J.Vilės ir M.Anušauskaitės komiksų knygoje „Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast“, kurią išleido leidykla „Aukso žuvys“, fikcija persipina su tikrove.
J.Mekas atgyja kino režisierių Audriaus Stonio, Jimo Jarmuscho, Ramunės Rakauskaitės, Moiros Tierney, Vytauto V.Landsbergio, eksperimentinių filmų kūrėjos Mashos Godovannayos, „fluxus“ menininko Jeffrey Perkinso, dailininko Augio Varkulevičiaus-Varkalio, fotomenininko Arūno Kulikausko, signataro Vytauto Landsbergio, aktorės Birutės Mar, mados kūrėjos ir tyrinėtojos Dainos Eičaitės, rašytojo ir keliautojo Mariaus Luckos, performansų kūrėjo Deniso Kolomyckio ir kitų kultūros žmonių prisiminimuose.
Jei bent kiek pažįsti rašytoją J.Vilę, išleidusią literatūros apdovanojimus pelniusias knygas „Sibiro haiku“, „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“, gali prisiminti, kad ji, kaip toji naujosios knygos mergina, kadaise atskrido į Niujorką, svajodama susipažinti su poetu ir filmininku J.Meku.
Kaip ir knygos herojė Mona, ji savanoriavo avangardinių filmų archyve, „Antologijoje“, žiūrėjo daug kitokio kino, dirbo restorane ir tiesiog šventė gyvenimą.
Vertėja, judaikos tyrėja, iliustruotoja, net dešimt komiksų knygų apie Lietuvos istorines asmenybes sukūrusi M.Anušauskaitė į J.Meko pasaulį nebuvo taip giliai panirusi, tačiau kartu su Jurga sodinti Meko sodą jai tai nesutrukdė.
Ir nors apie J.Meką, taip pat knygoje „Meko sodas“ Miglės nupieštus personažus juodvi kalbėjosi nesuskaičiuojamą daugybę kartų, prie kavos puodelio gimė dar vienas pokalbis, kurį užrašė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Jurga Vilė: man atrodo, kad daug kam sunku šnekėti apie Meką būtuoju laiku. Kai žmonės pradeda dalytis prisiminimais, jie tokie gyvi, rodos, lyg dabartis. Jonas gyvas – daug kas man taip sakė. „Meko sodas“ yra dar viena mano knyga, kurioje laikas susimaišo. Pagrindinė herojė kalbina personažus kavinėje Niujorke, bet kada? 2000-aisiais, kai aš ten buvau? O gal dabar, kai išties juos kalbinau? Kai kurie žmonės niekada toje kavinėje gal nesilankė, net Niujorke nebuvę.
Miglė Anušauskaitė: kad išlaikytume vientisą knygos struktūrą, mums reikėjo išspręsi laiko klausimą. Laikas knygoje tiesiog neegzistuoja. Vienur jis – būtasis, kitur – esamasis.
Jurga Vilė: man tai ir norėjos pabrėžti: mūsų prisiminimuose žmonės – visada gyvi. Ir tas suteikia gyvybės prisiminimų sodui, kuris tampa mūsų pagarbos Jonui ženklu. Kaip įdomu, anksčiau kašalotai į mano tekstus vis prašėsi, o dabar vis daugiau sodų... Iš kur toji sala atsirado?
Gal tai tikra, o gal tik legenda, kad Jonas Mekas buvo gavęs dovanų salą. Kai kas sako – nesąmonė, tačiau man labiau norėjosi tikėti eksperimentinio kino kūrėju Pipu Chodorovu, kuris salos istoriją dokumentiniame filme pasakojo kaip tikrą faktą. Vėliau išgirdau, kad toji sala, esą, nuskendo. Pamaniau, reikia ją ištraukti iš prisiminimų vandenyno ir apsodinti.
Niekada nemaniau, kad galiu parašyti knygą apie Meką, ir dabar sakau, kad tai nėra knyga apie Meką, nors daugeliu aspektų yra. Kai man prieš keletą metų leidykla „Aukso žuvys“ pasiūlė rašyti komiksą apie Meką, griežtai atsisakiau, Mekas tada dar buvo gyvas ir man atrodė, kad knyga visiškai neįmanoma, nors Jonas ir yra puikus komikso personažas. O paskui atėjo Meko šimtmetis ir mes vėl grįžome prie tos idėjos. Nusprendžiau, jei kursiu jį, tik su Migle. Ir tai bus grynas komiksas.
Miglė Anušauskaitė: man asmeniškai nelabai patinka terminas „grafinis romanas“, manau, reikėtų reabilituoti tą žodį „komiksas“. Ir vienas, ir kitas yra vaizdu papasakota istorija, „grafinis romanas“ skamba neva rimčiau, bet išties tai yra didelės apimties komiksas.
Jurga Vilė: ieškojau migliško stiliaus. Jos sukurtas „Daktaras Kvadratas“ – tikras komiksas: juoda balta linija, bet tuo pačiu metu piešiniai tarsi pakibę erdvėje. Man atrodė, kad tai gali būti įdomu, tiktų. Miglė sutiko ir aš pateikiau paraišką Kultūros tarybai. Joje rašiau, kad knyga bus daugiau apie žmones, kuriuos J.Mekas įkvėpė, nei apie jį.
Pridėjau ir zombių, ir daugiau Niujorko istorijų, bet kai pradėjau rašyti, viskas ėmė keistis, knyga man ėmė diktuoti, kokia ji bus ir kokie personažai joje pasirodys. Du kartus sapnavau Joną ir du kartus jis tarsi palaimino, man nusišypsojo. Priėmiau tai kaip gerą ženklą, viduje buvo ramu. Ir dar vieną dalyką prisiminiau: Jonas visada sakydavo – jei gali nedaryti, nedaryk. Aš nedaryti nebegalėjau, knyga vedė mane savo keliu.
Miglė Anušauskaitė: Mekas mano gyvenime neužėmė jokios vietos. Pasiūlymas pasirodė įdomus, nes jau kiek anksčiau buvau galvojusi apie interviu komiksų forma. Svarsčiau, kaip būtų galima pokalbį perkelti į vaizdų kalbą ir kaip vaizdai galėtų papildyti žmonių pasakojimus. Norėjau pamėginti, todėl sutikau, bet nesitikėjau tiek darbo ir iššūkių.
Kai papasakodavau, kad kuriu interviu komiksų knygą apie Joną Meką, dažniausiai visi manydavo, kad kuriu biografiją. Džiugu, kad komiksai skinasi kelią į Lietuvos kultūrinį pasaulį, bet gaila, kad kol kas dauguma jų – biografijos. Nors komikso forma turi didelį edukacinį potencialą, norėtųsi, kad komiksas būtų priimtas ne tik kaip edukacinė medija, bet ir kaip būdas pasakoti įvairesnes istorijas. Biografija nėra vienintelis pasakojimas, iš kurio galima kurti komiksą. Dažnai apie tai kalbame su kolegomis komiksų autoriais.
Jurga Vilė: manęs nuolat klausdavo: o tu su tuo pakalbėjai? Tą pašnekinai? Ne, nešnekėjau, žinau, kad įdomiai papasakotų, bet man jau užtenka personažų. Niekada nelyginau, kuris iš jų geresnis, man labiausiai reikėjo žmonių, kažkaip su manimi susijusių, natūraliai atėjusių.
Sunku apibūdinti knygą, kur Jono Meko tiek daug, kaip knygą ne apie jį, bet vis dėlto ši knyga yra labiausiai apie visus mano kalbintus žmones, nors dėl formos ir apimties apribojimų apie juos sužinome ne tiek ir daug. Beje, kai kuriuos mūsų numatytus herojus komiksas išgąsdino, pasakojimo forma jiems pasirodė per daug nerimta, dalyvauti jie atsisakė.
Interviu patirties turėjau mažai, gana greitai supratau, kad blogai juos darau, nes pradėjusi kalbėti nukrypdavau į lankas, o paskui turėdavau šifruoti valandų valandas ir atrasdavau visai mažai informacijos, kuri tinka knygai. Teksto, kurį siųsdavau Miglei, visada būdavo per daug, ji man sakydavo: šito nereikia ir šito nereikia. Ji man labai padėjo.
Miglė Anušauskaitė: man interviu karpyti negaila, nei savo, nei kitų. Visada atrodo, kad reikia trumpinti, kiek tik įmanoma. Suprantu, kad sunku įsivaizduoti, kaip tekstas virsta vaizdu ir kad puslapis teksto niekaip netaps komikso puslapiu. Kai Jurga man atsiuntė pirmojo epizodo tekstą, rašiau jai: čia bus kokie 20 puslapių, ji labai nustebo.
Jurga Vilė: kalbėdamas neišvengiamai nukrypsti į šalį, atrodo, nieko ypatingo tuose nukrypimuose, bet būtent iš jų kyla nostalgija anų laikų Niujorkui, būtent jie leidžia suprasti, kad miestas stipriai pasikeitęs, kad nelikę ne tik Jono, bet ir daugybės žmonių, vietų. Klausiu Pipo Chodorovo, kaip jis susipažino su Meku, o jis man pasakoja, kaip jie su Juliumi ir Sebastijonu vaikštinėja po barus Niujorke. Sekdami paskui juos suprantame, kad čia vietos, kuriose jie lankydavosi su Jonu, ir daug jų jau uždarytos. Taigi, laikas vis dėlto yra, ir jo nemažai prabėgo.
Kai Pipo paklausiau, kokį medį pasodintų Jono Meko saloje, jis prunkštelėjo: „O kam sodinti? Aš tau ne koks sodininkas. Leidžiu natūraliai dalykams vykti.“ Komiksas leidžia mano knygos herojams žaisti žaidimą, o man pajusti jų ryšį su Jonu, su augalais ir gamta.
Seniai iš Niujorko parsivežiau plakatą su vaizdais iš Jono filmo, ant kitos pusės – kino 100-ųjų metinių sukakčiai skirtas antimanifestas, kuriame Mekas mini drugelį greitkelyje. Drugelis plasteli sparnu ir kažin kas kažkur įvyksta, pasaulis apsiverčia. Susitikimas su Jonu man buvo tas plast, susitikimas su knygos herojais – irgi.
Miglė Anušauskaitė: Jurgos pasakojimas – toks nehierarchinis. Jo centre atsidūrė žmonės, kuriuos ji pažinojo ir kurie buvo sutikę Meką. Lygiai taip pat būtų galima apie jį paklausti trisdešimties atsitiktinių žmonių – irgi išeitų knyga, visai kitokia, nebūtinai mažiau vertinga.
Jurga Vilė: jau tada, kai turėjau pasakotojų sąrašą, vis atsirasdavo žmonių, norinčių pasidalyti savo istorijomis, kai kurios buvo nepaprastai įdomios. Bet buvo planas ir jau nebeišėjo blaškytis. Ši knyga yra be pabaigos, ji užduoda klausimą, o kokia yra tavo istorija apie Meką, skaitytojau?
Ar atskleidžiau savąją? Šiaip ar taip norėjau kontempliuoti savo patirtį Niujorke, tai buvo labai svarbus mano gyvenimo etapas. Kai atskridau, Niujorkas man atrodė viršūnė, šiame mieste galiu daryti tai, ką noriu, su kuo noriu, viskas atrodė paprasta, jaučiausi galinga.
Tuo metu man buvo gal 25-eri. Jonas mane, iš Paryžiaus atvykusią lietuvę studentę, rašančią diplominį darbą, džiaugsmingai priėmė. Ilgai negalėjau jam pasakyti, kad nusprendžiau į Paryžių negrįžti, noriu likti Niujorke. „Ar tau nereikia gintis to savo darbo?“ – klausdavo manęs, o aš, žinodama, kaip jam nepatinka nebaigti darbai, sakydavau, kad dar ne. „Tu dar čia?“ – pasiteiraudavo kiekvieną kartą sutikęs.
Į Niujorką iš Paryžiaus atvykau perskaičiusi Jono sudarytą knygą „Trys draugai“. Paryžiuje studijavau kino meną, tačiau ten apie Meką niekas nekalbėjo, man buvo visiškai aišku, kad turiu nuvykti į Niujorką ir su juo pasimatyti. Tik atskridusi peržiūrėjau visus jo filmus, mane užgriuvo kitoks kinas, avangardas. Tada supratau, kad kinas gali būti visoks. Jonas mėgo kartoti, kad kino medis turi daugybę šakų, ir jis turi toks būti, toje įvairovėje ir yra visas grožis.
Tuo metu ėmiau šiek tiek filmuoti, įrašinėjau garsą. Galėjome kartais parodyti, ką esame sukūrę. Jonas kai ką pagirdavo, man nėra nieko pasakęs, bet šiandien matau, kad ten nebuvo, ką komentuoti... Šioje knygoje galima pajausti mano požiūrį, jausmus, manęs čia yra, bet ne per daug.
Miglė Anušauskaitė: pasakojime labai juntamas tavo tonas, vientisumas ir ryšys su personažu... Aš kartais pakeisdavau porą žodžių, nes tu dažnai tarinį rašai sakinio gale. Kitiems personažams pakeisdavau, o Monai – ne.
Jurga Vilė: bet Mona – ne Jurga, mes taip ir nesužinome jos tikrojo vardo, jai tik nutinka daug panašių dalykų, kurie nutiko man. Ir aš Niujorke kurį laiką sukausi tarp „Antologijos“ ir ukrainiečių restorano. Kažkuria prasme Mona mane apsaugo, ir ji, nebūdama Jurga, gali turėti daugiau laisvės.
Miglė Anušauskaitė: esu sukūrusi nemažai biografijų-komiksų. Seniai mirę žmonės yra puikūs komiksų herojai. Po šio darbo nusprendžiau komiksų herojus skirstyti taip: seniai mirę, gyvi ir neseniai mirę. Pastaroji kategorija – pati sudėtingiausia. Jautri tema, kiekvienas turi savo nuomonę ir ji yra svarbi. Pieštas žmogaus vaizdas kelia daug emocijų.
Jurga Vilė: rašydama šią knygą, vėl taip stipriai įsimylėjau Jono asmenybę, bet ir vėl nedrąsu buvo prie jo prisiliesti, priartėti. Nuo pat pradžių buvau parašiusi: „Skiriu Jonui Mekui“, paskui persigalvojau, paprašiau dedikaciją nuimti. Kai iš leidyklos atėjo galutinis maketas, matau, liko. Vadinasi, taip ir turi būti.
Miglė Anušauskaitė: Jurga kalbėjo apie Jono Meko salą. Aš tą salą knygos gale nupiešiau, Jurga manęs paprašė palikti tuščią kraštelį, kuriame kiekvienas skaitytojas galėtų pasodinti savo augalą. Man atrodo, smagi idėja.
Iš esmės tai – knyga apie įkvėpimą. Jei skaitytojas užsimanys padaryti ką nors panašaus kaip knygos herojai – puiku, jei perskaitęs pagalvos: „Nesąmonė, aš galėčiau geriau“ – irgi puiku, dar geriau!
Man pačiai Jono Meko pasaulis per šį darbą nepriartėjo, žiūrėjau į šią knygą kaip į iššūkį ir darbą, nebuvo poreikio ieškoti asmeninių herojų.
Jurga Vilė: o aš buvau tiek visko skaičiusi apie Joną ir Jono, tiek jo kūrybos mačiusi, bet jau senokai, daug kas pasimiršo. Knyga mane iš naujo panardino į jo pasaulį. O, Dieve, tai – neišsenkantis vandenynas, galvoju, man niekaip nepavyks perteikti šio žmogaus neaprėpiamumo, jo neišsemiamo kūrybos šaltinio. Bet tokio tikslo ir nebuvo. Didžiulė dovana man, kad galėjau prie jo sugrįžti ir kartu su visais personažais iš naujo pasisemti įkvėpimo ir tikėjimo.
Jurgos Vilės ir Miglės Anušauskaitės komiksų knyga „Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast“ Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta vasario 23 d. 19.00 Konferencijų salė 1.3 (rasite senuosiuose Litexpo parodų rūmuose).
