Knyga apima XX a. ketvirtąjį–devintąjį dešimtmečius. Autoriai pasakoja apie šokiruojančią mafijos įtaką JAV istorijai ir kultūrai. Pradedama nuo tokių Didžiosios depresijos laikų bankų plėšikų kaip Johnas Dillingeris, Bonnie ir Clyde’as, Gražuoliukas Floydas ir Kūdikėlis Nelsonas. Supažindinama su mafijos Komisijos įsteigimu, Niujorko Penkių šeimų kova dėl valdžios, FTB iškilimu valdant J. Edgarui Hooveriui, gangsterių mūšiais dėl Kubos, Las Vegaso bei Holivudo kontrolės, asmeniniu JAV generalinio atornėjaus Bobby Kennedy ir legendinio Vairuotojų sąjungos boso Jimmy Hoffos karu.
Tarp žinomiausių gangsterių pristatomas ir Alvinas Karpis, pravarde Šiurpys (Creepy) – lietuvių kilmės Kanados bei JAV nusikaltėlis, pagarsėjęs įvykdytais bankų plėšimais ir žmogžudystėmis. „Barker-Karpis“ gauja, kuriai vadovavo lietuvių kilmės gangsteris, tapo viena iš grėsmingiausių XX a. ketvirtojo dešimtmečio nusikalstamų grupuočių. Dėl nusikaltimų masto A. Karpis su savo bendrais Amerikoje laikyti valstybės priešais. Galiausiai sučiuptas nusikaltėlis tapo ilgiausiai kalėjusiu žmogumi Alkatraso federaliniame kalėjime, kuriame praleido dvidešimt šešerius metus.
JAV veikia apie 3 tūkstančius mafijos narių, bet organizuoto nusikalstamumo veikėjus į kampą spaudžia kiti nusikaltėliai. Į mafijos teritoriją įsiveržė Rusijos, Kinijos ir Vietnamo organizacijos, Meksikos karteliai ir vietinės afroamerikiečių narkotikų prekeivių gaujos. Vis dėlto niekam nepavyko pasiekti tokio lygio kaip La Cosa Nostra dėl griežtos šios organizacijos hierarchinės struktūros ir nuolatinio naujų narių verbavimo, kuriems pagrasinama mirtimi, jeigu nelaikys liežuvio už dantų.
Dar ir šiandien mafija Niujorke yra galinga. Prie to labai prisidėjo 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuoliai, nes FTB nukreipė savo pajėgumus nuo organizuoto nusikalstamumo į potencialių teroristų stebėjimą. Nuo to laiko mafija JAV išplėtė savo tarptautinę veiklą, užmezgė ryšius su Meksikos ir Kolumbijos narkotikų karteliais bei organizuotų nusikaltėlių gaujomis Italijos regione Kalabrijoje. Mafija klesti dar ir todėl, kad dalį savo neteisėtų veiklų pavedė trečiosioms šalims. Be to, gangsteriai perkando aukštąsias technologijas. Internetas tapo didžiuliu pajamų šaltiniu – mafija naudoja lengvatinio apmokestinimo teritorijose įsteigtas priedangos kompanijas, per kurias renka pinigus iš nelegalių azartinių lošimų. Tą patį galima pasakyti ir apie tapatybės vagystes. Vogdami kredito kortelių duomenis ir asmeninę informaciją iš pornografijos arba lažybų svetainių organizuoto nusikalstamumo veikėjai užsidirba gražaus pinigo.
Kova su organizuotu nusikalstamumu tęsiasi. Deja, jos niekada nepavyks laimėti, nes kriminalinė veikla, ypač narkotikai, gali sukrauti turtus. O pasaulyje yra per daug blogų žmonių, norinčių juos susižerti.
Siūlome šios knygos ištrauką.
Vis tik Saut Bendas irgi vos nepasibaigia katastrofa. Kol Dillingeris, Floydas ir kiti gaujos nariai dirba ramiai ir profesionaliai, laikydamiesi kruopščiai paruošto plano, Kūdikė lis atrodo sutrikęs ir nerimaujantis. Jis vos nežūsta, į krūtinę pašautas vietinio juvelyro. Neįtikėtina, bet gyvybę Nelsonui išgelbėja geležinė liemenė, sustabdžiusi kulką. Keršydamas jis paleidžia iš kulkosvaidžio papliūpą šūvių, bet pataiko ne į juvelyrą, o į praeivį ir šį sužeidžia. Paskui, gaujai skubant iš banko į laukiantį pabėgimo automobilį, vietinis paauglys užšoka Nelsonui ant nugaros ir pabando jį pargriauti. Grumtynės baigiasi stipriu Nelsono šautuvo buožės smūgiu vaikinui į galvą.
Galiausiai Nelsonas pabėga. Tada pervažiuoja visą šalį ir pradingsta beveidžiuose Amerikos vakaruose. Prie jo prisijungia Helen, kurią neseniai lygtinai paleido pripažinus kalta dalyvavus „Little Bohemia“ incidente. Kad neišsiduotų, porelė stengiasi nenusikalsti. Neįtikėtina, bet Kūdikėlis su Helen atsiduria mažo Jutos miestelio policijos areštinėje už greičio viršijimą. Sumokėjęs penkių dolerių baudą Nelsonas paleidžiamas. Jo automobilis su įprastiniu kroviniu – kulkosvaidžiais ir amunicija – neapieškomas.
Kūdikėlis Nelsonas supranta, kad jam šypsosi fortūna.
Bet fortūna greitai nuo jo nusigręš.
***
Johnas Dillingeris negyvas, 1934 metų liepos 22-ąją Čikagoje jį nušovė federaliniai agentai.
Gražuoliukas Floydas negyvas, 1934 metų spalio 22-ąją netoli Čikagos jį nušovė federaliniai agentai.
Po dviejų dienų Kūdikėlis Nelsonas nusprendžia važiuoti iš Nevados į Čikagą. Pinigai senka, be to, jį pasiekė gandai, kad DOI agentai šukavo vietines stovyklavietes žinodami, kad jis mėgsta čia slapstytis.
Pirmadienį, lapkričio 26 dieną, Kūdikėlis ir Helen su nusikaltėliu Johnu Paulu Chase’u įvažiuoja į Čikagą. Helen išlipa šiaurinėje miesto dalyje pažiūrėti filmo. Tada Nelsonas pavagia naujutėlaitį fordą V-8. Tą naktį Kūdikėlis ir Helen miega automobilyje, bet naktis šalta ir jiedu supranta, kad turės apsistoti viduje. Kūdikėlis žino kurortą „Lake Como Inn“, esantį šiek tiek į šiaurę nuo Ilinojaus ir Viskonsino ribos. Jis jau anksčiau yra ten apsistojęs ir neabejoja, kad viešbučiui užvėrus duris žiemai juodu galės ten slėptis nebijoda mi būti aptikti.
Lapkričio 27-osios ryte Kūdikėlis ir Helen vogtu fordu važiuoja į šiaurę nuo Čikagos. Draugiją jiems palaiko Johnas Paulas Chase’as. 14 val. trijulė privažiuoja „Lake Como Inn“ savininko Hobarto Hermansono namus. Hermansonas – buvęs alkoholio kontrabandininkas, susijęs su Čikagos pogrindžiu, ir galima pasikliauti, kad jis niekam neprasitars apie įtartinus svečius – arba bent jau taip mano Nelsonas.
Prie įvažiavimo Kūdikėlis sustoja ir pastebi į automobilį šnairuojantį jaunuolį. Bankų plėšikas šio vyro neatpažįsta, o tai jam pasirodo keista, nes viešbutyje jis praleido nemažai laiko ir susipažino su personalu. Neišjungdamas variklio Kūdikėlis nuleidžia langą ir persimetęs keliais mandagiais žodeliais pasiteirauja apie Hermansoną.
Viskas vyksta ramiai, o vyras verandoje nė nenutuokia, kad legendinis Kūdikėlis Nelsonas kumštyje gniaužia .38 kalibro pistoletą, pasirengęs jį nušauti, jei tik kas nors pakryps ne ta linkme.
Išgirdęs, kad Hermansonas atostogauja, Kūdikėlis apsisuka ir nuvažiuoja tolyn. Helen nuostabai, jis panikuoja.
– Jis – faraonas, – sako Kūdikėlis kriminaliniu žargonu, reiškiančiu vyriausybės pareigūną. – Ir mes jį prigavom drebinantį kinkas.
***
– Tai – Kūdikėlis Nelsonas, – nerimaudamas sau pasako specialusis agentas Jamesas Metcalfe’as.
Metcalfe’as, „Dillingerio būrio“ veteranas, jau tris savaites stebi Hobarto Hermansono namus. Name gyvena dar du agentai, gavę žinių, kad Nelsonas planuoja čia apsistoti žiemai. Nusišypsojus fortūnai, San Fransiske jie suėmė Johno Paulo Chase’o merginą ir ši pateikė smulkios informacijos apie „Lake Como Inn“ ir Nelsono planus. Tada apklausė Hermansoną apie ankstesnį Nelsono apsilankymą. Jis apsi metė nustebęs, kai sužinojo tikrąją buvusio svečio tapatybę, bet pasisiūlė kaip galėdamas padėti Tyrimų skyriui. Taip trys DOI agentai persikraustė į Hermansono namus.
14 val. 30 min. agentas Metcalfe’as vietiniu taksofonu paskambino į Čikagos biurą. Atsiliepė Samas Cowley. Jis, pasirengęs nedelsdamas važiuoti link Komo ežero, užsuko į agento Purviso kabinetą pranešti, kad buvo pastebėtas Kūdikėlis Nelsonas.
– Važiuojam, – tarė Purvisas.
Bet Cowley priminė Purvisui, kad Kūdikėlis jau išvažiavo iš kurorto. Ir nors agentas Metcalfe’as padiktavo valstybinį numerį, pagauti Nelsoną greitkelyje gali būti sunku. Cowley iškvietė specialiuosius agentus W. C. Ryaną ir T. M. McDade’ą, atleido juos nuo kito tyrimo ir įsakė tučtuojau važiuoti 12-uoju greitkeliu link Viskonsino.
Purvisas paskambino į Vašingtoną supažindinti su situacija Hooverį. Skyriaus vadovas apie agentą Purvisą vis dar buvo nepalankios nuomonės, tad informaciją apie naują Nelsono vietą išklausė padėjėjas.
***
Veiksmas vyksta labai greitai.
16 val. juodas fordas V-8 važiuoja 12-uoju greitkeliu pietryčių kryptimi, Čikagos link. Kūdikėlis ir Helen sėdi priekyje, Chase’as – gale. Važiuojamąsias kelio dalis skiria žole apsodinta skiriamoji juosta. Per beveik kilometrą į šiaurę nuo Foks River Grovo Ilinojuje specialieji agentai McDade’as ir Ryanas pastebi pavogtą fordą su Ilinojaus valstybiniais numeriais 639-578. Jie pavažiuoja du šimtus metrų iki vingio, tada pasiruošia apsisukti ir pradėti gaudynes. McDade’as ką tik baigė mokymus ir pirmą kartą dalyvauja tokiame susirėmime, bet Ryanas – veteranas, dalyvavęs „Little Bohemia“ ir „Biograph Theater“ susišaudymuose. McDade’ui vairuo jant, Ryanas iš dėklo išsitraukia .38 Super kalibro pistoletą.
Nelsonas įtaria, kad jį vejasi, tad apsisuka ir ima važiuoti tiesiai į agentus.
Prabėga kelios minutės, ir Kūdikėlis Nelsonas sustoja šalia agentų McDade’o ir Ryano. Johnas Paulas Chase’as be jokio įspėjimo palinksta nuo galinės sėdynės ir brauningu nusitaiko į agentus. Paleidžia seriją šovinių, bet į pareigūnus nepataiko.
Atrodo, kad pareigūnai pateko į beviltišką padėtį. Priešingai nei bemaž bet kurioje įprastinėje situacijoje greitkelyje, šįkart viršų ima nusikaltėliai. McDade’as ir Ryanas ginkluoti tik pistoletais ir ugnies galia negali prilygti gangsteriams.
Agentas McDade’as nesustoja. Jis kaip tik nuspaudžia akceleratorių, metasi į šoną, kad neatsitrenktų į pienvežį, ir nutolsta nuo Nelsono. Johnas Paulas Chase’as vėl atidengia ugnį ir iš arti pataiko į federalinio automobilio galą, bet kulka nekliudo nė vieno iš agentų. McDade’as su Ryanu tris šimtus metrų važiuoja palenkę galvas, o tada Ryanas apsi suka ir paleidžia septynis šovinius į Nelsono mašiną. Viena kulka perveria fordo radiatorių.
Kūdikėlis atsargiai nuvažiuoja greitkeliu tolyn. McDade’as ir Ryanas jį aplenkia, tada sustoja prie lauko ir laukia, kol gangsterio mašina priartės. Lauks bergždžiai, nes Kūdikėlis, vengdamas šio susirėmimo, išsuka iš greitkelio.
Tuo pat metu į įvykio vietą atskuba agentai Samas Cowley ir Edas Hollisas. Hollisas buvo vienas iš trijų agentų, pašovusių Johną Dillingerį, o dabar jis ruošiasi nukauti ir Kūdikėlį. Jie mato, kaip Nelsono automobilis išsuka iš greitkelio vietovėje, vadinamoje Park Roudu. Cowley ir Hollisas ima vytis. Iš rikiuotės išėjęs fordas sustoja, o agentai vis labiau artėja.
Cowley ir Hollisui nė nespėjus sustabdyti sedano „Hudson“, Nelsonas su Chase’u jau stovi ant fordo paminų prie durelių ir šaudo į agentus, o Helen ieškodama priedangos metasi į griovį. Nelsonas pliekia iš kulkosvaidžio, o Chase’as nusitaiko pusiau automatiniu ginklu BAR. Cowley ir Holli sas pasuka automobilį šonu, sustoja ir taip išvengia kulkų, paskui pasinaudoja juo kaip skydu ir iš keturiasdešimties metrų atstumo pradeda atsišaudyti.
Per dešimt minučių trukusį mūšį specialieji agentai Samas Cowley ir Hermanas Hollisas nušaunami. Hollisas žūsta akimirksniu – iš Nelsono kulkosvaidžio paleistas šovinys perskrodžia kaktą ir ištaško viršugalvį. Cowley, kuriam kelios kulkos pataikė į pilvą, išgyvena dar dešimt valandų, bet miršta vietos ligoninėje. Prie ligonio lovos budi agentas Mel vinas Purvisas ir Cowley žmona bei mažametis sūnus.
Tuo tarpu Kūdikėlis pavagia sedaną „Hudson“, kuriuo važiavo agentai. Automobilio galas ir užpakalinis langas išvarpyti kulkų. Kūdikėlis, Helen ir Johnas Paulas Chase’as važiuoja pas vietinį kunigą, kurį jau yra sutikę kelis kartus. Tačiau tėvas Phillipas Coughlanas nesutinka suteikti jiems pastogės bijodamas, kad į pavojų įstums savo seserį, kuriai ir priklauso namas. Tad Kūdikėlis vėl leidžiasi į kelią ir atvyksta prie žinomo saugaus namo netoliese esančiame miestelyje Nails Senteryje. Kūdikėlis, Helen ir Chase’as išlipa iš automobilio šiek tiek po 17 val. Jau tamsu. Niekas nepamato, kaip jie įžengia į mažą pilką tinkuotą namą adresu 1627 Walnut Street.
Kūdikėlis Nelsonas vėl paspruko – bent jau taip mano Tyrimų skyrius. Tučtuojau prasideda milžiniško masto federalinė paieška.
Pirmiausia pareigūnai pasistūmėja į priekį, kai Vinetkoje, Ilinojaus valstijoje, aptinka agentams Cowley ir Hollisui priklausiusį „Hudson“ – ant priekinės sėdynės telkšo kraujo bala.
***
Vos tik atvykus į saugų namą, Helen nuplėšia krauju permirkusius Nelsono drabužius, kad sutvarstytų žaizdas, bet jau per vėlu. 19 val. 35 min. gangsteris miršta. Chase’as pabėgo vogtu „Hudson“ ir paliko porelę likimo valiai. 1 val. 30 min. saugaus namo savininkas pareikalauja atsikratyti kūnu. Helen ir saugaus namo savininkas nuogą Kūdikėlio Nelsono lavoną įsupa į raudonos, žalios ir juodos spalvos indėnų navachų antklodę, paguldo į oldsmobilį ir nuveža į miesto pakraštį. Palieka prie Šv. Pauliaus kapinių. Helen primygtinai reikalauja paguldyti jį ant žolės prie vartų, o ne ant šaligatvio. Prieš išvažiuodama ji stipriai apkamšo savo vyrą antklode, kad šis nesušaltų.
– Norėjau, kad Lesui būtų patogu, – vėliau paliudys Helen. – Jis niekada negalėjo pakęsti šalčio.
Tą rytą Nails Senterio miestelio laidojimo biuro „Sadowski“ darbuotojas sulaukia anoniminio skambučio, kad prie Šv. Pauliaus kapinių paliktas kūnas.
Kūnas nuogas. Abi kojos išmargintos stambių šratų žaizdomis, o pilvą sudraskiusi kulkosvaidžio kulka. Vaizdas kraupus.
Šis lavonas yra Kūdikėlio Nelsono.
***
Helen nuvežama į šiaurinę Čikagos dalį, ten dvi dienas bastosi gatvėmis. Laikraščių antraštės plyšauja, kad ji – pirmoji moteris visuomenės priešė, o J. Edgaras Hooveris įsako „rasti moterį ir nerodyti pasigailėjimo“. Galiausiai ji pati pasiduoda. Vėliau Helen nuteisiama pažeidusi lygtinio paleidimo susitarimą po susišaudymo „Little Bohemia“. Ji vienus metus ir vieną dieną atlieka bausmę Moterų pataisos namuose Mailane, Mičigane, bet daugiau jokie teisiniai kaltinimai jai nepateikiami. Paklausta, kodėl nuklydo klystkeliais drauge su vyru, Helen atsakė:
– Aš mylėjau Lesą. Jeigu myli vyrą, tai myli. Tik tiek.
Helen Gillis daugiau neištekės. Vėliau prisistatinės Helen Nelson.
***
Telefonu gavus anoniminį pranešimą, kur paliktas Kūdikėlio lavonas, palaikai pergabenami į Kuko apygardos medicinos ekspertizės biurą Čikagoje – ten pat buvo nuvežtas ir Johnas Dillingeris. Visuomenei leidžiama stoti į eilę ir apžiūrėti kūną. 1934 metų gruodžio 1 dieną dvidešimt šešerių metų Lesteris Gillisas atgula amžino poilsio Šv. Juozapo kapinėse River Grove, palaidojamas šalia tėvo. Laidotuvėse dalyvauja du šimtai žmonių. Visi šeši karsto nešikai yra vyrai, siejami su Čikagos kriminaliniu pasauliu.
Prie kapo nesakoma kalba, nedalyvauja kunigas ir neskamba muzika.
Girdėti tik Kūdikėlio Nelsono motinos verksmas.
***
J. Edgaras Hooveris nedelsdamas paskelbia apie naują kovą. Naujasis Visuomenės priešas numeris vienas yra žmonių grobikas, bankų plėšikas ir žudikas Alvinas Karpis. Dvidešimt septynerių metu Karpis, pravarde Šiurpys (Creepy), gimė Kanadoje ir turi fotografinę atmintį. Savo profesiją jis apibūdina taip: „Bankų plėšimas, atlyginimams skirtų pinigų gvelbimas ir turtingų žmonių grobimas.“ Karpis prisišliejo prie Barkeriais vadinamos nusikaltėlių šeimos, kurią sudaro broliai Docas bei Fredas ir jų motina Kate, vadinama tiesiog Ma. Drauge Karpio ir Barkerių gauja terorizavo daugybę vietovių Vidurio Vakaruose. Šiuo metu Karpio buvimo vieta nežinoma, bet Hooveris nujaučia, kad jį suimti arba nužudyti ilgai netruks. 1934 metų kovą Karpis pasidarė plastinę operaciją ir piršto atspaudų nudeginimo procedūrą. Abi operacijos buvo nesėkmingos, vadinasi, jo išvaizda ne tik lengvai atpažįstama, bet ir puikuojasi ant po visas Jungtines Valstijas išplatintų plakatų su žodžiu „Ieškomas“.
Vis tik Alvino Karpio medžioklė Hooveriui atrodo kitokia nei ankstesnių Visuomenės priešų numeris vienas persekiojimas, nes į bylą asmeniškai įsitraukė prezidentas Franklinas D. Rooseveltas. 1934-ųjų sausio 17-ąją Karpio ir Barkerių gauja grasindama ginklu iš Sent Polo Minesotoje pagrobė Edwardą George’ą Bremerį. Už jį paprašyta 200 tūkst. dolerių išpirkos.
Bremeris – garsus vietos finansininkas, Amerikos nacionalinio banko valdybos pirmininkas ir Namų savininkų paskolų korporacijos vadovas. Visuomenės akyse tamsiaplaukis Bremeris yra blogiukas, bankininkas, įkūnijantis teisės naudotis turtu atėmimą ir turto susigrąžinimą – veiksmus, kurie per Didžiąją depresiją Amerikoje tapo kasdienybe. Gangsteriai, pėsčiųjų perėjoje įšokę į bankininko automobilį „Lincoln Continental“ kelios sekundės po to, kai jis išleido savo devynerių metų dukrą Hertzy prie privačios mokyklos, priverčia tokius žmones patirti tokį pat skausmą, kokį jaučia nesuskaičiuojama daugybė žmonių visoje šalyje. Tiesą sakant, plačiai žinoma, kad Bremeris savanaudis ir impulsyvus. DOI ataskaitoje apie Bremerio būdą bus parašyta, kad „jo daug kas nemėgsta, ne tik šeima, bet apskritai“.
Bremeris nuožmiai grumiasi ir beveik sugeba pasprukti nuo grobėjų, tačiau šie kelis sykius suduoda jam pistoletu į galvą, o nuvarę automobilį parbloškia ant grindų. Jam ant akių uždedami tamsūs akiniai. Automobilyje lieka tiek daug pistoletu sudaužyto Bremerio kraujo, kad tyrėjai ims abejoti, ar jis išgyveno.
Jeigu Edwardas Bremeris būtų eilinis bankininkas, šis nusikaltimas gal nebūtų atsidūręs valstybinių laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Bet Bremeris taip pat yra Adolpho Bremerio, „Jacob Schmidt Brewing Company“ savininko, sūnus. Vyresnysis Bremeris yra vienas labiausiai prie artėjančios 1936 metų prezidento Roosevelto perrinkimo kampanijos prisidėjusių asmenų, be to, laikomas tokiu vertingu rėmėju, kad jo bendrovė netrukus gaus išskirtinę sutartį tiekti alų Jungtinių Valstijų armijai.
Išgirdęs apie pagrobimą, užuojautos kupinas Rooseveltas apie nusikaltimą prabyla viešai pavadindamas jį „išpuoliu prieš viską, kas mums brangu“.
Hooverio agentai neranda nė menkiausios užuominos, kur galėtų būti Bremeris, o šeima netrukus sumoka išpirką iš DOI gautais žymėtais banknotais. Vasario 7-ąją, praėjus trims dienoms po pagrobimo, Edwardas Bremeris paleidžiamas.
Žinoma, nusikaltėlių medžioklė tęsiasi. Pasinaudojęs iš Bremerio gauta informacija ir radęs piršto atspaudų, pagal kuriuos nustatė, kad nusikaltimo vietoje buvo Karpio ir Barkerių gauja, DOI suima Docą Barkerį, kuris galop bus nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1935-ųjų sausio 8 dieną slėptuvėje prie Viro ežero Floridoje DOI nušauna Fredą Barkerį ir liūdnai pagarsėjusią Ma Barker, kurie, daugelio manymu, organizavo plėšimų ir žmonių grobimų logistiką.
Bet Visuomenės priešas numeris vienas Alvinas Karpis tebesislapsto.
