G.M.Burnetas – puikiai žinomas rašytojas, jo kūrinys „Pacientė“ (į lietuvių kalbą vertė Akvilina Cicėnaitė, išleido leidykla „Alma littera“) buvo įtrauktas į „Bookerio“ premijos ilgąjį sąrašą, knyga „Jo kruvinas projektas“ pateko į tų pačių apdovanojimų trumpąjį sąrašą. „Pacientėje“ jis nagrinėja aktualias temas – tai, kaip mes pasakojame savo istorijas, kas yra mūsų tapatybė, kur yra realybės ribos, ką žmonės patiki psichologams ir kaip jie galbūt manipuliuoja savo pacientais. Jis rašo su humoro jausmu, detektyvine intriga, bet kartu paliesdamas ir rimtas temas.
Nors kai kurie rašytojai vengia kelionių ir sako, kad mieliausiai jie leidžia laiką prie rašomojo stalo, G.M.Burnetas pasakoja, kad jam patinka keliauti, susitikinėti su skaitytojais, jis puikiai supranta, kad tai yra darbo dalis. Be to, nori palaikyti leidėjus, kurie leidžia jo knygas. „Taigi, kai jie pakviečia mane atvažiuoti, aš paprastai atvažiuoju“, – sako jis.
Kai susitikome pakalbėti su juo, rašytojas buvo neseniai atvykęs į Vilnių. Jis sakė, kad šis regionas, kaip ir visa Vidurio ir Rytų Europa, jam labai įdomus. „Aš pats nuvykau į Prahą 1990 metais, kai gavau anglų kalbos dėstytojo darbą, ir gyvenau ten pusantrų metų. Tas laikas Čekijoje buvo labai įdomus. Prahoje tuomet gyveno vos keli užsieniečiai, viskas labai sparčiai keitėsi“, – prisiminė jis.
Pristatydamas knygas jis išmaišė nemažą dalį pasaulio. „Įdomu, kad žmonės, skaitydami knygą „Jo kruvinas projektas“, išveda paraleles su savo šalimi ir istorija, nors tai nebuvo mano tikslas, – aš rašiau knygą apie XIX amžiaus Škotiją“, – sako jis.
Rašytojas taip pat pastebi, kad kai kuriose šalyse literatūra priimama kur kas rimčiau nei kitose valstybėse. Tarkime, Prancūzijoje. „Didžiojoje Britanijoje žmonėms patinka, jei susitikimų metu juokauji. Pamenu, kaip bandžiau pajuokauti viešėdamas Prancūzijoje, ir žmonės reaguodavo: „Tu esi rašytojas, turėtumei būti rimtas“. Aš nematau prieštaravimo tarp buvimo rimtu ir pajuokavimų. Žinoma, gal kažkiek ir apibendrinu“, – sako jis.
Dar viena valstybė, kur literatūros vaidmuo yra visai kitoks nei Vakaruose, jo nuomone, yra Rusija. „Prieš keletą metų, dar prieš prasidedant karui, su keliais britų autoriais viešėjome Rusijoje. Šį vizitą organizavo Britų taryba, į susitikimus susirinkdavo išsilavinusi auditorija. Ir pastebėjau, kad Rusijoje skaitytojai nori iš literatūros gauti kažkokių moralinių išvadų, paaiškinimų. Pavyzdžiui, jei Didžiojoje Britanijoje skelbtum, kad nori kai ko skaitytojus išmokyti, pranešti kažką, žmonės to nesuprastų. Tai – visiškai skirtingas požiūris į literatūrą. Aš niekada nerašau knygų, kad kažką „pasakyčiau“ žmonėms, skaitytojai patys pasidaro išvadas iš to, ką perskaitė. Nesakau, kad aš nežiūriu į darbą rimtai, tačiau nemanau galįs kažką mokyti gyvenimo“, – pokalbio pradžioje sako rašytojas.
– Pats kažkada anksčiau dariau interviu su rusų rašytoja Marina Stepnova, ir ji sakė, kad Rusijoje rašytojai vis dar vertinami tarsi pranašai, tarsi jie žinotų kažkokias gilesnes tiesas.
– Taip, neabejotinai. Ir ypač tai liečia Levo Tolstojaus kūrybos vertinimą. Simpoziumas, kuriame aš dalyvavau Rusijoje, vyko L.Tolstojaus namuose. Jis ten vertinamas kaip dievas. Apsilankėme ir Antono Čechovo namuose, ten viskas palikta taip, kaip gyveno A.Čechovas. Ten net yra skulptūra A.Čechovo šuniui. Didžiojoje Britanijoje paprastai nestatomi paminklai rašytojams, ką jau kalbėti apie jų šunis.
„Psichologais ne visuomet galima pasitikėti“
– Viena pagrindinių temų šioje jūsų knygoje – psichologija. Pastaruoju metu psichologija visuomenėje užima labai svarbią vietą, žmonės pas psichologus kreipiasi ieškodami atsakymų į savo problemas. Šioje Vilniaus knygų mugėje irgi su kitais rašytojais kalbėjome apie tai, kad galbūt psichologija iš dalies užima tą pačią vietą, kurią anksčiau užėmė religija. Sutinkate su tuo?
– Taip, katalikiškoje šalyje galima įžvelgti paralelių tarp psichologijos ir išpažinties, ėjimo papasakoti apie savo problemas kažkam, kas neteis tavęs. Bet aš matau ir kitus dalykus. Vakarų Europoje mes vis labiau esame susikoncentravę į save, ieškome savo identiteto. Tai vis labiau veda į vidinius apmąstymus apie save. Dėl to vis daugiau žmonių nusprendžia, kad jiems galbūt reikėtų eiti pas psichologus. Aš nesu nusistatęs prieš psichoanalizę, prieš terapiją, tiesa, pats niekuomet nesilankiau pas psichologus, nors kai kas mano, kad man vertėtų (juokiasi).
– Bet knygoje taip pat rodote, kad psichologais ne visuomet galima pasitikėti.
– Taip, knyga ir gimė iš to, kad kelis dešimtmečius aš skaičiau psichiatrinių atvejų ataskaitas ir kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau abejonių man kilo. Kiekvienas psichologas turi savo metodus, teorijas, vadovaujasi sava ideologija. Ir rašydamas knygą galvojau – jeigu yra viena įvykių versija, kokią ją pateiktų kita pusė – pacientas? Taip ir gimė idėja, kad mes ne visuomet turime pasitikėti psichiatru.
– Skaitant šią knygą išties kartais sunku suprasti, kuri iš tų papasakotų versijų yra tiesa. Netgi atrodo, kad jūs žaidžiate žaidimus su skaitytojais, jie nežino, kas yra tikra, kas ne.
– Mane dažnai kaltina žaidimais su skaitytojais. Tačiau tai yra mano būdas pasakoti istoriją. Mes skaitome pacientės istoriją, kurią ji užrašo savo dienoraštyje. Tačiau mes nežinome, kiek iš to, ką ji užrašo dienoraštyje, yra tiesa, mes nežinome, ką ji galvoja esant tiesa. Mes, tiesą sakant, nežinome, ar ji kada nors buvo susitikusi su psichiatru, gal visa tai yra išgalvota? Tačiau aš neatskleidžiu, kas yra tiesa, nesakau, kuo šioje istorijoje reikėtų pasitikėti. Ar aš žaidžiu žadimus su skaitytojais? Nemanau. Aš noriu priversti skaitytojus susimąstyti, ką jie skaito. Ir klausti savęs, tikėti tuo ar ne. Man tai tiesiog rašymo technika, tokia pat sena kaip ir romanai. Paimkime kad ir XIX amžiaus britų rašytojo Bramo Stokerio „Drakulą“. Jo knyga sudėliota iš laiškų, užrašų, istorijas pasakoja skirtingi pasakotojai. Vieną istorijos dalį papasakoja vienas veikėjas, kitą – kitas, ir pagauni save galvojant – palaukit, tai juk prieštarauja tam, ką pasakojo kitas personažas. Ir tuomet turi suformuoti savo paties tiesos vaizdinį, tai, kas išties nutiko. Man svarbu, kad saitytojas būtų aktyvus.
Man svarbu, kad saitytojas būtų aktyvus.
– Jūsų knyga parašyta perteikiant įspūdį, tarsi tai būtų ne romanas, o negrožinis kūrinys, tikroviškumo efektas čia itin ryškus. Ką jums pačiam reiškia toks pasakojimo būdas, ką norite tuo pasiekti?
– Skyriuose apie psichiatrą Braitvaitą aš rašau publicistiniu stilumi, išgalvotus personažus, įvykius supinu su tikrais įvykiais ar pateikiu nuorodas į tikrus žmones, ir skaitydami dalis žmonių, matyt, galvoja, – tai išties įvyko. Daugelis žmonių, skaitančių šią knygą, ieško „Google“ informacijos apie Braitvaitą, ar jis išties egzistavo. Panašią techniką naudojau ir rašydamas „Jo kruviną projektą“. Šią knygą rašiau XIX amžiaus „true crime“ stiliumi, jai sukūriau netikrus dokumentus, ir manau, kad apie pusė skaitytojų galvojo, kad tai išties įvyko. Ir man tai patinka.
– Tad kiek šie jūsų sukurti personažai turi atitikimo realybėje?
– Jie yra visiškai išgalvoti. Žinoma, yra minimas psichiatras RD Laingas, yra panašumų tarp Braitvaito ir jo, panaudojau kai kurias jo idėjas, tai, kaip jis elgėsi, bet Rebekos personažas neparemtas jokiu realiu žmogumi. Realybę savo romanams aš panaudoju stebėdamas žmones, jų elgesį – tarkime, pastebiu, kaip kažkas žaidžia su savo plaukais, ūsais, užfiksuoju kitas detales, kartais tai padeda sukurti įtikinamesnius personažus.
Kuria empatijos jausmą
– Jūsų knygose taip pat paliekamos atviros pabaigos. Čia irgi tam, kad skaitytojai susidarytų savąją versiją?
– Taip, tai susiję su tuo pačiu, ką jau kalbėjome anksčiau – nejaučiu poreikio skaitytojui nurodyti kažką galvoti. Man atrodo pasenęs metodas, kai skaitytojui pabaigoje pateiki tokį atsakymą, kokio jis ir tikėjosi. Man tai būtų nuobodu.
– Kalbant apie jūsų knygas apžvalgininkai būna kiek sutrikę, kokiam žanrui jas priskirti. Neretai jos priskiriamos kriminalinaim žanrui, nors nemanau, kad tai tikslu. Juo labiau, kad kriminaliniuose romanuose paprastai labai svarbi būna pabaiga, paslapties, nusikaltimo atskleidimas, o jūs tokių taisyklių nepaisote.
– Aš esu parašęs keletą kriminalinių romanų, bet ir jų pabaigoje nėra atsakymų. Manau, kad tai nervuoja kai kuriuos kriminalinių romanų skaitytojus. Tiesą sakant, man neįdomu, kaip mano romanai vadinami. Kalbėdami apie „Jo kruviną projektą“ kai kurie žmonės vadina tai kriminaliniu romanu, kai kurie – istoriniu romanu ar gotikiniu romanu. O aš, rašydamas knygą, negalvojau apie žanrą, aš rašiau romaną. Tas pats – ir su šia knyga, aš tiesiog rašiau romaną. Galvojau apie personžaus, apie aplinką, man tai rūpi. Žnoma, leidėjai, knygynai mėgsta žanrinius išskyrimus, ir mano knyga patenka į skirtingas kategorijas.
– Mes jau kalbėjome apie tai, kad jums neįdomu mokyti skaitytojus, moralizuoti. Ar kartais susimąstote, koks tada išvis literatūros tikslas?
– Labai geras klausimas. Jei rašydamas knygą nekeli moralinio tikslo, imi susimąstyti, kam ji skirta. Pavyzdžiui, aprašydamas XIX amžiaus Škotijos kaimą aš tikrai nekėliau sau tikslo parodyti to laiko žmonių istorijos, atvaizduoti, koks buvo gyvenimas tuo metu. Tačiau žinau, kad kai kurie skaitytojai, perskaitę knygą, ėmė daugiau domėtis tuo, kas vyko tuo metu, aplankė vietas, aprašytas knygoje.
Kalbant apie „Pacientę“, daugelis, įsivaizduodami septintojo dešimtmečio Didžiąją Britaniją, galvoja, kad tuo metu ji buvo išlaisvėjusi, pašėlusi, prisiminkime „Austin Powers“, „The Beatles“, Džeimsą Bondą. Taip, gal kokie 5000 žmonių ir šėliojo, tačiau daugelis pokaryje gyveno sunkiai sudurdami galą su galu, socialinės pažiūros buvo konservatyvios. Mano Rebeka nėra iš to šėlstančiojo Londono, ir knygoje parodau tą prieštaravimą.
Manau, ką gali literatūra ir ką aš darau kurdamas personažus, – tai sukurti empatijos jausmą. Nemanau, kad skaitytojai skaito romanus, kad kažką sužinotų. Taip, jie gali kažką sužinoti, bet manau, kad jie skaito romanus, nes nori geriau pažinti save. Empatija man yra esminė sąvoka rašant romanus. Svarbiausa man – sukurti personažus.
– Knygos taip pat puikus būdas išgyventi vienatvę, pabėgti nuo jos.
– Taip, mane kartais stebina, kad „TikTok“, „Twitter“, nesugebėjimo sukoncentruoti dėmesį laikais žmonės vis dar skaito romanus. O juk knygų skaitymui reikia susikoncentravimo. Romanai vis dar gyvuoja labai gerai, ir tai yra paslaptis.
Svarbiausia – nepasiduoti proto pagundoms
– Nors žmonės vis dar skaito romanus, vis dėlto skelbiama statistika rodo, kad tik labai mažai daliai rašytojų pavyksta gyventi vien tik iš rašymo. Ypač mažesnėse šalyse. Ar jums pavyksta pragyventi vien tik iš knygų rašymo?
– Taip, aš gyvenu iš rašymo, tačiau tai yra labai sudėtinga. Didžiojoje Britanijoje dominuoja „Amazon“, o jei žmonės perka iš „Amazon“, rašytojas gauna mažiau pinigų. Tarkime, jei mano knygas minkštais viršeliais perka iš ten, aš gaunu 45 pensus už parduotą knygą. Turi parduoti labai daug knygų, jei nori išgyventi iš to. Man pasisekė, nes labai gerai buvo perkama mano „Jo kruvinas projektas“, tačiau aš neužsidirbau kalno pinigų, nenusipirkau „Aston Martin“ ar „Ferrari“. Visus uždirbamus pinigus leidžiu taip, kad galėčiau kuo ilgiau gyventi iš rašymo. Kiekvieną kartą uždirbęs pinigų galvoju – turbūt niekada daugiau nebegausiu pinigų. Tačiau mano knygos verčiamos, pagal jas statomi filmai.
– Turbūt daug kas yra susidaręs romantiškąją viziją ne tik apie tai, kad pragyventi iš rašymo nėra taip jau labai sudėtinga, bet ir apie tai, kaip rašytojai gyvena, rašo knygas, nors dažnai tai labai toli nuo realybės. Kokie jūsų rašymo įpročiai?
– Aš paprastai einu rašyti į biblioteką, nemėgstu dirbti namie. Ten mažiau trikdžių. Palieku telefoną namie. Naudoju programėlę, kuri blokuoja internetą kompiuteryje, tarkime, dviems valandoms. Manau, kad rašymas – sunkus darbas, ir jis užima daug laiko.
– Pamenu, kaip keistai man savo metu skambėjo Nicko Cave'o pasakojimai, kaip jis kuria savo dainas ne namuose, ne repeticijų salėje ir jau tikrai ne baruose, o eina į ofisą, kuriame dirba kasdien numatytu laiku.
– Muzikoje tie stereotipai galioja dar labiau. Visi galvoja, kad muzikantai eina į studiją, jų gyvenimuose daug alkoholio, narkotikų, viskas vyksta spontaniškai. Kalbant apie Nicką Cave'ą, jis yra neįtikėtinai produktyvus. Jis kuria tiek albumų, garso įrašų takelių, matyt, puikiai veikia jų bendras darbas su Warrenu Ellisu. Ir jis gyvena Braitone Anglijoje, – labai keista, nes šis miestas tokia šviesi vieta, o jo muzika tokia tamsi... Lankiausi jo koncertuose kelis kartus, ir kai pirmą kartą mačiau, pritrenkė jo charizma, performansas, o kartu ir tai, koks nuostabus jo balsas.
– Žinoma, stereotipų yra, bet sunku nuneigti ir tai, kad daugybės muzikantų laikotarpyje yra tas tamsusis alkoholio-narkotikų periodas. Ir, beje, tenka pastebėti ir tai, kad neretu atveju, tai kažkokiu būdu koreliuoja su jų pačiais geriausiais (bent jau kai kieno nuomone) albumais. Tarkime, tai dažnai sakoma apie tą patį Nicką Cave'ą arba „Depeche Mode“, kurių albumai „Violator“ ar „Songs of Faith and Devotion“ laikomi bene geriausiais per jų karjerą. O juk tuomet jie buvo įnikę į svaigalus, patyrė dideles asmenines krizes.
– Kaip tik mačiau „Depeche Mode“ koncertą prieš kelias savaites.
Dirbant kūryboje srityje tavo protas yra tavo priešas. Mano protas sako – viskas, ką rašai, šlamštas, pasiduok. Turi sustabdyti save, neleisti galvoti per daug, nes tada nesukursi gero kūrinio. Galbūt dėl to kai kurie žmonės griebiasi narkotių ar alkoholio, kad atsipalaiduotų. Nes racionalumas nepadeda kūrybiškumui. Galbūt todėl daugelio atlikėų – Nicko Cave'o, „Depeche Mode“, „Nirvana“ ankstyvieji albumai yra geriausi, nes jie yra spontaniški, o ne išmąstyti. Dažnai klausiu savęs, kiek rašytojų paskutinė knyga yra geriausia? Kai esi jaunas, mažiau mąstai ir parašai geriau. Kai rašiau pirmą knygą, negalvojau, kad ji bus publikuota, tačiau žinojau – turiu ją parašyti, kad galėčiau bent jau pasakyti, jog stengiausi. Rašymas tada buvo labai autentiškas, negalvojau, ką žmonės pasakys. Rašymas tuomet atrodo tarsi nekaltas veiksmas. Ir kuo toliau, tuo sunkiau išlaikyti tą nekaltybę, o tai būtina norint išlikti kūrybiškam.
– Tuo metu, matyt, mažiau galvoji ir apie skaitytojų lūkesčius, o juk tai labai stabdo.
– Taip, ir kai imi apie tai galvoti, nebekuri autentiško turinio. Aš stengiuosi negalvoti apie skaitytojus. Kai manęs klausia, ar aš nažaidžiu su skaitytojais, atsakau ne, nes aš negalvoju apie juos. Turi išjungti protą tokioms mintims.
– Tačiau, matyt, vis tiek susiduriate su vadinamuoju rašymo bloku. Kaip įveikiate jį?
– Nežinau, ar tai galima pavadinti bloku, nes su abejonėmis susiduriu kasdien. Tuomet einu į biblioteką. Vienintelis atsakymas – rašyk. Nėra kito kelio.
