2012 metų poezijos konkurso laureatu tapo Nerijus Cibulskas, o prozos konkursui prireikė antrojo turo, tad jame toliau varžosi Marijus Širvinskas bei Vytautas Varanius. Vienas laimėtojas bus paskelbtas rugsėjo mėnesį. Šių metų konkursui iš viso buvo pateikta 13 prozos ir 16 poezijos rankraščių. Dėl palankiausiai įvertintų dviejų prozos rankraščių komisijai sprendimo priimti nepavyko (į dvi stovyklas išsiskyrė komisijos narių nuomonės), tad antrajame prozos konkurso ture vertinami autorių jau patobulinti, „nušlifuoti“ kūriniai.
Nerijus Cibulskas įveikė penkiolika pretendentų į pirmąją poezijos knygą. Jo eilėraščių rinkinys „Nutrinami“ išsiskyrė metaforiškumu, dėmesiu vidaus pasauliui. Savęs ir kito nepažinumas slegiantis, bet įveikiamas, – „prasagstai gilius dvasios marškinius“. Knygos redaktorius – Aidas Marčėnas. Eilėraščių rinkinį planuojama išleisti jau šį rudenį.
Keletas eilėraščių iš būsimojo rinkinio „Nutrinami“:
Apologija
Jeigu Poe turi varną, o Geda varnėną,
aš turiu kovarnį, vientisą lydinį
aiškiausios pavasario nakties.
Paukštišką padarą, bėgiojantį
pačiomis mano rašmenų viršūnėmis.
Jis nevirs baimę reiškiančiu simboliu,
netaps, kaip buvo pasakyta, žodžiu.
Nors pats kaip švino litera, snapu
įsikimbanti į kovo sniegą, kuris netirpsta.
Jeigu Tranströmeris kviečiasi šarką
savo poezijos burtais, aš kviečiu
susigūžusį paribio pranašą.
Dangau, koks tu vis dėlto lėtas.
Skaitai iš minkštų foliantų vėją,
skubi paskui vieną pasprukusį tašką.
Tai iš prietemų išlankstytas paukštis
be savo giesmių giesmės,
be sparnų, kuriais pagaliau patikėtų.
Žiemos viršelis
kovarnis, nutėkštas ant šlapio žiemos viršelio,
kiekvienu sparno skriestuvo prisilytėjimu
rudoj žolėj įbrėžia praeinamybės runą
iš upės traukiasi išrašyti vandenys, po to šlapdribos
piligrimės, niekada nekeičiančios drumzlino rūbo,
proskynose sėja savo šaltas, tirpstančias iltis
nakčia mudviem įprasta apsikeisti paukščių balsais,
kurių kietas audinys iškloja baugią ausų tuštumą,
bet mūsų niekas neatliepia, gelia kurtumo įspaustus randus
kovarnis, niekaip nepabaigiantis savo ženklinimų, sparnu
rodo į aptemusį tankmės akį, kur pasitraukė vanduo –
dangus be garso beldžia į sutemusio ežero dugną
