Kuo gi ypatingas šis D. Graeberio veikalas? Ir kokius konkrečius pasiūlymus teikia žmonėms, atsidūrusiems beprasmiškų ir niekam nereikalingų darbų gniaužtuose? Apie visa tai pranešime spaudai kalbamės su knygos vertėju, rašytoju Aisčiu Žekevičiumi.
– Kokie svarbiausi faktai žinotini apie Davidą Graeberį, kuo jo figūra galėtų būti įdomi lietuvių skaitytojams?
– Davidas Graeberis buvo amerikiečių antropologas ir anarchistas, kurį labiausiai išgarsino ne vien ekonominės antropologijos veikalai, bet ir į praktinį anarchizmą orientuotas politinis aktyvizmas, kurį vainikavo D. Graeberio tapsmas viena pagrindinių „Occupy Wall Street“ judėjimo figūrų. Aš pats su D. Graeberio idėjomis iš arčiau susipažinau tik pradėjęs versti „Šūdmalos darbų teoriją“.
– Tai kas gi yra tie šūdmalos darbai? Ir kodėl pasirinkote būtent tokį vertimo variantą?
– Pats D. Graeberis teigia, kad „šūdmalos darbas yra toks visiškai beprasmis, bereikalingas ar kenksmingas užimtumas, kad net pats darbuotojas negali pateisinti jo egzistavimo, nors dėl darbo aplinkybių ir jaučiasi įpareigotas apsimetinėti, kad taip nėra.“ Taigi jau pačiame šūdmalos sąvokos apibrėžime slypi tam tikras beviltiškumo jausmas: darbuotojas negali atrasti jokio pateisinimo savo darbo egzistavimui, bet nesijaučia galįs apie tai atvirai kalbėti.
Precedentą knygos pavadinimui davė jau anksčiau tos pačios leidyklos išleista filosofo Harry G. Frankfurto knyga „Apie šūdmalą“, kurioje autorius mėgino apibrėžti šūdmalos sąvoką, aiškinosi jos atsiradimo priežastis ir analizavo jos santykį su tikrove. Daugiausia iššūkių kilo verčiant specifinius D. Graeberio sukurtus terminus, kuriais jis apibūdina tam tikrus šūdmalos darbų teorijos elementus, kaip antai: apsimestinis darbas, vadybinis feodalizmas ir pan. Pats knygos vertimas buvo gana nuotaikingas, tačiau „Šūdmalos darbų teorija“ anaiptol nėra tokia linksma knyga, kaip gali pasirodyti ją į rankas paėmusiam skaitytojui.
Kokių panašumų ar skirtumų įžvelgiate tarp D. Graeberio „Šūdmalos darbų teorijos“ ir H. G. Frankfurto knygos „Apie šūdmalą“?
Ko gero, pagrindinis skirtumas – H. G. Frankfurto prieiga yra teorinė ir metodiška, o D. Graeberis pateikia gyvą ir pulsuojančią antropologinę šūdmalos fenomeno studiją, parengtą remiantis šimtais respondentų liudijimų. Galbūt būtent dėl šios priežasties Graeberio polemika taip įtraukia – ji verčia skaitytoją susimąstyti apie savo paties dirbamo darbo padėtį šūdmalos skalėje, nori jis ar ji to, ar ne.
Ar galite pateikti darbų pavyzdžių, kuriuos D. Graeberis priskirtų prie šūdmalos darbų? Kuo jie skiriasi nuo būtino ar prasmingo darbo? Tarkime, kodėl samdomo žudiko ar manikiūrininkės darbas nepatenka į šį sąrašą?
D. Graeberis išskiria penkias pagrindines šūdmalos darbų rūšis: liokajai, smogikai, lipniaškės klijuotojai, varnelių dėliotojai ir brigadininkai. Liokajų darbai – tai tokie darbai, kurie egzistuoja tik tam ar pirmiausia tam, kad koks nors kitas žmogus, paprastai – darbdavys ar aukštesnio rango kolega, atrodytų ar jaustųsi svarbus. Tokiems darbuotojams paprastai pavedama kokia nors nedidelė užduotis, pateisinanti jų egzistavimą, kuri iš tiesų tėra pretekstas, padedantis jų viršininkams atrodyti ar jaustis solidžiau. Į šią kategoriją papuola įvairiausio pobūdžio administracijos darbuotojai, dirbantys ten, kur jų aiškiai nereikia: liftininkai, registratūros darbuotojai ir pan.
Smogikų gretose atsiduria didžiuma lobistų, viešųjų ryšių specialistų, telerinkodaros guru ir korporacijų teisininkų. Didžioji smogikų darbų atgrasumo dalis slypi būtent ne pozityvios šių darbų sukuriamos vertės stygiuje, o tam tikrame gudravime, kuris yra neatsiejamas nuo jų.
Lipniaškės klijuotojai – tai savotiški „gaisrininkai“, sprendžiantys problemas, kurių iš esmės neturėtų būti, ir kurios paprastai atsiranda, pirma, dėl vadovų ar aukštesnio rango kolegų nemokšiškumo, aplaidaus darbo organizavimo ar pedantiško taisyklių laikymosi, kartkartėmis prasilenkiančio su sveiku protu.
Varnelių dėliotojai dirba tokius darbus, kurie egzistuoja vien tam, kad organizacija galėtų teigti daranti kažką, ko iš tikrųjų nedaro. D. Graeberis šią veiklą laiko itin kenkėjiška, nes tokie darbai tik nukreipia laiką ir išteklius nuo menamo jų tikslo.
Brigadininkai yra savotiška liokajų priešingybė – nereikalingi viršininkai, o ne nereikalingi pavaldiniai, kurie arba apsimeta priskiriantys užduotis kitiems, arba patys prižiūri ar generuoja šūdmalą. Samdomas žudikas neatitinka D. Graeberio šūdmalos darbo apibrėžimo, nes jo darbe nesama apsimetinėjimo elemento – jam nereikia imituoti darbo. Žvelgiant fenomenologiškai, plaukų kirpimas akivaizdžiai keičia pasaulį, todėl šis darbas irgi neatitinka visų šūdmalos darbo kriterijų.
– Kodėl daugėja šūdmalos darbų?
– Nors priežasčių tam esama nemažai, kalbant apie struktūrinį lygmenį, D. Graeberis čia labiausiai kaltina agresyvų laisvos rinkos principų taikymą viešajame sektoriuje, kurio dėka dalis iš mokesčių mokėtojų surinktų pinigų perskirstoma kuriant prestižines ir puikiai apmokamas šūdmalos darbo vietas biuruose. Šūdmalos darbų daugėja ir dėl informacinių technologijų suklestėjimo, ir dėl finansų sektoriaus įsiviešpatavimo, ir dėl palaipsnės tikrų darbo vietų šūdmalizacijos, kai tampa sunku suprasti, kurie darbai yra labiau šūdmala, o kurie vis tik turi prasmę ir paskirtį.
– Kokią įtaką šūdmalos darbai daro individų pasitenkinimui darbu ir asmeninei gerovei?
– Nors intuityviai lyg ir norisi manyti, jog žmonės, kuriems mokama už nieko neveikimą, galėtų laikyti save laimingais, D. Graeberio atliktas tyrimas rodo, kad šūdmalos darbai turi reikšmingų moralinių ir psichologinių padarinių. Tarp jų verta paminėti sumišimą, kylantį iš individo negebėjimo patikėti, kad tokia padėtis apskritai gali egzistuoti, ir nenoro taikstytis su šūdmalos darbą paprastai lydinčiais melu ir beprasmybe.
Kita vertus, iš tokio individo atimamas „malonumas būti priežastimi“ neretai turi neigiamą poveikį žmogaus psichologijai, mat, kaip rodo psichologų atlikti tyrimai, žmogus, negalįs turėti reikšmingos įtakos jį supančiam pasauliui, tam tikra prasme liaujasi egzistavęs. Galiausiai iš šūdmalos darbą dirbančiųjų neretai reikalaujama tokio pat efektyvumo, kaip ir iš tikrų darbo vietų savininkų, kas dar labiau didina vidinę įtampą, kurią patiria šūdmalos darbo gniaužtuose atsidūręs individas.
– Ar galima dirbti šūdmalos darbą ir to nesuprasti?
– Į šį klausimą atsakyti nelengva, nes ir pats D. Graeberis išsisukinėja nuo tiesmuko atsakymo bei pateikia krūvą išvedžiojimų, kadangi be galo sunku, o gal ir neįmanoma sutarti dėl absoliutaus vertės mato. Tačiau jis pamini, kad tik viena žmonių klasė ne tik neigė savo darbo beprasmybę, bet ir reiškė atvirą priešiškumą pačiai šūdmalos darbų egzistavimo idėjai – verslų savininkai, iki kaulų smegenų įsitikinę, kad niekas neleistų įmonės pinigų nereikalingam darbuotojui. Būtent jie, d. Graeberio akimis, ir yra ryškiausi pretendentai į šūdmalos darbą dirbančių ir to nesuvokiančių individų gretas. Bet vėlgi, D. Graeberio šūdmalos darbų teorija yra itin subjektyvi, ir tai labai išryškėja mėginant atsakyti į nesąmoningo šūdmališko užimtumo klausimą.
– Kokias platesnes visuomenines ir ekonomines pasekmes, Graeberio manymu, sukelia šūdmalos darbai?
– D. Graeberis pastebi, kad šūdmalos darbų pertekliaus eroje esama atvirkštine proporcija grįsto ryšio tarp darbo generuojamos socialinės vertės ir už jį veikiausiai gausimos pinigų sumos – kuo labiau darbas padeda ir teikia naudos kitiems, tuo mažiau už jį mokės, kadangi ši veikla bus laikoma vertinga, prasminga ir savaime apdovanojanti. Būtent tokie žmonės, dirbantys naudingą ar prakilnų darbą, bet kartu besitikintys nemažo atlyginimo ir visų socialinių garantijų, neretai tampa šūdmalos darbus dirbančiųjų priešiškumo ir pasipiktinimo objektais. Susiklosčiusi padėtis leidžia D. Graeberiui prabilti ir apie naujai besiformuojančią „savanoriato“ klasę, kurią noriai išnaudoja įmonės, vis dažniau ir noriau ieškančios ne apmokamos darbo jėgos, o neapmokamų praktikantų, kurių entuziastingą darbą galėtų privatizuoti ir nesunkiai paversti grynuoju pelnu.
– Kaip, jūsų nuomone, D. Graeberio idėjas galima pritaikyti praktiškai, keičiant darbo vietos dinamiką arba darant įtaką viešajai politikai?
– Kadangi šūdmalos darbus D. Graeberis laiko žalojančiais dvasią, bene paprasčiausias būdas priešintis šiai dvasinei prievartai yra įvairios partizaninio kūrybiškumo formos, kai šūdmalos darbus dirbantys individai darbo metu įsitraukia į kitus darbinius ar kūrybinius projektus ir dėl to išlaiko sveiką protą: sureguliuoja kompiuterio ekranus taip, kad naršymas internete ar „Wikipedia“ puslapių redagavimas atrodytų kaip programavimas, steigia verslus, studijuoja senųjų civilizacijų ar filosofijos istoriją, rašo filmų scenarijus ir romanus, kuria muziką.
Taip šūdmalos darbų šerdyje glūdintis apsimetinėjimas apgręžiamas prieš sistemą, šio proceso eigoje išgaunant tam tikrą priešnuodį apmokamo darbo beprasmybei. Tačiau norint atsiimti laiką, kuris stumiamas dirbant šūdmalos darbus, prireikia nemažai ryžto ir išradingumo, o tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam darbuotojui.
Kalbant apie politikos sritį, pats D.Graeberis pasisakė už universaliųjų bazinių pajamų programos įgyvendinimą, kuomet kiekvienam piliečiui būtų skiriama tam tikra bazinė pajamų suma, o visų papildomų poreikių įgyvendinimas jau priklausytų nuo jo ar jos išradingumo. Aš pats turiu šiokių tokių abejonių, ar tokia programa būtų efektyvi, bet manau, kad pajamų šaltinių diversifikavimas ir hobių monetizavimas daugeliui žmonių leistų skirti kur kas daugiau laiko mėgstamai veiklai ir mažiau – beprasmiams šūdmalos darbams.
