Pranešime žiniasklaidai rašoma, kad knygą jos autoriai pristato šeštadienį Užupyje.
M.Jonutis visuomenėje jau pažįstamas iš savo žavių drožinių ir bareljefų. Šįkart jo medinės spalvotos skulptūrėlės apsigyveno knygoje kaip iliustracijos. „Man medis, kaip medžiaga darbui, nesvarbu – paveikslams, skulptūroms ar statyboms, visada labiausiai patiko. Manau, kad liaudies pasakoms, kurios dažniausiai yra kaimiškos, iliustruoti tinka medis ir drobė – kaip paprasčiausios, visada po ranka pasiekiamos medžiagos. Beje, didžioji dalis liaudies vaizduojamojo meno irgi yra iš medžio“, – sakė M.Jonutis.
Kaip atkreipė dėmesį knygos leidėjas ir sudarytojas Gytis Vaškelis, net ir viršelis, ir priešlapiai – viskas buvo išdrožta, nuspalvinta, sumontuota ir sukomponuota paveiksluose, kurie virto leidinio iliustracijomis.
Tuo metu žodžio meistrė D.Kalinauskaitė „skaptavo“ pasakų kalbą, kuria jos buvo užrašytos iš žmonių lūpų XIX amžiaus pabaigoje. „Gaila, bet šitaip užrašytos gražiausios pasakos ir teliks storuose tautosakos rinkiniuose, laikmenose, o išleistos į gyvenimą šiandieniniam skaitytojui, ypač vaikui, veikiausiai bus tikras rebusas. Be išsamių paaiškinimų ir žodyno – net neperskaitomos. Galų gale atguls amžinojo poilsio lentynose. Kad jos nebūtų tik siauram specialistų, lituanistų rateliui, teko jas perrašyti visiems suprantama bendrine kalba. Kartu adaptuoti taip, kad nenukentėtų jų įstabumas, pasakojamos istorijos, stebuklo grožis, intonacijos gyvumas, išliktų nenukraujavusi kalba, nenuskurdintos senosios formos: karaliūčia, karaliūnaitis ir t.t.“, – sakė D.Kalinauskaitė.
Pripažino, kad jai šis iššūkis buvo vienas sunkiausių, bet ir įdomiausių, pareikalavęs tikro kūrybiškumo.
Knygoje mums artima bendrine kalba perrašytos šios pasakos: „Kaip jaunikaitis slibinus nugalėjo“, „Apie dvyliką brolių, juodvarniais laksčiusių“, „Apie tris karaliūčias, į gulbes pavirstusias“, „Karalaitė ant stiklo kalno“, „Apie durnių ir jo prietelį vilką“, „Apie Mildutį ir jas pamotę laumę raganą“, „Apie vieną karalaitę ir Saulės dukterį“ „Apie vieną berną ir jo šuniuką, ir katiną, ir akmeniuką“, „Apie aukso tiltą“, „Apie Eglę ir Žilviną“, „Lekiantis laivas“, „Apie karaliūnaitę ir auksakasius“, ir dar vieną – „Sigutė“.
Tautosakininkė J.Šlekonytė apibendrino, kad kai kurios pasakos veikėjų fantazijos rėmėsi tam tikrais žmonių lūkesčiais: greitai keliauti, susižinoti per atstumą: „Pasakos herojai naudojasi septynmyliais batais, oru lekiančiu laivu, jų gyvybinę būseną liudija kryžkelėje palikti ženklai. Juk dabar vietoj stebuklingų batų turime automobilius, per trumpą laiką perkeliančius į tolimiausias vietoves, mus skraidina lėktuvai, vienam su kitu susižinoti padeda telefonai, kompiuteriai“, – sakė mokslininkė.
Vis dėlto kai kurios svajonės, pasak jos, taip ir liks gražia utopija: „Pasakose minimas stebuklingas vanduo, grąžinantis žmogui gyvybę, iki šiol yra neįgyvendinama siekiamybė. Niekada nebus išvesta obelų, per naktį užaugančių ir subrandinančių obuolius, veislė“.
Kaži ar galėtų M.Jonučio iliustracijos tapti atrinktųjų pasakų vizualiuoju etalonu? Pats dalininkas tokios galimybės nesureikšmina. „Mano darbų „kanonizavimą“, visą šitą sferą palikčiau šventiesiems, o puodus, kaip žinia, ne jie lipdo. Aš – prieš kanonus, klišes ir šablonus. Kiekvienas į pasakas pažiūrės kitaip, ir toks juk yra gyvenimo grožis“, – tarė M.Jonutis.
