Kai vienos knygos negana – tęstinės istorijos
Galbūt priklausote tai kategorijai skaitytojų, kurie kelių dalių romanus pradeda skaityti tik tada, kai jau būna išverstos ir išleistos visos knygos dalys? Jums taip tiesiog smagiau, patogiau, o po pirmųjų dalių nereikia stabtelėti ir laukti naujos dalies ir visu romanu galite pasimėgauti vienu ypu. Tuomet pats laikas atkreipti dėmesį į šias romanų serijas.
Karlo Ove’ės Knausgårdo ciklas „Mano kova“. Kol laukiame pasirodant paskutinės ir didžiausios šeštosios romanų ciklo „Mano kova“ dalies, pats metas pradėti skaityti penkias pirmąsias: „Mirtis šeimoje“, „Mylintis žmogus“, „Vaikystės sala“, „Šokis tamsoje“ ir „Kartais turi lyti“. Visas jas iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė.
Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.
Norvegijoje jis ne veltui vadinamas fenomenu, o kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. „Mano kova“ literatūros kritikų vertinama kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.
Virginie Despentes trilogija „Vernonas Subutexas“. Lietuviškai pasirodo trečioji, paskutinė romano dalis, tad pats metas susipažinti su Vernonu Subutexu ir visa margiausių personažų pilna trilogija. Pirmąją romano dalį iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas, o kitas dvi – Dainius Gintalas.
Kas yra Vernonas Subutexas? Miesto legenda. Puolęs žmogus. Visuomenės veidrodis. Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga. Pasibaigus santaupoms, kaupiantis skoloms ir mirus turtingam draugui, kuris mokėdavo už jo buto nuomą, Vernonas Subutexas atsiduria Paryžiaus gatvėse – visuomenės paribiuose.
Kristinos Sabaliauskaitės tetralogija „Silva Rerum“. Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike. Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai išskirtinei tetralogijai, nes istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – tai neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje.
Prestižinėmis premijomis įvertinti autoriai
Jei laikotės nuostatos, kad premijos – literatūros kokybės ženklas, šios trys laiko patikrintos knygos kaip tik jums.
Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro romanas „Dienos likučiai“ (iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė). Šis romanas – tai savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia jos aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
Goncourt’ų premija įvertintas Mathiaso Enard’o romanas „Kompasas“ (iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė). Gaivališkas, nakties nutamsintas, muzikos prisodrintas, karčiai saldaus humoro ir meilės ilgesio perlietas, kvapą atimančios erudicijos lydimas somnambuliškas „Kompasas“ – tai kelionė po praėjusias epochas, kvietimas save suvokti per kitą, atrasti kitą savyje, nuolat ieškoti santykio tarp Rytų ir Vakarų, vakardienos ir rytdienos, tirpdyti sienas tarp šalių, kalbų, kultūrų ir laikmečių.
Sutemoms užklojus Vieną, Francas Riteris, nemigos ir neaiškios ligos kamuojamas muzikologas, lovoje praleidžia bemiegę naktį klajodamas po svaigius sapnus ir prisiminimus. Jis iš naujo apmąsto svarbiausius savo gyvenimo puslapius: neblėstantį susižavėjimą Artimaisiais Rytais, ypatingų patirčių nuženklintas keliones po Stambulą, Alepą, Damaską ir Teheraną, jo sapniškoje sąmonėje įsišaknijusius, didžiausią įtaką padariusius XIX–XX a. rašytojus, dailininkus, muzikantus, akademikus, orientalistus ir jų kūrinius. Šių apmąstymų geluonis – lyg opijaus dūmas neapčiuopiama ir tyli Franco meilė Sarai, nepaprastos erudicijos mokslininkei, tyrinėjančiai Oriento literatūrą, painius Europos ir Artimųjų Rytų ryšius.
„International Booker Prize“ įvertintas W. G. Sebaldo romanas „Austerlicas“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė). Šiame romane W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.
Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.
Aktualumo neprarandančios istorijos
O sąrašą baigia knygos, parašytos dar praėjusiame amžiuje, tačiau ne tik nenustojančios savo svarbos, bet net priešingai – laikui bėgant suskambančios tik dar aktualiau.
Johno Williamso „Stouneris“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė). Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O’Hara, Raymondu Carveriu.
Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.
Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ (iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė). „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George’o Orwello „1984-aisiais“.
Romano veiksmas vyksta netolimoje ateityje, Gileado respublikoje. Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis.
Pagal šį romaną sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).
J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė). 1980 m. išleisto romano pasakotojas, lojalus neįvardytos Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvena ramų gyvenimą, kolekcionuoja akmenis, kasinėja griuvėsius dykumoje ir šifruoja paslaptingus rašmenis ant tuopos skalų. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai. Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belaisviais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu. Būdamas paprastas žmogus, graužiamas sąžinės tolimais laikais nežinomoje šalyje, jis tarytum įkūnija visus žmones, kurie gyvena totalitarinėse valstybėse, nepripažįstančiose teisingumo ir padorumo.
Romaino Gary „Aušros pažadas“ (iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė). 1960 m. išleisto autobiografinio romano herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.
Šiame romane Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu.
