Tuo tarpu nuoseklesni „Naujojo Židinio-Aidų“ skaitytojai turėtų prisiminti ne itin seną istoriko Valdemaro Klumbio recenziją „Kaip tapti sėkmingu ir produktyviu mokslininku“ (NŽ-A, 2017, Nr. 3, p. 75–77). Joje įsimintinai apžvelgta Tamošaičio monografija, nagrinėjanti lietuvių rašytojų laikysenas 1987–1993 m. laikotarpiu. Čia turiu paminėti, kad tai buvusi viena geriausių skaitytų recenzijų, parašyta be jokio perdėto nuolankumo ar duoklės atidavimo autoriaus laipsniui, statusui, amžiui ir panašiems niuansams (kas, matyt, šiek tiek įpareigoja recenzijas rašančius žmones).
Tikiuosi, kad sėkmingai atsiribojusi nuo bet kokių išankstinių nuostatų ir skatinama didžiulio susidomėjimo bei, ką čia slėpti, šiokios tokios intrigos, atsiverčiau naujausią autoriaus leidinį, skirtą poeto Matuzevičiaus gimimo šimtmečiui paminėti. Kaip ir kaskart gausiai klijuojamuose lapeliuose buvo fiksuoti klausimai, pastebėjimai ar jausenos, kurias sukeldavo tekstas. Ši skaitymo patirtis perkelta į recenziją.
Knyga pradedama Valentino Sventicko prisiminimais, kurie yra kiek blankoki, mat Sventicko ir Matuzevičiaus nesiejo labai artimi draugystės ryšiai. Tai – visiškai skirtingų kartų žmonės, susipažinę aštunto dešimtmečio viduryje, Sventickui įsidarbinus Literatūros ir meno redakcijoje. Šioje įstaigoje 11 metų redaktoriumi dirbęs Matuzevičius, tuomet jau buvo pasitraukęs. Retkarčiais vis pasimatančius asmenis siejo kolegiški santykiai, labiau primenantys mokytojo ir mokinio atliekamus vaidmenis: „Pirmas įspūdis: didelis, solidaus stoto, rimtas žmogus. Kaip man jaunam atrodė? Jei toks solidus dėdė rūpinasi, tai literatūra yra rimtas reikalas“ (p. 9).
Prisiminimuose ryški nuotolio distancija, tačiau skaitytoją labiausiai erzinti gali tokio pobūdžio tekstuose demonstruojama kažin kokia nuolanki pagarba, kartkartėm pereinanti į adoraciją. Visiškai suprantama, kad prisiminimai yra subjektyvus žanras, kuriam būdingas asmeninis santykis, tačiau, pripažinkime, darosi bemaž nepakenčiama, kai jie ima panašėti į šventųjų aprašymus. Šis atvejis greičiau yra ne išimtis, o tendencija. Keistai atrodo Matuzevičiaus palyginimas su patriarchu („patriarchas turbūt pagalvojo, kad „matai, tas pacanas skaito, ką esu rašęs ir domisi“, p. 13) ar tam tikrų jo savybių, elgsenos mistifikavimas. Tebūnie ir neva ypač dailios rašysenos, kuri iš tiesų nepriminė tokios (tik leidinyje neatsidūrė nė vienas poeto rašytas laiškas ar kitas rankraštinis dokumentas). Lygiai ta pati linija jaučiama visoje likusioje knygoje.
Nepaisant to, po pirmosios prisiminimų dozės norėtasi dar keleto panašių tekstų. Vien todėl, kad būtų galima tarpusavyje palyginti įvairesnius matymus. Juo labiau kad rengdamas knygą Tamošaitis naudojosi savo atliktais interviu su Matuzevičių pažinojusiais Algimantu Zurba, Antanu Drilinga ir Algimantu Baltakiu. Tik dabar po visą knygą dalimis išbarstytos jų citatos tekstui nesuteikė jokios vertės. Pateiktose ištraukose apibūdinamos Matuzevičiaus asmeninės savybės, įpročiai ir panašūs niuansai, kurie kartais atrodė tokie apibendrinti ir nereikšmingi, kad tiktų bet kuriam sutiktam žmogui. Kitaip tariant, nepasakantys nieko esmingai naujo ar svarbaus. Pavyzdžiui, kelis puslapius užima citatos apie tai, ką ir kaip Matuzevičius mėgdavo valgyti (p. 156–159). Nenuostabu, kad visai netrukus knygos paraštėse ėmė kartotis tas pats klausimas: kodėl autoriui nepasirodė svarbūs gerokai reikšmingesni ir sudėtingesni dalykai?
Dar pratarmėje Tamošaitis konstatuoja, kiek mažai žinių turima apie Matuzevičiaus asmenybę, mat iki šio leidinio pasirodymo nebuvo atskiros knygos ar juo labiau mokslinių straipsnių, skirtų jo veiklai aptarti. Toliau pažymima, kad būtent minėtąja knyga siekiama užpildyti istoriografijos spragą (p. 16). Nepaisant gerų intencijų, rezultatas nėra toks geras. Taip, išleista Matuzevičiui skirta knyga, tačiau jos puslapiai užpildyti informacija, kuri iki tol jau buvo kur nors pasirodžiusi ar yra nesunkiai pasiekiama. Autoriaus daugiausia remtasi po 1990 m. poeto rašytais prisiminimais ir panašia medžiaga, esančia Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialiniame muziejuje. Tarp šios – paties Matuzevičiaus rašyti autobiografijos fragmentai ir kiti prisiminimai apie savo veiklą tarpukariu, vokiečių okupacijos metais ir vėliau. Šalia viso to – dar kelios išnašos, nurodančios į gerai žinomus paskelbtus dokumentų rinkinius. Jokių naujų tyrimų ar reikšmingų įžvalgų.
Nesu tikra, ar galima visapusiška analizė, nesinaudojant Lietuvos literatūros ir meno archyve esančiu Matuzevičiaus fondu ir kitais čia saugomais su Rašytojų sąjunga ar jo darbu laikraščio redakcijoje susijusiais dokumentais. Nors autorius mini naudojęsis minėtame archyve esančia medžiaga, tačiau pateiktame tekste tai niekaip esmingai neatsispindi (kelios apibendrintos išnašos, aptariant Rašytojų sąjungos veiklą Sąjūdžio metais, nepretenduoja į šaltinių analizę). Be to, visiškai netirtas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje esantis Matuzevičiaus rankraštinis palikimas, galbūt galėjęs padėti kiek geriau suprasti poeto veiklą. Čia reikalinga paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje autoriaus surastus 1936–1940 m. poeto rašytus ankstyvuosius eilėraščius ir keletą jo susirašinėjimų, tačiau šios medžiagos pateikimas yra toks prastas, kad paprasčiausiai būtų buvę geriau įdėti bent vieną rankraštinio dokumento vaizdą.
Tiesa, naudojimasis jau parašytais prisiminimais nėra jokia blogybė, tačiau Tamošaitis šių prisiminimų niekaip nereflektuoja ir nevertina. Pasirinktas paprastesnis būdas – susirinkti visus poeto parašytus prisiminimus ir juos sudurstyti. Neretai citatų ištraukos yra pernelyg ilgos ir paliktos be jokio apibendrinimo (p. 53–54, 111). Toliau darosi dar įdomiau, nes tampa bemaž neįmanoma susigaudyti, kur paties Tamošaičio rašytas tekstas, o kur – Matuzevičiaus mintys. Kabutės be jokių nuorodų į išnašas atsiranda ir dingsta p. 26, 33, 34, 37, 38, 42, 52, 55, 70, 74, 75 ir toliau. Kai tekste atsiranda žodžiai „kaip matyti iš surastos medžiagos“ (p. 113) arba „šaltiniai liudija, kad lietuvių tarybiniai rašytojai pirmaisiais postalininiais metais elgėsi taip, lyg nebūtų įvykę didesnių permainų“ (p. 118), būtų puiku sužinoti, kokia tai medžiaga ir kokie čia šaltiniai.
Knygoje labiausiai pasigesta objektyvios analizės (ar apskritai analizės). Matuzevičiaus veikla, pozicija, o galiausiai ir kūryba sovietmečiu vertinama apsiribojant labai patogia pozicija „kitaip ir negalėjo būti“ (p. 69). Tarsi šiandien skaitytojui to turėtų pakakti ir nekelti jokių klausimų. Arba toks apibendrinimas: „Stalinizmo metais jam teko rašyti ne tai, ką jis pats norėjo rašyti, o taip, kaip jam buvo nurodinėjama. Krinta į akis tai, kad tuo metu kūrėjui nebuvo palikta laisvės. Jis buvo tiesiog įspraustas į rėmus ir privalėjo kurti pagal naujus reikalavimus, prioritetą suteikiant politikos tematikai“ (p. 114). Laikantis tokio principo, labiausiai nukenčia Matuzevičius arba, tiksliau sakant, jo asmenybės (į)vertinimas, mat tai, kas yra gerokai sudėtingiau, lieka pernelyg supaprastinama.
Matuzevičius buvo vienas iš sovietinės ideologinės sistemos grandžių, atlikęs visus reikalingus vaidmenis ir savo pažinčių bei atitinkamos elgsenos dėka užsitikrinęs karjeros galimybes. Lygiai taip pat jis buvo kur kas įdomesnė ir sudėtingesnė asmenybė, palaikiusi artimus ryšius su išeivijos rašytojais. Su jais dar tarpukariu jį siejo priklausymas „Šatrijos“ draugijai ir glaudi veikla redaguojat „Ateities“ žurnalą. Taigi iki šiol mums vis dar sudėtinga parašyti knygą, kurioje visi šie skirtingi dėmenys būtų sujungti ir mėginami analizuoti kartu. Nutylėjimai ar tam tikrų biografijos aspektų praleidimai nieko naudinga neduoda.
Knygos autorius poetą linkęs vertinti kaip „vidinį emigrantą“ (p. 114, 134), kuriam buvo sudėtinga prisitaikyti prie sovietmečiu vyravusių ideologinių reikalavimų. Su tuo nesutikti būtų sunku, tačiau lygiai taip pat negalima netirti poeto mėginimų prisitaikyti ir veiksmų, kuriuos jis atliko. Arba jei jau nagrinėjama Matuzevičiaus kūryba, tai tebūnie ji būna analizuojama ne tendencingai, o visa. Taigi įtraukiant ir jo rinkinius „Darbymečio vėliavos“ ar „Draugystės daina“ (kartu su eilėraščiais „Pavasaris su Majakovskiu“, „Pergalės paminklas“, „Tribūnas ir poetas“, „Jei aš – su liaudim“ ir kitais panašiais pavyzdžiais). Knygoje apie tai vos užsiminta, bet plačiau neišvystyta.
Lygiai taip pat sėkmingai išvengta bet kokių nepatogių klausimų ar sudėtingesnių temų. Tie Matuzevičiaus veiklos aspektai, apie kuriuos autorius nežinojo ir nerado/neieškojo informacijos archyvuose, buvo palikti be jokio išsamesnio paaiškinimo ar juo labiau mėginimų kelti klausimus. Nors skaitytojui jų turėtų kilti nemažai. Štai, pavyzdžiui, vienas įdomiausių ir iki šiol mažiausiai žinomų Matuzevičiaus veiklos aspektų – jo santykis su lietuvių išeiviais – taip ir liko neatskleistas. Nebandyta aiškintis, kaip Matuzevičiui pavyko persiųsti nemažą dalį Vytauto Mačernio eilėraščių ir kitų dokumentų. Neaptarta, kokiomis aplinkybėmis ši veikla buvo sustabdyta septinto dešimtmečio pradžioje, ir panašūs ne ką mažiau įdomūs niuansai. Neapleidžia įspūdis, kad knygoje daug kas paliesta tik paviršutiniškai, neapčiuopiant, nesigilinant į sudėtingesnius klausimus. Tokiu atveju dingsta asmenybės daugiasluoksniškumas ir situacijų sudėtingumas.
Apibendrinant, ši knyga tiesiog panaši į daugelį kitų biografinių leidinių, skirtų jubiliejaus proga prisiminti kokio nors žymaus asmens indėlį ir veiklą. O juk pagaliau norėtųsi tokios knygos, kurioje būtų bandoma klausti ir ieškoti atsakymų.
Mindaugas Tamošaitis, Mes esam Šiaurės krašto...: Poetui Eugenijui Matuzevičiui (1917–1994) – 100 metų, Vilnius: Sofoklis, 2017, 384 p., iliustr., 500 egz.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“.
