Apie šią prestižine tampančią premiją, jos įkūrimo istoriją ir lūkesčius šių metų konkursui kalbiname Kanados lietuvių fondo (KLF) tarybos pirmininką dr. Arūną Pabedinską, KLF tarybos vykdomąją direktorę Gražiną Ignaitis, KLF tarybos iždininkę Violetą Jonušonis ir KLF tarybos narę Danguolę Baltrušytę-Sher.
– Kaip gimė idėja kurti Dausų šeimos literatūrinę premiją?
Gražina Ignaitis: Įsteigti lietuvių literatūros premiją savo šeimos atminimui buvo p. Aldonos Dausaitės-Empakerienės noras, kurį ji išreiškė testamente dar 1968 m., būdama tik 38 metų. Po p. Aldonos mirties Kanados lietuvių fondas buvo paprašytas apsiimti koordinuoti šį reikalą. Fondo taryba aptarė prašymą ir sutiko vykdyti šį reikšmingą darbą, remiant lietuvių kalbą ir kultūrą.
– Ką galėtumėte papasakoti apie premijos steigėją ponią Aldoną Dausaitę-Empakerienę? Kas žinoma apie Dausų šeimą?
Dr. Arūnas Pabedinskas: Aldona Judita Dausaitė-Empakerienė, Alfonso ir Machalinos Dausų dukra, gimė Rygoje 1930 m. balandžio 24 dieną. Alfonsas Dausa, gimęs 1890 m. rugsėjo 7 d. Utenos apskrityje, kurį laiką užėmė pareigas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tarnyboje ir dirbo Lietuvos konsulato Rygoje sekretoriumi. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Antrojo pasaulinio karo metu Alfonso pastangomis buvo atkurta lietuvių gimnazija Rygoje. Be to, Alfonsas buvo referentas prie Latvijos švietimo ministerijos lietuvių mokyklų reikalams. Jis veikė lietuvių organizacijose, įsteigė lietuvių studentų draugiją.
Michalina Didžiulytė-Dausienė gimė 1904 m. lapkričio 21 d. Rygoje. Pradžios mokyklą lankė Rygoje. Baigusi Lichtarovit gimnaziją, studijavo farmaciją Rygos universitete. Buvo uoli Rygos lietuvių visuomeninio gyvenimo veikėja. Būdama Rygos lietuvių moterų komiteto valdyboje, neturtingų lietuvių vaikams organizavo vasaros poilsio stovyklas Rygos pajūryje. Trejus metus buvo Rygos lietuvių gimnazijos sekretore, nuolat padėdavo lietuviškiems laikraščiams ir bibliotekai. Vakarais dėstė lietuvių kalbą suaugusiųjų kursuose. Priklausė lietuvių studentų „Vilties–Šviesos“ ir Latvių–lietuvių vienybės draugijoms.
Karui einant į pabaigą, Dausų šeima pasitraukė į Vokietiją, kur jų dukra Aldona mokėsi Hanau pabėgėlių stovyklos lietuvių gimnazijoje. Aldonai baigus gimnaziją, 1948 m. Dausų šeima atvyko i Kanadą ir apsigyveno Ontarijo provincijoje.
Atlikusi vienerių metų praktiką vaistinėje, 1951 m. Aldona įstojo į Toronto universiteto Farmacijos fakultetą. Jį baigė 1955 m., įgijo farmacijos mokslų bakalauro laipsnį ir gavo universiteto P. T. Moisly premiją už farmacijos istoriją.
Aldona Dausaitė-Empakerienė pagal įgytą specialybę dirbo visą savo gyvenimą. Jie su vyru Mečiu Empakeriu buvo aktyvūs Toronto Lietuvių bendruomenės nariai. Aldona taip pat buvo aktyvi Kanados Katalikių lietuvių moterų draugijos Lietuvių Kankinių skyriaus narė, o Mečys kurį laiką buvo Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos valdybos narys ir slidinėjimo šakos vadovas.
Alfonsas Dausa žuvo 1967 m. balandžio 15 d. staigiai kilusiame gaisre nuosavame name Šombergo vietovėje netoli Toronto. Michalina Dausienė, patyrusi nudegimų per tą patį gaisrą, apsigyveno su dukra Aldona. Michalina mirė Toronte 1993 m. liepos 18 d. ir buvo palaidota šalia Alfonso Šv. Jono lietuvių kapinėse Misisaugoje.
Aldona Dausaitė-Empakerienė mirė Toronte 2012 m. gegužės 21 d., sulaukusi 82 metų, o jos vyras Mečys Empakeris mirė beveik lygiai po dvejų metų 2014 m. gegužės 28 d., sulaukęs 89 metų.
– Kaip manote, kodėl Dausų šeimos premija orientuota į literatūrą? Kaip jūs, užsienio lietuvių bendruomenės atstovai, vertinate literatūros reikšmę tautai ir jos savasčiai?
Danguolė Baltrušytė-Sher: Manau, kad Dausų šeimos literatūrinė premija įkurta ir orientuota į literatūrą būtent dėl ilgamečių šios šeimos mecenatystės tradicijų švietimo srityje. Lietuviška kalba ir jos puoselėjimas jiems buvo kelias remti ir išsaugoti lietuvybę, ypač sunkiais Lietuvai laikotarpiais, kai lietuviai masiškai išblaškyti po pasaulį. Kalba išsaugoma rašytine forma arba dainose. Ir kol kalba gyva, tai ir tauta gyva.
Greičiausiai todėl Dausų šeimos premija ir skirta grožinės literatūros kūriniams, siekiant puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą, išsaugoti tautos vertybes, perduoti tai iš kartos į kartą. Literatūrinės kūrybos keliu perteikiamos įvairios gyvenimo normos, idealai, praeitis ar ateities svajonės. Tai yra esminė tautos savasties dalis, formuojanti ir palaikanti tautos tapatybę, sauganti jos istoriją. Literatūros kūriniai padeda tautai suvokti save, vienytis ir išlikti.
Prozos kūriniai, sukurti išeivijos lietuvių, yra tiltas ir ryšys, susiejantis visus rašytojus su Lietuva. Dausų šeimos literatūrinės premijos laureatu gali tapti rašytojai, gyvenantys ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
– Kokie įspūdžiai po pirmojo konkurso? Kaip vertinate konkurso rezultatus?
Dr. Arūnas Pabedinskas: Atsižvelgiant į tai, kad Kanados lietuvių fondo Dausų šeimos literatūros premija pernai buvo įteikta pirmą kartą, rezultatais buvome patenkinti. Padedant Lietuvos rašytojų sąjungai, paraiškų rinkimo ir vertinimo procesas renkant pirmuosius laureatus vyko sklandžiai, nors paraiškų sulaukėme tik dviejose iš trijų premijos kategorijų. Mūsų nuomone, pirmieji Dausų šeimos premijos laureatai Valdas Papievis ir Ieva Dumbrytė tikrai buvo verti apdovanojimų.
Vis dėlto pamatėme ir keletą dalykų, kuriuos, mūsų nuomone, būtų galima patobulinti, įskaitant apdovanojimų ceremonijos laiko ir vietos parinkimą, taip pat aiškesnes gaires vertinimo komisijai, į ką atsižvelgti vertinant paraiškas. Tikimės, kad įgydami vis daugiau kasmetinės premijos skyrimo patirties galėsime pakelti Kanados lietuvių fondo Dausų šeimos literatūros premijos prestižą, kad ji taptų vienu geidžiamiausių lietuvių rašytojų apdovanojimų.
– Kaip šią premiją ir jos įtaką Lietuvos menui ir kultūrai matote ateityje?
Danguolė Baltrušytė-Sher: Dausų šeimos literatūrinė premija yra svarbus indėlis į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Tikime, kad ši premija skatins naujų talentų kūrybą ir pripažinimą, motyvuos pradedančius autorius kurti, tobulėti, siekti tarptautinio įvertinimo. Linkime, kad šios premijos laureatai taptų žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Galbūt jie taps literatūros kanono dalimi, o jų kūriniai – svarbiu tautos kultūros palikimu.
– Kodėl premija skiriama trijose kategorijose? Kaip šios kategorijos parinktos?
Gražina Ignaitis: Dėl p. Aldonos Dausaitės-Empakerienės palikimo dydžio kasmet susidaro gana didelė suma, taigi lėšų užtenka daugiau nei vienai premijai. Mūsų fondas norėjo atsižvelgti į tai, kad lietuvių ir lietuvių kilmės rašytojų yra visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, taip pat į tai, kad dauguma rašytojų išeivijoje rašo ne lietuvių kalba. Norėjome, kad lietuvių kilmės rašytojai, gyvenantys bet kurioje pasaulio šalyje ir rašantys originalų kūrinį lietuvių ar kita kalba, turėtų galimybę pristatyti savo kūrybą šiai premijai ir sulaukti pripažinimo. Todėl ir atsirado pirmos dvi premijos kategorijos. Taip pat norėjome paskatinti naujus ir pradedančius rašytojus, kad ir kokio amžiaus jie būtų. Taip nutarta skirti trečią premiją už pradedančio autoriaus išspausdintą originalią knygą – debiutinį kūrinį.
– Pernai premijai pateikti kandidatai tik dviejose iš trijų kategorijų. Kaip manote, kas tai lėmė?
Violeta Jonušonis: Dausų literatūros premija įsteigta tik pernai, tad premija dar nėra pakankamai žinoma, ypač tarp užsienyje gyvenančių lietuvių. Pernai nebuvo pateikta kandidatų už knygą, išverstą į lietuvių kalbą. Ši kategorija turbūt visada bus siauriausia, nes lietuvių rašytojų, rašančių knygas kitomis kalbomis, yra mažiau nei kuriančiųjų lietuviškai.
– Ko linkėtumėte šių metų konkursui?
Violeta Jonušonis: Linkime, kad šis konkursas puikiai atskleistų premijos steigėjų viziją, remiant lietuvių rašytojus už jų nuopelnus lietuvių literatūros srityje. Linkime, kad konkursas pasiektų kuo platesnį rašytojų būrį, atskleistų meniškumą, originalumą ir kūrybišką įvairovę.
Primename, kad paraiškas premijoms gauti galima teikti iki 2024 m. spalio 15 d. imtinai Lietuvos rašytojų sąjungai (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) arba el. paštu valdyba@rasytojai.lt. Plačiau skaitykite kvietime.
