Empatiškai, bet ne sentimentaliai, meistriškai, bet ne pretenzingai parašytas romanas autorei pelnė vietą „The Women’s Prize for Fiction“ finale ir prestižinį „Costa“ apdovanojimą. Knygą jau galima perskaityti lietuviškai, ją išleido BALTO leidybos namai, vertė Ieva Sidaravičiūtė.
Dvyniai Džinė ir Džulijus, sulaukę penkiasdešimt vienų, vis dar gyvena su motina Dote. Trobelė atokiame Anglijos kaime daug metų teikė jiems saugų prieglobstį nuo sparčiai modernėjančio pasaulio. Džulijus šiek tiek uždirba statybose ar aplinkiniuose ūkiuose, Dotė su Džine augina daržoves, laisvalaikiu visi drauge muzikuoja. Pašalinių akimis, skurstanti šeima gyvenimu nesiskundžia – namie jiems jauku ir gera. Tačiau vieną dieną uždarą jų pasaulėlį sukrečia netikėta Dotės mirtis. Dvyniams tenka susidurti su rūsčia tikrove – dėl skolos už nuomą jie priversti išsikraustyti. Ateities perspektyvų viliojamas Džulijus blaškosi tarp ištikimybės seseriai ir noro gyventi savarankiškai, o Džinė vargsta ieškodama darbo ir naujų namų sau ir broliui. Į dienos šviesą viena po kitos ima kilti praeities paslaptys, priverčiančios dvynius suabejoti visą gyvenimą jiems kaltomis tiesomis. Tai istorija apie du kitokius, visuomenės užribyje atsidūrusius žmones, kurie, sukrėsti ilgai slėptos tiesos, savaip gydosi širdies žaizdas, stojasi ant kojų ir mokosi gyventi iš naujo.
„Man patinka rašyti apie autsaiderius, – viename interviu sakė Claire Fuller. – Keistuoliai, ekscentrikai, vadinkite, kaip norite, – jie visi mane domina. Juk tikrai įdomu, kodėl kas nors, sulaukęs penkiasdešimt vienų, vis dar gyvena su mama. Dėl ko taip nutiko? Kaip jie gyvena?“ Rašytoja norėjo, kad susidarytų įspūdis, jog šie žmonės patys pasakoja savo istoriją. „Noriu priversti skaitytoją mąstyti ir leisti pačiam susiformuoti nuomonę“, – pabrėžia autorė. Jei atsivertęs romaną jis pajuto, kaip sukirbėjo siela, vadinasi, įsitraukė į romano veiksmą.
„Fuller meistriškai kuria įtampą. Nerimą keliantis ir kartu viltingas pasakojimas turi viską, ko reikia įtraukiančiam romanui“, – pažymima „Kirkus Reviews“ apžvalgoje.
Claire Fuller rašyti romanus pradėjo sulaukusi keturiasdešimties. Ji studijavo skulptūrą, ne vienus metus dirbo rinkodaros srityje. „Slystanti žemė“ – ketvirtasis jos romanas.
Claire Fuller
Slystanti žemė
1
Paryčiais dangus nušvinta, trobelę apkloja krintantis sniegas. Balti kąsniai padengia nendrinį stogą, paslepia samanas ir pelių apgraužtas vietas, išlygina visus nelygumus, užpildo įdubas, plyšius ir tik prisilietę prie kamino plytų išnyksta be pėdsako. Sniegas apgula augalus ir bevaisę dirvą priešais namą, puria kepurėle papuošia sutrūnijusį vartų stulpą. Apsnigęs vištidės, lauko išvietės ir senosios pieninės stogus, pro seniai išdužusį šios langą švelniai pabarsto varstotą ir grindis. Darže už namo balti sniego dribsniai skverbiasi pro šiltadaržio plėvelės plyšius, stingdo svogūnų sodinukus dešimt centimetrų po žeme, verčia susitraukti lapinių burokėlių daigus. Tik vėlyvojo kopūsto galva atkakliai nepasiduoda, susiraitę lapai, žali ir stiprūs, kantriai tveria šaltį.
Kairės namo pusės antrame aukšte, paaukštintoje dvigulėje lovoje, Dotė klausosi tylaus greta snaudžiančios suaugusios dukters Džinės knarkimo. Dotę pažadino persimainiusi šviesa, ir dabar ji niekaip neįstengia užmigti. Išsiropštusi iš lovos – grindys šaltos, bet rytmečio vėsa stingdo labiau – apsisiaučia chalatu ir įsispiria į šlepetes. Medžioklinė šviesiai rudo kailio Džinės kalė, įsitaisiusi laiptų viršuje nugara į kaminą, Dotei einant pro šalį kilsteli galvą, lyg klaustų, ko ši tokia ankstyva, bet nesulaukusi atsakymo vėl nuleidžia snukį tarp letenų.
Nulipusi į virtuvę, Dotė žarstekliu pastumdo žarijas senovinėje malkomis kūrenamoje viryklėje, įbruka gniužulą popieriaus, skiedrų, pliauską. Nusmelkia skausmas. Kairėje akiduobėje. Tarp kairės akies ir smilkinio. Ar ta vieta kaip nors vadinama? Būtų gerai apsilankyti pas okulistą, pasitikrinti akis, bet kas iš to? Naujų akinių juk vis tiek neįpirktų.
Reikėtų vaistininkui nunešti receptą, tačiau Dotė būgštauja, kad vaistai bus per brangūs. Pirmame aukšte šviesa irgi ne tokia, kokia turėtų būti. Blanki? Blandi? Landi? Dotė pasičiupinėja smilkinį, tarsi ieškotų skausmo šaltinio. Pro užuolaidų plyšį mato, kad lauke sninga. Šiandien balandžio 28-oji.
Už kairiųjų durų pasigirsta brūžesys, jos judesiai turbūt vėl prižadino šunį. Dotė ištiesia ranką prie skląsčio. Regi, kaip plaštaka suima kaltą geležį, šlakuota, plonų linijų išvagota oda atrodo be galo keistai, lyg ne šio pasaulio. Dotė stebi, kaip lenkiasi pirštai, kaip oda aptempia krumplius. Jai sunku patikėti, kad sąnariai jos, o ne kokio svetimo žmogaus. Apsimetėlio. Nuspausti rankenėlę nykščiu, rodos, neįmanoma, kūnas visai išsekęs, tokio nuovargio ji nejautė nei tada, kai dvyniams buvo trys mėnesiai ir jie niekaip neužmigdavo tuo pačiu metu, nei anuo košmarišku tarpsniu, kai jiems sukako dvylika. Sutelkusi visas jėgas, Dotė vis dėlto nuspaudžia svirtelę, ir skląstis pakyla. Tarpduryje išnyra šuns snukis, netrukus įsispraudžia ir visas kūnas. Modė suinkščia, lyžteli nuleistą kairę Dotės ranką, įkiša nosį į delną ties šlaunimi.
Nevaldoma ranka susiūbuoja it švytuoklė. Skausmui stiprėjant Dotė susirūpina, kad šuns inkštimas pažadins Džinę, miegančią dešinėje dvigulio čiužinio įduboje, išgulėtoje seniai mirusio Dotės vyro Franko, o paskui, retomis progomis, kai vaikų nebūdavo namie, kito, vardu neminėtino vyriškio, dėl aukšto ūgio neišsitekdavusio senoje trumpoje lovoje, vėliau įdubą dar pagilino Džinė, nors ir visai menkutė, suvalgė vos kąsnelį karalienės Viktorijos biskvito, jų išsikepto praėjusį mėnesį, kai čia, virtuvėje, minėjo Dotės septyniasdešimtmetį ir Bridžita telefonu fotografavo Džulijų su smuiku, ją su bandža ir Džinę su gitara, traukiančius dainas po taurelės portveino balso stygoms patepti, kaip sako Džulijus, dabar Dotė jaučiasi labai panašiai kaip tą vakarą po trečios taurės, sunku išlaikyti pusiausvyrą, vaizdas liejasi, galva svaigsta, sunku sutelkti mintis, tad pyrago likučiai neapdairiai paliekami ant stalo, ir neklaužada šuo atsistojęs ant užpakalinių kojų suklemščia viską vienu kąsniu, o jie barasi ir juokiasi, kol... pajausta? pakausta?.. šonus, ji ir visi mylimiausi jos žmonės, trūksta tik vieno, bet ko tas šuo vis loja nenustygdamas vietoje, skalija perdėm audringai ir šaižiai, tarsi žaistų sniege, tuoj pažadins Džulijų, juk tas miega taip neramiai, pakirsta nuo bet kokio garso.
Tokios ir panašios, Dotės sąmonei jau nesučiuopiamos mintys sukasi galvoje kūnui vis labiau sunkstant. Atrodo, pečius prislėgė drėgnas paltas, Dotei maga jį nusimesti, kaip vištos rudenį nusimeta plunksnas.
Negyvas svoris. Švininis.
Dotė atbula klesteli ant virtuvės sofos, tarsi kokia neregima būtybė būtų ištiesusi delną ir smogusi jai į krūtinkaulį. Modė atsitupia šalia ir paguldo galvą Dotei ant kelio, snukiu baksnoja plaštaką, kol moteris padeda ją šuniui tarp ausų. O tada mintys apie vištas ir vaikus, gimtadienius ir lovas, mintys apie visus ir viską nutyksta, tampa ramios, nebylios.
Septyniasdešimt metų kamavusių rūpesčių – dėl pinigų, neištikimybės, smulkių melagysčių – kaip nebūta. Pažvelgusi į savo ranką Dotė nebeįstengia atskirti, kur baigiasi jos ir prasideda Modės kūnas. Jos abi susilieja į vieną visumą, nevaržomą, neaprėpiamą, apimančią ir sofą, akmenines grindis, sienas, nendrinį trobelės stogą, sniegą, dangų. Niekas daugiau neegzistuoja skyrium.
– Džine! – šūkteli Dotė, bet lūpos ištaria visai kitą žodį.
Nerimas išsisklaido, širdis suliepsnoja dar niekada taip stipriai nejausta meile pasauliui, visiems gyviems ir negyviems daiktams. Šuo išleidžia garsą, visai nebūdingą šunims, ir atsitraukia, tad Dotei tenka nuimti ranką nuo kaulėtos gyvūno galvos. Ji pasimuisto ant sofos, bando vėl susirasti Modę, apsikabinti ją, susilieti, tapti vieniu. Palinkusi į priekį susvyruoja, kairė pėda pakrypsta, slysteli grindimis. Dotė neišlaiko pusiausvyros ir griūva kniūbsčia, dešinė ranka išsitiesia, kad atremtų smūgį, kairę prislegia krūtinė, prispausdama bevardį pirštą su vestuviniu žiedu. Kakta trenkiasi į apatinį ugniakuro kraštą, klojant grindis akmens plokštė toje vietoje buvo įstatyta nelygiai, stumteli viryklę, greta kabantys įrankiai nubilda ant grindų. Paskutinę sąmoningą akimirką Dotės galvoje šmėkšteli rūpestis, ar metalinio semtuvėlio ir šluotelės barškesys nesutrikdys dukters širdies ritmo, bet paskui prisimena, kad tai melas – didžiausias iš visų. Nukritęs žarsteklis nusirita po stalu, žvangteli sykį, kitą. Stoja tyla.
2
Džinė nubunda pajutusi, kad Džulijus purto jai už rankos, iš pradžių švelniai, paskui šiurkščiau. Plevėsuodama naktinių marškinių palankais jam iš paskos nubėga į pirmą aukštą, nors brolis ir liepė neskubėti. Virtuvėje tvyro prieblanda, užuolaidos užtrauktos, šviesa nedega, tik viryklėje šoka oranžinės liepsnos. Jų motina veidu žemyn tįso ant grindų ir nekruta. Džinė rankomis užsidengia burną maldydama besiveržiantį klyksmą.
– Padėk ją apversti, – prašo Džulijus.
Palietusi motinos kūną, Džinė bemat supranta: ji mirusi. Dotės rankos prigludusios prie šonų, kulkšnys sukryžiuotos, šlepetės slysta nuo pėdų, ir nors ji vilki chalatą, mąsto Džinė, galėtum pamanyti, jog kaitinasi saulėje, – tiesa, motinai šis užsiėmimas buvo svetimas, į lauką ji eidavo dirbti. Džinė stengiasi nežiūrėti į Dotės kaktoje žiojinčią žaizdą. Saugodamasi netyčia žvilgtelėti bent akies krašteliu, rankomis užsidengia veidą. Pro pirštus skverbiasi rausvos šviesos ruoželiai,
Džinė mato virtuvės ir motinos kūno fragmentus. Žiūrėti ji nepajėgė ir tąsyk Kunigo lauke, kai jiems su Džulijumi buvo dvylika. Iš po virtuvės stalo inkšdamas išlenda ten slėpęsis šuo. Džinė patraukia rankas nuo akių.
– Mode! – ji spragteli pirštais, parodo grįžti į vietą, ir šuo vėl palenda po stalu.
– Sprandą, pačiupinėk sprandą. Ar jauti pulsą? – klausia Džulijus.
Jis pritupia kitapus Dotės kūno, mūvi tik pižamines kelnes. Džinė daugybę metų neregėjo brolio be darbo drabužių – krūtinė apaugusi žilais plaukais, rankos ir liemuo ištreniruoti kasdienės fizinės veiklos. Nejučiomis, iš įpročio, ji prispaudžia pirštus sau prie sprando, paskui brūkšteli motinai per skruostą.
– Atšalusi. Gaivinti per vėlu.
– Bandžiau iškviesti greitąją pagalbą, bet telefonas išsikrovęs, – teisinasi Džulijus.
– Medikai jau nepadės. Pavėlavome.
– Turbūt dingo elektra. Vakar išsijungė šviesos. Patikrinsiu saugiklių dėžę.
– Džulijau, ji mirė.
– Gal reikėtų pamasažuoti krūtinę?
– Ji negyva.
– Jėzau.
Džulijaus veidas toks rimtas, viskas taip netikėta, kad Džinė vos neprajunka. Nuostabos sukeltas juokas kunkuliuoja krūtinėje, veržiasi į išorę it skrandžio dujos, ji rankomis užsispaudžia burną, antraip pratrūks kvatoti. Džulijus milžiniškais delnais griebiasi už galvos, priploja prie odos retėjančius plaukus, jo kūnas sutrūkčioja, iš burnos išsprūsta egzotiško gyvūno riksmą primenanti rauda. Džinė apstulbusi stebi brolį. Ji gimė kone para vėliau už jį – visai netikėtai. Dukterį priėmė į paniką puolęs tėvas, nes pribuvėja jau buvo išėjusi namo. „Mano dvasnelė“, – meiliai pavadino paėmęs kūdikį į rankas. Džinei dažnai atrodo, kad tos dvidešimt trys valandos nulėmė jos ir Džulijaus būdo skirtumus: brolis mėgsta bendrauti, neslepia jausmų, atvira širdimi priima žmones ir reaguoja į situacijas, o ji, Džinė, tetrokšta namų, ramybės ir saugumo.
Džinė nejaukiai ištiesia ranką virš motinos kūno, pakelia brolį, nuveda prie sofos, pasodina ir įsitaiso šalia. Modė pakelia nosį, tarsi lauktų kvietimo prisidėti, bet Džinė skubiai papurto galvą, ir šuo vėl nuleidžia snukį ant letenų.
– Man regis, girdėjau, kaip ji griuvo, – prataria Džulijus raudai aprimus. Jis nusišluosto panosę, delnais pasitrina akis. – Ar bent žarsteklio ir šluotelės barškėjimą. Maniau, Modė kvailioja nusičiupusi kokį rakandą, ir vėl užmigau.
– Tu dėl to nekaltas, – ramina Džinė, nors nėra visai tikra, kad pati tiki tuo, ką sako. Ir brolis, ir tėvas daugybę kartų žadėjo perkloti tą grindų plokštę. Ar yra prasmės ieškoti kaltų, kai ant virtuvės grindų tįso bežadis motinos kūnas? Juodu apsikabinę pasėdi kelias minutes, paskui Džinė broliui per petį pažvelgia į tarpą tarp užuolaidų. – Sninga.
Po valandėlės dvyniai apdengia Dotę antklode. Džinė norėtų paguldyti ją ant sofos, bet ši per trumpa. Moteris užkaičia virdulį, užverda vandens ir užpliko arbatos, juodu įsitaiso prie stalo, gurkšnoja karštą gėrimą, o jiems už nugarų ant grindų guli motinos palaikai, tarsi žaisdama slėpynes Dotė būtų išsirinkusi itin prastą vietą pasislėpti, ir Džinė su Džulijumi dabar dėtųsi jos nematantys.
– Ji buvo geras žmogus, – taria Džulijus. – Ir puiki mama.
Džinė linkteli, kažin ką sumurma į arbatos puodelį.
– Ar stovai malkoms pjauti nunešti į senąją pieninę? – klausia puikiai žinodama, kad brolis kaip visada supras, kur ji lenkia.
Svetainėje Džinė sustato kėdes pasieniais ir suvynioja kilimą. Galėtum pamanyti, kad ruošiasi šokių vakarui, nors šiame kambaryje per amžius niekas nėra šokęs. Džulijus ant dviejų stovų malkoms pjauti paguldo senas duris. Grįžęs į virtuvę stenėdamas pakelia motinos kūną. Džinės pagalbos nepriima. Ji gailisi dėl silpnos širdies taip niekada ir nepakėlusi begalės dalykų: dėžių, šieno ritinių, kūdikių, traktorių. Džulijus įneša Dotę į svetainę. Šioje trobelės pusėje vėsu, daug vėsiau nei virtuvėje. Storai prikimšto krėslo atkaltė apdengta nerta servetėle, ant žemos poliruotos skrynelės stovi žmogeliuko formos ąsotėlis ir įrėminta vestuvinė Dotės ir Franko nuotrauka su fone besidriekiančiu Italijos gamtovaizdžiu, kurio jie taip niekada ir neišvydo gyvai, niekada nekuriamą židinį dengia gobeleno širma.
Susituokę Dotė ir Frankas metus gyveno sudurtiniame namelyje su vienu miegamuoju, tačiau gimus dvyniams Frankas susitarė išsinuomoti ir veidrodiniu principu suplanuotą dešinę pastato pusę. Jis sujungė abi namo dalis, užmūrijo dešiniąsias lauko duris, tad žvelgiant nuo vartų trobelė atrodo šleivoka, o viduje taip ir liko dveji laiptai, vedantys į du miegamuosius priešinguose antro aukšto galuose. Džulijus paguldo Dotę ant senų durų, Džinė antklodę pakeičia švaria paklode.
Persirengę brolis ir sesuo vėl susėda virtuvėje prie sklidino arbatinio. Džulijus patikrino saugiklių dėžę plovykloje: saugikliai neišmušti, bet elektra vis neatsiranda, kad ir kiek jis krapštinėtų laidus.
– Turbūt reikėtų pranešti gydytojui. Ar taip daroma mirus žmogui? – sumurma Džulijus lyg pats sau.
Mirus tėvui viskas buvo sutvarkyta be jų žinios, tad dabar jiems belieka spėlioti, kaip elgtis.
– Gydytojai rūpinasi ligoniais, – paprieštarauja Džinė.
– Mums reikia mirties liudijimo.
„Kam?“ – nusistebi Džinė, bet balsu klausimo neištaria.
– Kad galėtume ją palaidoti, – tęsia Džulijus, tarsi atsakytų. – Pakviesiu gydytoją, jis išduos dokumentą, ir būsim susitvarkę.
Džinė papurto galvą. Dotė nenorėtų, kad gydytojas eitų į namus, ją baugintų liudijimai, dokumentai, valdžios institucijos. Daugybę metų nė vienas jų nebuvo nė kojos įkėlęs į gydytojo kabinetą.
Vis dėlto Džulijus atsistoja, ima autis darbo batus.
– Į kaimą teks eiti pėsčiomis, – sako.
Inkborno kaime yra ambulatorija, kaimo seniūnijos pastatas su viešaisiais tualetais, žuvies restoranėlis ir nedidelis prekybos centras su pašto skyriumi. Dar ten būta senos bakalėjos krautuvės, kurią nupirko iš Londono atkakęs jaunuolis pomada sulipdytais ūsais ir pavertė delikatesų parduotuve, prekiaujančia negirdėtų rūšių duona, sūriu ir alyvuogėmis, taip pat daržovėmis ir kiaušiniais, tiekiamais Džinės ir Dotės. Ant šaligatvio palei parduotuvę sustatyti aliuminio stalai, prie jų savininkas Maksas egzotiškų skonių kava ir kepiniais gundo pažintiniu taku pro šalį traukiančius praeivius ar elastano kostiumais vilkinčius dviratininkus su priekinėje tamprių kelnių kišenėlėje įdėtomis dešimtinėmis.
– Dviračiu jau nepavažiuosi, – tęsia Džulijus primindamas Džinei apie sniegą. – Jeigu ambulatorija dirbs, pranešiu Bridžitai, ji tikrai geidautų žinoti, o Bridžita informuos gydytojus. Jeigu bus uždaryta, užsuksiu pas ją į namus.
Jis nusikabina paltą nuo kabliuko ant durų. Modė pašoka, suvizgina uodega.
– Ar šiandien Kreigui nežadėjai padėti tvarkyti santechniką? – susirūpina Džinė.
– Motinos mirties dieną turiu svarbesnių reikalų nei prašmatnios vilos laiptais tampyti ketaus vonias.
– Kaip jį perspėsi?
– Netruks ir pats susiprasti.
– Ar nesitarėte, kad šiandien tau sumokės?
Džulijus sudvejoja.
– Nė už ką nepaliksiu tavęs vienos iki vakaro.
– Man reikia palesinti vištas. Sodo darbai irgi nelaukia, – Džinė žengia prie brolio. – Eik į darbą, pasiimk atlygį. Pinigai mums pravers.
Džulijus ranka suima lauko durų skląstį.
– Pažiūrėsiu. Jei eisiu pėsčiomis, vis tiek vėluosiu. – Jo balse nuskamba irzlios gaidelės. Gal ir pats tai pajutęs, Džulijus grįžta į kambarį ir apkabina seserį. – Susitvarkysime, – murma jai į plaukus. – Viskas bus gerai.
– Žinau, – atsako ji ir švelniai stumteli brolį. – Na, keliauk.
Džinė žiūri, kaip Džulijus žengia pro duris. Modė lūkestingai pritupia šalia ir nusivilia pajutusi prilaikančią šeimininkės ranką. Moteris įkvepia šalto oro. Balandžio purvyno nelikę nė žymės, sniege matyti tik augalų iškelti kauburėliai – visai kaip po paklode ryškėjantys motinos kūno linkiai svetainėje Džinei už nugaros. Gal Dotė griuvo sukrėsta tokio vėlyvo sniego. Susijaudino dėl šąlančių daržovių sėjinukų, sugaišto laiko, negausimų pajamų. Jei nebūtų įvykusi nelaimė, Džinė po valandėlės būtų įžengusi į namus ir aptikusi motiną prie virtuvės stalo, palinkusią virš popieriaus skiautės su dviem skaičių stulpeliais, kramtančią pieštuko galą, vis skaičiuojančią ir perskaičiuojančią sumas.
