėjau kitais autoriais ir supratau, kad būtinai reikia sudaryti antologiją juo labiau kad lietuviams šiuolaikinė prancūzų poezija beveik nepažįstama.
– Ar, žvelgiant į visos Prancūzijos poezijos kontekstą, šio krašto poetų kūryba turi kažkokią savo specifiką, regioninį išskirtinumą? Ar tas vėjas mistralis, būdingas šiam kraštui ir tapęs knygos pavadinimo ašimi, taip pat juntamas ir poetų kūryboje, gyvensenoje, mąstyme?
– Mane sužavėjo šio regiono autorių ilgi, galingi poetiniai tekstai – savotiškos poemos kosmologijos, ekologijos, socialinio būvio temomis, gebėjimas visa tai jungti, paversti gyvu, žaižaruojančiu, organišku pasauliu. Gaila, tokių tekstų į antologiją neįdėsi – norisi autorių reprezentuoti bent keliais skirtingais jo tekstais.
Taip pat keri ir poezijos kūrinių formų įvairovė – nuo standartinio eilėraščio iki hibridinių, keistų žanrų, kur susilieja ir poezija, ir proza, ir pjesė, ir epistolika ir dar dievai žino kas... Veriasi netikėti kalbiniai pasažai, netikėti rakursai, tekstuose labai daug dinamikos, gyvasties, savotiško anarchizmo, gamtos gaivalo mieste.
Veriasi netikėti kalbiniai pasažai, netikėti rakursai, tekstuose labai daug dinamikos, gyvasties, savotiško anarchizmo, gamtos gaivalo mieste.
Svarbus autorių bruožas – socialinė tematika, universalumo lygmuo mokant atsiriboti nuo asmeniškumo, o kartu paradoksaliai jo neprarandant. Poetų galvose tikrai daug vėjo – mistralio – tiek kūryboje, tiek bendravime, jų tinklaraščiuose, internetiniuose puslapiuose akumuliuojama daug įvairių idėjų, daug kūrybinės energijos.
– Antologija – tai tartum bandymas padaryti objektyvų pjūvį, parodyti egzistuojančius sluoksnius, įvairovę, skirtingumą ir panašumus. Tačiau poezijos skaitymas, o dar labiau – vertimas – tai labai subjektyvus matymas ir pasirinkimas. Tad, sakyk, kodėl būtent šie dešimt poetų, o ne kiti sugulė į knygą?
– Pietryčių Prancūzija turi tiek puikių poetų, kad antologijoje norėjosi pateikti bent dvylika autorių. Buvau taip numatęs. Bet karas Ukrainoje taip vožė per galvą, kad maždaug mėnesį negalėjau dorai susikaupti ties poezijos vertimais, šių žiaurių įvykių akivaizdoje visai tai pasitraukė į antrą planą. Paskui jau pamačiau, kad su dvyliktuku nebespėju. Teko apsiriboti dešimčia autorių, ir tai tik viduriniosios kartos. Dėl minėtos gerų poetų gausos kitaip buvo neįmanoma.
O pasirinkimas, taip, subjektyvus. Bet nemanau, kad kitas vertėjas būtų pasirinkęs visai kitus autorius. Tam tikras branduolys greičiausiai išliktų. Nors gal ir klystu. Kita vertus, visai įmanu būtų sudaryti ne prastesnę kitų dešimties šio regiono viduriniosios kartos autorių antologiją.
Tai, mano galva, puikūs ir skirtingi autoriai. Jie man labiausiai užkliuvo, sukėlė vidinį vėją.
Kodėl būtent šie dešimt autorių? Pirmiausia todėl, kad tai, mano galva, puikūs ir skirtingi autoriai. Jie man labiausiai užkliuvo, sukėlė vidinį vėją. Taip pat man labai svarbi buvo poetinio kalbėjimo įvairovė, todėl norėjosi, kad kiekvienas antologijos autorius atsivertų savu balsu, šitoje poetinėje polifonijoje vienas kitą papildytų, ir tai leistų atskleisti bent apytikslį to regionų poetų kūrybinį vaizdą.
Maža dalimi tokį pasirinkimą lėmė ir tam tikros aplinkybės. Pavyzdžiui, vienas poetas kažkodėl neatsiliepė į mano laišką, nepavyko susisiekti ir per feisbuką, nutariau, kad taip ir turi būti, daugiau jo nebeatakavau, tiesiog pasirinkau kitą panašios stilistikos autorių... Tokios tad mažos likimo išdaigos.
– Ką jų tekstuose atradai sau pačiam? Kažkas gal nustebino, ko mūsų poezijoje nėra ir tapo tau asmeniškai gaiviu vėju, o gal galingu skersvėju, sujudinusiu, apvertusiu ir tavo paties poetinės kalbos ir vaizduotės pajautą?
– Pirmiausia, buvo didelis malonumas su tais tekstais dirbti, rašinėtis, bendrauti su autoriais. Dėl to buvo proga su kai kuriais susimatyti ir pabendrauti gyvai – Lione gyvenantys Samantha Barendson ir Gregoire’as Damonas atvyko į festivalį „Kauno literatūros savaitė“, o poetas iš Marselio Laurent’as Bouisset – į „Poetinį Druskininkų rudenį“. O gyvas bendravimas – šventė.
Kaip jau esu minėjęs, sužavėjo ilgi, kolosalūs, universalūs tekstai – ištisos poetinės visatos. Man labai patinka jų nuoširdus ryšys su gyvenimu, savo patirtimis, jie ir jos rašo be jokių intelektualų kaukių, nevaidindami, su didele aistra ir išradingumu. Jeigu naudoja žargoną, kalba tampa tokia laukinė, tokia užburianti, kad būtinai norisi su ja pašokti, leistis į sūkurį.
Man labai patinka jų nuoširdus ryšys su gyvenimu, savo patirtimis, jie ir jos rašo be jokių intelektualų kaukių, nevaidindami, su didele aistra ir išradingumu.
Tiesa, ją labai sunku lietuviškai perteikti, bet pabandžiau. Kad ir turint omeny nuostabų, pašėlusį L.Bouisset eilėraštį apie gatvės krepšinį, tekstą, kur susilieja aistra sportui ir rašymui, socialinės peripetijos, ir visa tai plukdo galingas kalbos srautas... Tai, kaip sakoma, veža. O koks malonumas tokį tekstą skaityti publikai. Jau teko patirti.
– Dalis į antologiją patekusių autorių priklauso „Gyvų poetų, kurie vieną dieną mirs“ draugijai. Neabejotinai, šis pavadinimas turi sąsajų su garsiu režisieiriaus Peterio Weiro filmu „Mirusių poetų draugija“. Sakyk, kas tai per draugija ir kuo jie užsima?
– Taip, draugijos sąsaja su Peterio Weiro filmu akivaizdi. Bet pagrindinė šios draugijos veiklos kryptis gana paprasta – organizuoti ir aktyviai dalyvauti poetiniuose skaitymuose, sambūriuose, susitikimuose su žmonėmis. Atrodo, kad jų polėkis puikiausiai nusako ir carpe diem principą. Skink dieną, mėgaukis šia akimirka, šios dienos energija, nuotykiu, nes rytoj to nebebus, rytoj nebebus tavęs. Man tas jų sambūrio pavadinimas atrodo ir žaismingas, ir labai jautrus.
– Reikia pastebėti, kad knyga yra dvikalbė – šalia vertimų pateikiamas ir teksto originalas. Koks motyvas nulėmė būtent tokį sumanymą? Juk jei ne originalūs eilėraščiai, bent jau knygos apimties prasme, antologijoje galėjo būti daugiau autorių, daugiau eilėraščių, vadinasi, didesnis ir platesnis pjūvis.
– Dvikalbės knygos idėjos autorius – leidėjas, asociacijos „Slinktys“ vadovas ir poetas Juozas Žitkauskas. Tokiu principu „Slinktys“ leido ir kartvelų jaunųjų poetų antologiją „Aidintys“, ir latvių autoriaus Kārlio Vērdiņio poezijos rinktinę. Tokių dvikalbių poezijos rinkinių yra tikrai daug. Netgi „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachas dvikalbis, netgi trikalbis, nes neanglakalbių užsieniečių autorių tekstai, be originalų ir vertimų į lietuvių kalbą, pateikiami ir anglų kalba.
Taip, jeigu antologija būtų išleista vien lietuvių kalba, tilptų ir daugiau autorių, ir daugiau eilėraščių, sutinku. Beje, dalies išverstų tekstų teko atsisakyti vien dėl knygos apimties suvaržymų.
Skaitytojas turi galimybę susitikti su originalu, jį priklausomai nuo savo kompetencijų kalbiškai pačiupinėti ir aklai neiti vertėjo siūlomu keliu.
Bet yra ir kita dvikalbės knygos medalio pusė: skaitytojas turi galimybę susitikti su originalu, jį priklausomai nuo savo kompetencijų kalbiškai pačiupinėti ir aklai neiti vertėjo siūlomu keliu, tokiu būdu jam atsiveria platesnė panorama, gilesni kalbiniai, poetiniai vandenys – net ir nemokant kalbos, šįkart prancūzų. Apie egzotines kalbas nekalbu, tais atvejais žaidžia tik grafiniai, vizualiniai dalykai.
Galop skaitytojas, ypač jeigu jis pats vertėjas, gali pamatyti vertėjo sprendimus, dėl kažko pasiginčyti, dėl kažko pasidžiaugti ar pasimokyti – čia visos kortos atverstos, o knygos vertėjas nuogas. Ir štai šis apnuoginimas knygai priduoda solidumo.
Ir dar: tokią antologiją kaip „Šokantis mistralis“ galima drąsiai pristatyti ir siūlyti skaitytojui net tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje. Iš esmės viskas, kas pateikta lietuviškai, pateikiama ir prancūziškai. Taigi, knyga įgauna universalumo.
– Įdomu tai, kad Lietuvoje eilėraščiai daugiausia gyvuoja kaip knygos žanras. Šia prasme poezija yra intymus ir asmeninis skaitytojo santykis su tekstu. Žinoma, egzistuoja ir kiti formatai – slemo scena, poezijos skaitymas kaip performanas ar koncertas, kur poetas tampa savo teksto atlikėju, personažu. Minėjai, kad Prancūzijoje gyvas eilėraščio skaitymas pačiomis įvairiausiomis formomis yra tapęs ne tik norma, bet ir būtinybe. Papasakok apie tai plačiau? Kas, tavo manymu, tai lemia – regioninis bruožas, žmonių charakterio savybės, kultūra, aplinka?
– Na, lemia visi išvardinti dalykai, net sunku pasakyti, kurie pirmiausia. Pažįstu tris prancūzus poetus, tiesa, vienas jų Alexis Pelletier – iš Normandijos, kiti du – jau minėti antologijos autoriai – G.Damonas ir L.Bouisset – juos sieja tai, kad jie keliasi apie ketvirtą penktą ryto tam, kad galėtų skirti laiko sau, galėtų miestui ir vaikams dar miegant skaityti ir rašyti, o paskui arba dar nusnūsta, arba keliauja tiesiai į darbus. Taip veikia jų vidinis laikrodis, atliepiantis literatūrinės aistros ritmą. Vadinasi, literatūra, kūryba veriasi kaip kasdienis kūrybinis ritualas, kaip atnašavimas vidiniams poreikiams, savo paieškoms.
Literatūra, kūryba veriasi kaip kasdienis kūrybinis ritualas, kaip atnašavimas vidiniams poreikiams, savo paieškoms.
Tas dvasinis variklis įtemptai veikia ir kalbant apie skaitymus. Jų daug vyksta ne tik tradicinėse erdvėse, bet ir klubuose, gatvėse... Poetai ir poetės noriai filmuojasi ir siunčia įskaitytus eilėraščius draugams ar į festivalius – nesikuklindami, natūraliai, be jokio patoso, tiesiog norėdami dalintis.
Apskritai internete galima rasti ir nemažai audiovizualinių eilėraščių bei pačių autorių įskaitytų tekstų audioformatu – su muzikiniu fonu ar be jo. Gausa pritrenkianti!
– Lietuvoje gerai žinomi tokie moderniosios prancūzų poezijos autoriai kaip Charles‘is Baudelaire'as, Arthuras Rimbaud, Paulas Verlaine‘as ir dar vienas kitas grandas. Tačiau išsamios pažinties su pasaulio kultūrai didelės reikšmės turinčia modernia prancūzų literatūra, ypač poezija, neturime iki šiol. Sakyk, jei turėtum galimybę sudaryti naują prancūzų antologijos tomelį, kuriame būtų jau ne šiuolaikinė, bet modernioji prancūzų poezija, be kokių vardų neįsivaiduotum tokios knygos?
– Turbūt norint pateikti išsamesnį moderniosios prancūzų poezijos vaizdą reikėtų pusšimčio autorių. Bet tai jau milžiniškas ir ne vieno vertėjo darbas. Be tokių geriau žinomų autorių kaip René Charas, Paulis Valéry, Guillaume’as Apollinaire’as, Louis Aragonas, būtinai turėtų rastis kiek mažiau žinomi poetiniai bastūnai ir man labai patinkantys autoriai Henri Michaux, Blaise’as Cendrars'as, Antoninas Artaud, Jeanas Cocteau, Raymond’as Queneau, Philippe’as Soupault ir kt. Visų neišvardinsi. O ir nereikia. Reikia imtis darbų.
