Paslaptingasis sodininkas atskleidžia gamtos grožį, meilės galią ir išgydo surambėjusias naujųjų sodybos gyventojų širdis, pažadina jų sielas. Tik nereikia apsigauti: ši paprasta istorija slepia tiek daug rimtų, skaudžių ir prasmingų temų, jog man norisi ne pasakoti ne turinį, o pasidalyti savo įžvalgomis.
Santa Montefiore gimė 1970 m. Anglijoje, Hampšyre. Nuo pat vaikystės svajojo rašyti knygas ir tvirtai žinojo, kad jos bus apie meilę. S. Montefiore nuo jaunystės įsitikinusi, kad meilė yra gyvenimo esmė, meilė daro mus jautrius, suteikia mums didingumo. Žmogus mirties akivaizdoje negalvoja apie nieką kitą, tik apie mylimus žmones. Iš pradžių S. Montefiore rašė klasės draugams ir priėjo prie išvados, kad dar yra nesubrendusi rašyti meilės istorijų, todėl geriau rašys knygas vaikams. 19 metų būsima rašytoja išvyko į Argentiną, kur užaugo jos motina. Anot rašytojos, tai buvo nepakartojama patirtis: Argentina svaiginanti, nostalgiška ir jausminga. Galbūt ši šalis ir subrandino S. Montefiore kaip meilės romanų autorę. Šiuo metu rašytoja su vyru ir dviem vaikais gyvena Londone. Idėja parašyti „Sodininką iš Prancūzijos“ S. Montefiore kilo, kai ji stebėjo savo vaikus tėvo sode Hampšyre. Autorė teigia, kad ji visada dievino kaimo kraštovaizdį, bet gyvendama Londone su gamta yra daugiau susijusi dvasiškai nei fiziškai. Taigi stebėdama savo vaikus gamtoje, matydama, kaip jie, augę kompiuterių ir technologijų pasaulyje, atranda gamtos stebuklą, tampa savarankiškesni ir kūrybingesni, S. Montefiore nusprendė parašyti knygą apie gamtos galią. Sodas autorei atrodė tinkamiausia erdvė gamtos vitališkumui ir augimo stebuklui atskleisti. Sodas – ne naujas simbolis: jau Biblijoje jis reiškė Rojų: tai yra meilę, stebuklą, gėrį...
S. Montefiore sodas – rojus žemėje, kur viskas įmanoma, jei tik myli. Stebuklas įvyksta žmonių širdyse, jų sielose netikėtai susiduriant vieniems su kitais ir gamta. Veikėjai gyvena tokioje realybėje, kurioje nebėra vietos gamtiškumui. Miesto žmonių nebepasiekia gamtos gyvenimą rikiuojantys dėsniai, jie nebesugeba atsiverti gamtiškai kaitai ir vyksmui (tėvai nebesugeba mylėti savo vaikų, vaikai nesidomi juos supančiais žmonėmis ir aplinka), todėl yra pasmerkti vidiniam ir išoriniam sunykimui. Nuo to visaapimančio sunykimo išgelbėja gamtos stebuklas – Sodas (Rojus?). S. Montefiore išplėtojo sodo-stebuklo motyvą, papasakojo apie vienišus vaikus, aprašė suaugusiųjų problemas, sukūrė lyrišką meilės istoriją, pridėjo gero humoro ir… taip atsirado nuostabus romanas „Sodininkas iš Prancūzijos“.
Romanas pradedamas berniuko Gaso problemomis. Nors materialiai aprūpinti, bet nemylimi (arba bent jau nepakankamai mylimi) vaikai – nelaimingi vaikai. „Sodininko iš Prancūzijos“ istorijoje tėvų ir vaikų susvetimėjimas atskleidžiamas per vaikų charakterius ir elgesį. Gasas – žiaurus, o Storma – vieniša ir nelaiminga. Tik būdamas žiaurus Gasas sulaukia motinos dėmesio. Svarbu, kalbama ne apie meilę, o apie dėmesį. Vaikams ką nors iškrėtus, į juos atkreipiamas dėmesys, o iki meilės reikia nueiti ilgą erškėčiuotą kelią. Gasas nemoka būti gamtoje pats su savimi, jis jaučiasi atstumtas ir nuoskaudas išlieja kankindamas gyvūnus. Vieniša mergaitė Storma kaime ima domėtis kitais. Gamtos vitališkumas pakeri mergaitę, ji randa prieglobstį, supratimą ir draugus. Rasti, kuo užsiimti, ne taip lengva – tam reikia idėjos, mąstymo, kūrybiškumo, o norint sulaukti rezultatų – kantrybės. Vaikams sunku laukti, kada viskas sudygs ir sužaliuos, bet kuo ilgiau laukiama, tuo didesnis džiaugsmas. Pasiekti tikslui reikia laiko ir pastangų – tai suprasti turi ne tik vaikai, bet ir Miranda su Deividu. Gamtoje tiek daug atradimo ir pažinimo džiaugsmo, tik reikia, kas kas nors padėtų susivokti. Sodininkas Žanas Polis yra tas gamtos išminčius, kuris ne tik vaikams, bet ir suaugusiems atveria gamtos ir meilės paslaptis. Būti gamtoje ir išmokti mylėti, atrasti nepažintą pasaulį aktualu bet kokio amžiaus žmogui.
Eiva ir Žanas Polis yra romantiškiausi šios knygos įsimylėjėliai. Jų meilės istorija pasakojama netiesiogiai: Miranda randa albumą – savotišką Eivos dienoraštį – ir jį skaitydama pamažu ima suvokti, kas tas žavus, į jos namus užklydęs sodininkas. Eivos ir prancūzo meilė persmelkta nostalgijos ir lyrizmo. Net romantiškieji skyrių pavadinimai (Ūkanoti rytai, žadantys puikią dieną (p. 36); Visos vaivorykštės man mena tave (p. 79); Pienių priaugęs vaismedžių sodas. Šviesiai mėlynos kamasijų smailės, kaip žvakės kylančios iš žolės (p. 313) – lyg Eivos ir Žano Polio žodžiai vienas kitam, buvusių dienų lyrizmas ir nostalgija. Tai meilės poezija prozos pavidalu.
Kur kas tikroviškesnė (deja, ir banalesnė) yra Mirandos ir Deivido pora. Sutuoktiniai, auginantys dukrą ir sūnų, taip užsiėmę kiekvienas savais reikalais, kad neskiria pakankamai laiko nei vienas kitam, nei vaikams. Šeima iš Londono persikrausto į kaimą. Deividas namo grįžta tik savaitgaliais, o Miranda ilgisi miesto gyvenimo. Miranda, radusi Eivos albumą, jį saugo lyg paslaptį. Tai savotiška susvetimėjimo su sutuoktiniu kompensacija.
Dar nespėjusi leistis į savigailą, prisiminė albumą, paslėptą darbo kambaryje. Užteko vien apie jį pagalvoti, ir nugara aukštyn nubėgo virpulys. Deividui ji nepasakos. Tai bus jos paslaptis. Mintis, kad šį tą pasilaikys sau, suteikė jai pranašumo prieš vyrą jausmą. Kai kas – jos valioje. Ji sudės indus į plovyklę, suplaus, pažiūrės televizorių ir su juo permiegos, bet sekmadienio vakarą, jam išvažiavus, turės su kuo susirangyti – su albumu, ir turės kuo pasimėgauti – kitų meile. (p. 126)
Miranda – graži ir protinga moteris, tačiau ilgai gyvendama Londone ji tapo tuštoka. Žanas Polis grąžina Mirandai jausmingumą, gebėjimą kitaip pamatyti ir pajusti aplinką, išmoko ją suartėti su gamta, pajusti jos grožį ir primena, kokia iš tikrųjų yra meilė. Miranda myli savo vyrą, tačiau jie abu pamiršo, kaip tą meilę puoselėti, kaip ja džiaugtis. Deividas – tipiškas savim patenkintas vyras. Jis turi puikius namus, gražią žmoną, gerą darbą ir meilužę. Kol apie neištikimybę nesužino Miranda, Deivido negraužia sąžinė.
Deividas, susijaudinęs nuo minties apie dvi savo gyvenimo moteris, abidvi gražias, abi – jo, pergalingai įsibrovė vidun antrąkart. Jis – savos karalystės karalius. (p. 68)
Dvi meilės ir dvi neištikimybės istorijos, tik labai skirtingos... Eivos meilę prancūzui sodininkui per daug grubu vadinti neištikimybe, juolab kad Eiva pasiaukoja vyrui ir vaikams. Mirandai ir Deividui prireikia išmintingesnių už juos žmonių pagalbos, patys jie būtų sunkiai radę būdų atleisti ir toliau puoselėti meilę. Tie išmintingieji yra ponia Andervud (Tokia ta meilė, ką? Jei mano senukas apsirgtų, aš jį irgi slaugyčiau. Jie varo mus iš kantrybės, bet mylėti mes juos mylim. Be jų nenorėtume gyventi. (p. 120) ir Žanas Polis.
Romanas savitas struktūra, skyrių pavadinimais, pasakojimo maniera ir liūdnai viltinga vienos meilės istorijos pabaiga. Struktūra – knyga suskirstyta metų laikais. Autorė taip nusprendė norėdama sustiprinti gamtos virsmą ir „stebėti“ Žaną Polį visais metų laikais. Be to, nuolatinį gamtos atgimimą galima traktuoti kaip Eivos nemirtingą meilę. Nors atvykęs į sodybą Žanas Polis neranda Eivos, ją nuolat primena gamta: vaivoryštė, lietus, žydėjimas, kvapai. Eivą vyras meiliai vadino Krūmiuku, o Žanas Polis – Persiku – taip tik dar labiau pabrėždami jos gamtišką prigimtį. Žanui Poliui sodo atgaivinimas yra tarsi meilės Eivai įrodymas, juk jis iš tikrųjų ir grįžta į šią vietą tam, kad prikeltų sunykusį sodą. Klestintis, žydintis gyvas sodas – Žano Polio ir Eivos meilė, įsimylėjėlių rojus. Eiva „turėjo gerą ranką žalumai“, ji gebėjo mylėti, to išmokė ir Žaną Polį. Mylėti. Įsimylėjėliams išsiskyrus per ilgą laiką sunyksta ir sodas – jame nelieka meilės. S. Montefiore sakosi nežinanti, ar po tiek daugel metų Eiva ir Žanas Polis būtų gebėję agaivinti savo meilę, be to, Eiva norėjo, kad mylimasis ją prisimintų jauną ir gyvybingą, mylinčią ir dailią, taigi nebylus Eivos buvimas gamtoje – puikus autorės sprendimas pavaizduoti amžiną meilę.
Knyga ne tik lyriška, bet ir linksma. S. Montefiore įterpia šmaikščių dialogų, sukuria tokius patrauklius veikėjus kaip droviąją, be galo mielą storuliukę Henrietą (Žinai, Keite, galėtum pasistiprinti dar keliais pyragaičiais. Tau kyla pavojus visai išnykti. (p. 302) ir šmaikštųjį draugišką gėjų Trojų (Tam ir yra draugai. Atmink, ne tu viena ieškai vyro. Ieškom mudu abu, bet, ačiū Dievui, nesirungiam. Tokiam lobiui kaip tu aš pralaimėčiau! (p. 76)). Ir kaime mezgasi meilės istorijos, sklando įvairiausi gandai, yra patrauklių ir nelabai piliečių, vyksta gyvenimas, tik reikia mokėti juo džiaugtis. Kartais labai sveika pakeisti aplinką ir iš tipiško miestiečio tapti gamtos dalimi. Einu ieškoti paslaptingo sodo…
