Ar iš tiesų sovietiniai inteligentai buvo be prošvaisčių konformizmo liūne įklimpę prisitaikėliai? Kas skatino ir kas stabdė inteligentų prisitaikymą? Ar išties prisitaikymas reiškia pasidavimą ir susitaikymą? Kaip sovietmečiu veikė visuomenės nuomonė ir kaip ji buvo formuojama? Kaip ir kada Lietuvoje susiformavo Ezopo kalba? Kokie požiūriai į prisitaikymą ir pasipriešinimą egzistavo sovietmečiu? – apie tai knygos pristatymo renginyje kalbėjo ir dalyviai – knygos autorius V.Klumbys, istorikai Saulius Grybkauskas bei Nerija Putinaitė. Diskusiją moderavo Tomas Vaiseta.
Ši knyga – tai daugiau nei penkiolika metų trūkusios V.Klumbio odisėjos pabaiga, mat leidinio pagrindu tapo istoriko disertacijos tyrimas.
Tačiau anot jo, ši tema išlieka itin aktuali ir dabar, o jos vis nauji apmąstymai iškyla įvairiomis aplinkybėmis – griaunant Žaliojo tilto ar P.Cvirkos paminklus Vilniuje ar dabartinio karo Ukrainoje kontekste.
Skirtinga ir daugiaplanė
Dar studijų metais V.Klumbys susidomėjo prisitaikymo tema, kuri labiausiai matoma žvelgiant į intelektualų pasirinkimus. Pasak istoriko, jį visada stebino labai plokščias žmogaus pasirinkimo problemos vaizdavimas – arba-arba, kuris, jo manymu, yra iš esmės klaidingas.
„Žmogus vienu metu gali būti ne dvinaris, bet trinaris: vienu metu rašyti kalbas oficialiam valdžios atstovui ir rašyti į pogrindinę spaudą“, – kalbėjo V.Klumbys.
Pasak jo, vienu metu net ir tarp kultūros elito egzistavo ir neprisitaikymas, priešinimosi pozicija, ir kritiškas požiūris į sistemą, o kartu ir įsitikinimas, kad svarbiausia yra išlikti ir dirbti kultūrai, tokiu būdu išsaugant tautą.
Žmogus vienu metu gali būti ne dvinaris, bet trinaris: vienu metu rašyti kalbas oficialiam valdžios atstovui ir rašyti į pogrindinę spaudą.
„Knygoje svarbu buvo suprati, ar galėjo idėjos iš intelektualų ratelių, virtuvių pasiekti viešąją erdvę ir ar galėjo tai daryti kokį nors poveikį žmonėms“, – kalbėjo V.Klumbys.
Paklaustas, ar knygoje jis sugebėjo rasti atsakymą į pačiam iškeltus klausimus, V.Klumbys teigė, kad pažvelgus į konkretaus žmogaus autobiografiją ir ją išsamiai išanalizavus gal ir galima rasti atsakymą į tai, dėl kokių priežasčių jis pasirinko vieną ar kitą strategiją. Tačiau jei kalbama apie žmonių visumą – kultūrinį elitą – ši problema tampa sunkiai įvardijama, nes kalbėti apie bendrą inteligentijos laikyseną tiesiog neįmanoma.
Pasirinkimo dvejonės
Istorikė bei knygų apie sovietmečio visuomenę autorė N.Putinaitė, teigė, kad dabartiniame kontekste kiekvienam iš mūsų svarbu užduoti klausimą, kokios strategijos mes laikytumėmės, jei dabar į mūsų kraštą įsiveržtų svetima kariuomenė.
„Kokia būtų mūsų laikysena, kaip elgtumėmės? Priešintumėmės, kolaboruotume ar prisitaikytume? Ar ir toliau dirbtume tose pačiose įstaigose, priimdami naujos vadovybės nustatytas veiklos gaires? Ar rašytume knygas prisitaikę jau prie naujo pasakojimo?“ – retoriškai klausė istorikė.
Kiekviename iš mūsų yra dalis konformizmo, tačiau mes statome paminklus tiems, kurie elgėsi kitaip.
Pasak jos, susidaro įspūdis, kad paprastus darbus dirbusiems žmonėms buvo lengviau, nes jų darbų niekas kitas negali padaryti, todėl tam tikra prasme jie jautėsi laisvesni sistemos atžvilgiu. Tuo tarpu intelektualai susidūrė su itin dramatiška pasirinkimo problematika.
„Štai kodėl dabartiniame geopolitiniame kontekste, mums gali būti lengviau suprasti, surasti bet ne pateisinti Lietuvos intelektualus, kurie sovietmečiu elgėsi vienaip arba kitaip. Kiekviename iš mūsų yra dalis konformizmo, tačiau mes statome paminklus tiems, kurie elgėsi kitaip“, – teigė N.Putinaitė.
Pasak jo, V.Klumbio knyga yra banguota ir toli gražu ne visiems teiginiams ji galinti pritarti.
„Nepritariu minčiai, kad to meto visuomenei galėtume priskirti kokius nors bendrus ją vienijančius bruožus. Egzistavo daug uždarų ratelių, personalinių tinklelių, kurie veikė savarankiškai ir neturėjo bendrų sąsajų. Todėl tuo metu neegzistavo jokia alternatyvi visuomenės nuomonė, nes pati visuomenė buvo skilusi“, – kalbėjo N.Putinaitė.
Ar egzistavo takoskyros?
Susitikime dalyvavęs istorikas S.Grybkauskas prieštaravo tokiai N.Putinaitės nuomonei teigdamas, kad ir tuomet egzistavo visuomenė, kuri tarp savęs buvo glaudžiai susijusi.
„Iš dabarties perspektyvos kalbėdami apie to laiko visuomenę, joje matome daugiau nesusikalbėjimo. Tačiau anuomet vos per kelias pažintis galima buvo pasiekti bet kurį asmenį toje visuomenėje ir tai tik parodo, kaip visi tarpusavyje buvo susiję“, – teigė istorikas.
Anot jo, visuomenės visumos skaldymas ir grupių takoskyrų braižymas yra tik formalus dalykas.
Jau tada egzistavo ryšiai tarp skirtingų visuomenės grupių, vyko komunikacija ir būtent tai palaikė bei iš dalies veikė tuometę visuomenę.
„Takoskyra tarp nomenklatūros ir intelektualų neegzistavo ir tai puikiai atskleidžia Vokiečių gatvės garažų istorija, kai intelektualų rateliuose kilęs pasipriešinimas tam iš pradžių renkant parašus, vėliau per Mieželaitį rastas priėjimas prie Griškevičiaus ir būtent tai padėjo šią problemą išspręsti“, – kalbėjo S.Grybkauskas.
Jo teigimu, jau tada egzistavo ryšiai tarp skirtingų visuomenės grupių, vyko komunikacija ir būtent tai palaikė bei iš dalies veikė tuometę visuomenę.
Tokiam požiūriui prieštaravo N.Putinaitė teigdama, kad neįmanoma į vieną gretą dėti „Katalikų bažnyčios kronikos“ veiklos ir kraštotyros judėjimo arba gan saugios laikysenos garažų istorijoje ir tikinčiųjų, kurie nuolatos savo kasdienybėje susidurdavo su grasinimais ir gąsdinimais, kasdienio gyvenimo.
Nepasitikėjimo filtras
V.Klumbys pripažino, kad anuomet buvo itin didelis žmogaus nepasitikėjimo kitu žmogumi lygis, todėl draugystė ir pasitikėjimo santykis galėjo būti užmegstas tik perėjus tam tikrą filtrą. Dėl šios priežasties veikiama buvo daugiau siaurose grupelėse.
„Tačiau Lietuva nedidelė, vieni kitus daugelis pažįsta, todėl ir idėjos plisdavo neformaliais būdais“, – kalbėjo istorikas.
Jo teigimu, sunkiausia atrasti idėjų sklaidą ne tarp įvairų grupių, tačiau tarp intelektualų ir visuomenės. Tačiau net ir šiuo atveju būta pavyzdžių.
„Mokytojų susirinkimuose Justinas Marcinkevičius skaitydavo savo eiles ir mokytojos verkdavo. Vadinasi, ryšys tarp skirtingų visuomenės grupių egzistavo ir baziniai dalykai ir idėjos galėjos sklisti. Tai viena iš galimybių kalbėti apie bendras idėjas to meto visuomenėje“, – kalbėjo V.Klumbys.
Ir nomenklatūra, ir kultūrinis elitas virė tame pačiame katile ir atsižvelgdavo vieni į kitus.
Tam pritarė ir S.Grybkauskas teigdamas, kad ir nomenklatūra, ir kultūrinis elitas virė tame pačiame katile ir atsižvelgdavo vieni į kitus.
„Net svarbūs nomenklatūriniai sprendimai buvo daromi atsižvelgiant intelektualų nuomonę. Tai rodo Šepečio paskyrimo istorija, kuris buvo derinamas su kultūros elitu. Tad kalbėjimasis ir santykis tarp grupių vyko ir tai yra bendro sovietinio pasakojimo dalis“, – teigė istorikas.
