Pagrindinis Gabijos Grušaitės knygos personažas – Stasys Šaltoka. Jis gyvena pasaulyje, kuriame svarbu ne tai, kaip jautiesi viduje, o tai, kaip atrodai. Tai socialinių tinklų, vaizdiškumo pasaulis, kuriame Stasys iškeliauja į Aziją, bandydamas suprasti, kam ir kaip gyvena. Nors autorė rašo tokia kalba, kaip kalba šiuolaikiniai trisdešimtmečiai, o jos personažuose galima nesunkiai rasti daugybę hipsterių kultūrai būdingų bruožų, yra ir kaltinančių autorę, kad tai, kas aprašoma knygoje, yra nerealistiška, „žmonės taip negyvena“. Diskusijoje dalyvavęs rašytojas Tomas Vaiseta sakė, kad šie priekaištai jam atrodo keistoki. „Literatūros esmė ir yra, kad rašytojas knygoje gali sukurti pasaulį su savomis taisyklėmis. Rašytojas yra savos visatos valdovas“, – pristatymo metu teigė T.Vaiseta. Jis sakė, kad knygoje aprašomo hipsterių pasaulio, kurį jis vadino „avangardine subkultūra“ ir kurios atstovai nori būti dominuojantys visuomenėje, apmąstymas yra labai svarbus. „Tai yra jaunoji grupė žmonių, kuri yra labiausiai integruota į vakarietišką gyvenimą, ir reikia tuo džiaugtis“, – sakė T.Vaiseta.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad Stasys Šaltoka – pirmas veikėjas dabartinėje lietuvių literatūroje, kuris gerai jaučiasi emigracijoje. Paprastai lietuvių autoriai, aprašydami emigravusius tautiečius, pirmiausia akcentuoja jų nepritapimą tenykštėje visuomenėje, sunkumus, o štai Stasys Šaltoka jaučiasi ten visiškai gerai: „Jis gyvena kaip buržujus.“
Pati autorė prisipažino, kad iš pradžių jai nebuvo minčių leisti šią knygą lietuvių kalba, nes manė, jog Lietuvoje nėra pakankamai šios knygos skaitytojų – knyga yra tarsi tarpinėje erdvėje, tai nėra paprasta popliteratūra, tačiau tai nėra ir aukštoji literatūra, tad galvojo rašyti angliškai. Tačiau kuomet leidykla „Lapas“, kuriai tai buvo pirmasis išleistas romanas, publikavo šią knygą, pasirodė, kad knyga aktuali – autorė tai suprato gavusi žinučių tiek iš skaitytojų, kurie teigė, kad tai knyga apie juos, tiek iš mamų, kurios sakė, kad romanas padėjo geriau suprasti savo atžalas. „Tai rodo, kad yra šiai knygai vieta Lietuvoje, nors pati iš pradžių tuo abejojau“, – sakė G.Grušaitė.
Nors knyga pasakoja apie hipsterių gyvenimo būdą, anot T.Vaisetos, iš tiesų ji kalba apie tuos pačius esminius dalykus, kurie aktualiausi jau kelis amžius, visais moderniais laikais – tai tuštumos, vienatvės, susvetimėjimo jausmas, nes jokie technologiniai pasiekimai neleidžia mums pasijausti mažiau vienišais. Su tuo sutiko ir knygos autorė, kuri teigė matanti nemažai paralelių tarp savo kūrinio ir T.Vaisetos knygos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“: „Tomo knyga kelia labai daug panašių klausimų, kaip ir mano veikėjas“. Tiesa, T.Vaiseta įžvelgė ir skirtumų – anot jo, keliant universalius klausimus, nagrinėjant universalias temas, literatūra gali bandyti ieškoti išeities būdų, kaip kovoti sus susvetimėjimu, nepriimti to kaip konstantos.
Diskusijos metu kilo ir klausimas, kodėl knygoje beveik nėra sekso scenų, nors tai atrodytų gana natūralu, pasakojant apie trijų vyrų kelionę po Aziją. G.Grušaitė sakė, kad knygoje rašė apie tai, kas jos personažams yra išties svarbu, ir seksas toks nebuvo. Ji atkreipė dėmesį ir į besikeičiantį sekso vaidmenį tos kartos pasaulyje – tai, kad nesunkiai galima turėti sekso be jokio intymumo ir, lygiai taip pat, intymumą be seksualinio kontakto.
Autorė šio susitikimo metu ne kartą teigė, kad jaučiasi kiek svetima lietuvių literatūros lauke, o ir nėra gerai susipažinusi su lietuvių rašytojų knygomis, todėl ją stebina tai, kad jos kūrinys vertinamas būtent lyginant su kanoniniais lietuvių rašytojais. „Pirmoji mano knyga „Neišsipildymas“ buvo lyginama su moterų literatūra, o antroji su vyrų rašytojais, su kuriais nejaučiu turinti daug bendro, – sakė G.Grušaitė. – Nesuprantu, kodėl knygą lygina su Romualdu Granausku, nors mes esame skirtingų kartų autoriai.“ Kalbėdama apie didžiausią įtaką jai padariusius autorius, rašytoja sakė, kad poveikį darė devintojo ir dešimtojo amerikiečių, anglų autoriai, o kaip vieną didžiausių įtakų išskyrė Brettą Eastoną Ellisą.
Knygą išleidusios leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė, paklausta, ar galima šią knygą vadinti popliteratūra, atsakė, kad turbūt taip, beje, paminėjusi įdomų faktą, kad daug kas socialiniuose tinkluose rašo, jog knygą perskaitė per šešias valandas. Na, o jai pačiai Šaltoka yra ne tik pavardė, bet ir jausmas – knyga prasideda šaltoka sekso scena, o baigiama šiltoku jausmu.
