Šioje nedidelėje knygutėje, kuir kaip niekada rimta ir suprantama, Žižekas jau neturi pretenzijų nei parodyti savo talentą, nei ko nors išmokyti nemąstančius šio pasaulio piliečius, greičiau ši knyga yra dovana Kairei, kuri niekaip nesugeba išbristi iš farso būsenos. Nors tekste daug dėmesio skiriama kapitalizmo kritikai, visgi, daugiausia čia apgailestaujama dėl Kairumo mirties ir bandoma pasiūlyti priemones jos reanimacijai.
Kodėl Žižekas turėtų rūpėti lietuviams, kurie ir taip galvoja, kad viską žino? Būtent šioje knygoje filosofas kaip niekada rimtai (dėl to ir juokingai) parodė absurdišką „buitinį“ žinojimą. Net prisiminiau, kaip universitete viena dėstytoja Rimtai ant manęs užrėkė, kad „nevadinčiau juodos spalvos balta, o baltos juoda“, nes, anot jos, gyvenime visos tiesos yra paprastos. Iš dalies galima sutikti: kuo banalesnis žmogus – tuo paprastesnės tiesos. Tuo stipriau jos ideologizuotos. Bet neturėkite iliuzijų, kad Lietuvos filosofams ar politologams galima pacituoti Žižeką – už tai greičiau išmes iš universiteto, nei bandys suprasti, ką turi omeny slovėnų mąstytojas, kai sako, kad „viskas niekada nėra taip, kaip atrodo“. Ši mintis ne jo, o marksistų, kurie išrado ideologijos kritiką. Bet dėl to ne mažiau teisinga.
Žižekas Lietuvai yra svarbus dėl daugybės priežasčių – tiek dėl paprasto sugebėjimo juoktis, tiek dėl sugebėjimo matyti „kasdienį gyvenimą“. Jis nekalba apie kažkokias transcendentalias nesąmones, apie metafizines kvailystes, apie esensialistines haliucinacijas. Visa, apie ką kalba Lietuvos filosofai, Žižekui visiškai nerūpi. Jis nenusiteikęs pasakoti, kad šiais laikais mažėja moralė. Ir dėl labai paprastos priežasties: įrodyti to neįmanoma. Žmonės, kurie kalba apie moralę, tiesiog spekuliuoja jos neapibrėžtumu ir savo pačių noru pasirodyti „protingesniais“. Tai labai kvaila.
Ir net tada, kai kalba apie vertybes ir tikėjimą, jis prieina „atvirkščią“ nuomonę: vertybių vis daugiau, tikėjimo – taip pat. Jau matau nepatenkintas minias, rėkiančias, jog būtent tai yra nesąmonė! Neskubėkit, tai jus valdančios ideologijos, o ne jūsų nuomonė. Tam, kad žmogus mąstytų savarankiškai, jis pirmiausia turi atpažinti ideologiją savyje, tik po to bandyti kalbėti apie pasaulį.
Žižekas sąmoningai renkasi a priori nepopuliarų kelią, kalbėdamas apie tai, kaip rinkėjai, kurie kritikuoja Obamą, trokšdami sveikatos apsaugos reformos, kritikuoja ne Obamą, o stabdo reformos atsiradimą. Žižekas su pasimėgavimu cituoja dešiniuosius filosofus ir kone pirštu rodo, kaip jie meluoja patys sau. Knygos atpasakoti nenoriu – atimčiau malonumą ją perskaityti.
Galbūt daugiausia, ką galima padaryti recenzija apie šią knygą, tai parodyti, kaip gi ji atspindi Lietuvos įvykius. Ir tam yra tiesiog nuostabių pavyzdžių iš mūsų kasdienio gyvenimo.
Pavyzdžiai du – ir vienas kitam prieštaraujantys. Abu – didžiausi kapitalizmo ramsčiai. Pirmas – nacionalizmas, antras – euro-federalizmas. Šių dviejų ideologijų pasekėjai mano, kad atstovauja priešingoms stovykloms, nors tėra tik reflektuoti nesugebanti minia. Nacionalizmą, be abejo, galima laikyti liga. Taip iš tiesų ir turėtų būti. Nes bandymas „įkūnyti“ meilę savo tėvynei, yra tokia pati patologija, kaip bandymas įkūnyti bet kurią fantaziją. Bet pasilikim anapus psichiatrijos, ir paklauskime savęs: koks iš tiesų yra nacionalizmo tikslas? Klausimas teisingas: juk mes visada įrodinėjame kažkam savo meilę – antrai pusei, vaikams, tėvams ir etc. Skirtumas tik toks, kad vaikai nesuprastų, jei sakytume jiems: „nebendraukite su emigrantais“ arba: „badaukite, skurskite, kentėkite, nes tai meilės „įkūnijimas“. Kasdieniame gyvenime toks „nacionalizmas“ perdėm juokingas, bet kai tai vyksta politinėje erdvėje – niekas net nebando šypsotis, tarsi „Lietuva – lietuviams“ nereiškia būtent – nuskurdimo.
Nacionalistai nesiekia gerovės ir laimės savo šaliai, nemažina emigracijos, nekuria darbo vietų, nesiekia nė vieno žmogaus padaryti laimingo, ar bent sumažinti kieno nors kančias, kaip ir ypač aršūs politikai, jie niekada nėra sugalvoję savo tėvynei nė vieno naudingo įstatymo projekto. Jų tikslas ir misija – skleisti neapykantą, kuri fragmentuotai leistų iškilti fekalijoms, taip nuolatos destabilizuojant padėtį šalyje. Arba, kaip pasakytų Žižekas, tik „religija gali gerus žmones priversti daryti blogus dalykus“. Ideologija – pati tikriausia religija.
Lietuvoje tik vieną dieną per metus man būna gėda – kai nacionalistai žygiuoja Gedimino prospektu. O jums ne? Murza, Mažonas, Butkevičius, Šustauskas, Ozolas ir dar krūva „tikrų patriotų“ jums atrodo gerbtina?
Tačiau klausimas atviras: kam tada žmonėms reikia to, kas griauna jų tėvynę? Na, prisiminkite istoriją, kam Vokietijai reikėjo A. Hitlerio? Beje, Žižekas aptaria ir šį iškrypimą. O reikėjo dėl labai paprastos priežasties: nusivylimo skausmui sumažinti. Nacionalizmas visuomet sustiprėja tada, kai jo priešprieša – globalizacija, kosmopolitizmas ir etc. ima akivaizdžiai pirmauti.
Kuomet Lietuva tik įstojo į ES ir gyveno pakankamai sudėtingai, jokie nacionalistai galvos aukštai nekėlė, bet vos tik mes tapom turtingesni, nacionalistai ėmė daugintis neregėtais tempais. Čia tinka vieno interneto komentatoriaus taikliai išrastas naujadaras „pavidoliai“. Visai teisingai: nacionalistai yra „pavidoliai“, kurie siekia esensialistinėmis (įgimtomis) vertybėmis pasikelti savo akcijas rinkoje. Kaip ir naciams, nacionalistas reikia kažko, kas įgalintų be matomų rezultatų jaustis „pranašesniais“. Taip atsiranda ir įgimta moralė, ir įgimta lietybė, ir apskritai – atsiranda viskas, ko tik jūs norit. Bet su viena sąlyga – tai gali turėti tik tikri lietuviai.
Euro-federalistai, kurie aršiai puola nacionalistus, yra ne jų priešai, o greičiau pačių nacionalistų buvimo sąlyga: jie reikalingi, kad nacionalistai galėtų įžvelgti „grėsmes“. Neseniai žiūrėjau video apie tai, kaip Lietuvą puola „tolerastijos“ ideologija. Iš tiesų, sunku patikėti, jog tai nėra sąmoningas kokios užsienio valstybės specialiųjų tarnybų kūrinys. Nors greičiausiai nėra. Video mintis: mus nori užvaldyti. Ir ji sakoma rimtu veidu, ten nėra jokio juoko, nacionalistai dar nesusipažino su ironija. Mus nori užvaldyti ne ekonomiškai, ne politiškai – o per ideologiją. Vos nemiriau iš juoko.
Kai A. Hitleris mąstė, ką apkaltinti dėl visų pasaulio nuodėmių, jis taikliai pasirinko „jau“ nekenčiamus žydus; lietuviai renkasi „jau“ nekenčiamus homoseksualus, čigonus, apskritai – emigrantus, kitokios rasės žmones. Neapykanta niekada nebūna racionali – ji tik giliai slypinčių vidinių konfliktų išvada. Bet, paradoksalu, būtent dėl jo ji nedemaskuojama ir taip gerai veikia. Būtina sufantazuoti apie kažkokį mūsų užgrobimą ir tada pridėti tuos, kas dėl to kalti. Klonio gatvės sąmokslo teorija neturi nieko bendro su realybe, išskyrus faktą, kad lietuviai yra nusivylę gyvenimu ir tai, jog ieško, kas dėl to kaltas. Blogai, jog nebandoma kaltųjų ieškoti veidrodyje.
Žižekas veik šaipydamasis pastebi, kad teisingas A. Hitlerio žingsnis turėjo būti toks: jis turėjo pripažinti, jog dėl vokiečių nelaimių kaltas kapitalizmas, o ne žydai, kurie ir patys yra nuskriausti kapitalizmo. Bet tada niekada nebūtų buvę nei koncentracijos stovyklų, nei II pasaulinio karo. A. Hitleris greičiausiai šiandien irgi nieko nereikštų.
Euro-fedelistai, besistegiantys dėl kažkokių žmogaus teisių stiprinimo, verčiau jau stengtųsi įvardyti, kur ir kokios problemos kyla. Deja, jie pernelyg patenkinti gyvenimu, kad proletarų miniai dar norėtų ką nors pasakyti. Šiandienos Kairė – tai komfortu besimėgaujantys intelektualai, kuriems žaisti ir triuškinti varganus nacionalistus – vienas malonumas. Matyti fašizmo grėsmę jiems naudinga, o kai pliki skinhedai dar ką nors sumuša – jie patiria orgazmą. Naivūs yra tie dešinieji, kurie mano, kad kairumas yra „įgimtas“. Ne, jis toks pats sociopolitinis konstruktas, kaip ir visa kita. Nes „tikras“ kairumas negali tikrąją to žodžio prasme, daryti to, ką dabar daro žmonės, vadinantys save kairiaisiais.
Ką tokiu atveju mums siūlo Žižekas? Komunizmą. Ir dabar, be abejo, jūsų neapykanta pasiekė maksimalų tašką. Neskubėkit, niekas nėra taip, kaip atrodo.
Komunizmas čia – jokiu būdu ne koks nors sovietinis variantas. Žižekas aiškiai atsiriboja nuo bet ko, kas yra sovietinis komunizmas. Dar daugiau – nors ir simpatizuodamas V. Leninui, jis aiškiai teigia, kad J. Stalino rėžimas buvo baisesnis už nacizmą. Kodėl? Nes naciai žudė tik žydus, o J. Stalinas – visus.
Labai supaprastintai, kad būtų aiškiau ir nereikėtų ilgai aiškinti, galima pasakyti: Žižekas yra ne prieš gerovę ir kapitalizmo kaip tokio privalumus. Jis įžvalgiai bando pasakyti, kad pinigų perskirstymas kapitalizme yra neadekvatus ir tai visuomet veda link nesibaigiančio valdančiųjų ir proletarų konflikto. Kelios šeimos JAV, kelios šeimos Lietuvoje – koks skirtumas. Bet tik kelios šeimos ten ir čia turi tiek turto, kad visuomenėje sunkiai galima būtų įsivaizduoti jų toleravimą.
Ar įmanomas kapitalizmas ir lygybė? Ar galima gyventi be nacionalizmo? Kodėl politikai, kenkiantys savo šaliai, laikomi didžiausiais patriotais? Ir priešingai, kodėl buvęs premjeras A. Kubilius laikomas atpirkimo ožiu vien dėl to, kad tikrai kažką darė? Ko tada nori žmonės – darbų ar kalbų? Šie klausimai, kuriems iš dalies skirta knyga, nėra atsakomi paprastai. Jokių paprastų tiesų gyvenime nėra ir negali būti. Tik ideologija, kuri liepia „just do it“, bando mums įrodyti, jog kažkas kitas visada yra kaltas, kažkas kitas turi dėl mūsų stengtis, kažkas kitas... visada kažkas kitas. Nes žmogus, kuris prisiima atsakomybę už save, už tai, ką daro, ir už savo šalį, deja, jau nėra visiškai ideologizuotas. Jis jau žengė pirmą žingsnį į išsilaisvinimą.
Linkiu visiems žengti kartu su šia knyga. Bet labai nerekomenduoju, jei nesate tikri, ar norite būti laisvi. Tuomet geriau ir toliau likite patriotais.
