„Divergentė“ – autorės sumanytos trilogijos pirmoji dalis. Tai distopinis trileris. Distopinis – priešingas utopiniam. Sukurta daugybė utopinių šalies valdymo būdų, „Divergentėje“ taip pat užsimenama apie valdymo sistemą: Čikagą valdo luomai, kiekvienas luomas išpažįsta tam tikras vertybes: Teisuolių – sąžiningumą, Nuolankiųjų – nesavanaudiškumą, Bebaimių – drąsą, Taikingųjų – draugiškumą, Eruditų – protą. Tačiau toks valdymas toli gražu netobulas ir pagrindinė veikėja tai patiria savo kailiu – divergentai (kitokie, išsiskiriantys) nereikalingi nei utopiniame, nei distopiniame pasaulyje. Nė vienai valdymo sistemai nepalankūs kitaip mąstantys ir nepaklusnūs piliečiai. Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai apsisprendžia, kuriam luomui tarnaus. Beatričei tenka rinktis – likti su savo šeima ar paklusti širdies balsui. Šie troškimai nesuderinami. Todėl jos sprendimas nustebina visus, net ir ją pačią. Beatričė kilusi iš Nuolankiųjų luomo, tačiau pasirenka Bebaimius. Merginos didžioji paslaptis – ji divergentė, tačiau jei kas nors atskleistų šią paslaptį, Beatričei grėstų mirtis. Be to, Tričė (Beatričė) sužino, kad iš pirmo žvilgsnio tobulai visuomenei gresia pavojus ir stengiasi išgelbėti save, artimuosius ir visą Nuolankiųjų luomą. Tai ne tik kova už geresnį ir teisingesnį pasaulį, bet ir susirėmimas dėl išlikimo.
Meilės linija labai pagyvina knygą. Beatričė sutinka dvejais metais vyresnį vaikiną Ketvertą. Jis yra užsiėmimų instruktorius. Nuo pat pradžių tarp Tričės ir Ketverto susiklosto įdomūs santykiai: Ketvertas merginą saugo tiek fiziškai, tiek moraliai, bet kartais sunku suvokti jo poelgius. Ketvertas (Tobijas) – perbėgėlis iš Nuolankiųjų luomo. Dar daugiau – knygos pabaigoje Tričė sužino, kad šis vaikinas taip pat divergentas. Jie tampa bendražygiais, o gal net pamils vienas kitą.
Man patiko, kad autorė labai gražiai supina nuotykius ir meilę, ne pasakoja tiesmukai, o jausmus ir sprendimų motyvus atskleidžia per veikėjų poelgius. Tai knyga, pilna ne tik nuotykių, bet ir temų apmąstymams. Ne tik pagrindiniai, bet ir kiti veikėjai turi ryškius charakterius (tai ir Tričės mama, tėtis, Erikas, Ketverto tėtis), o ir tą pačią situaciją dėl savo požiūrio ir charakterio visi vertina skirtingai. Knyga daugiasluoksnė, nors rodos, kad pasakojama Tričės istorija.
Man knyga paliko gilų įspūdį: radau daug įdomių dalykų, ne tik meilę ir nuotykius, bet ir įvairiausių minčių apie savęs pažinimą, apsisprendimo ir įpročių galią, kaip įveikti baimes, kokia galinga mūsų pasąmonė...
