2015 metų lapkritį išleistoje knygoje aprašomi istorijos užmiršti „vilko vaikai“ – Antrojo pasaulinio karo našlaičiai iš Rytų Prūsijos atklydę į Lietuvą. Leidinyje gausu fotografijų, atspindinčių „vilko vaikų“ gyvenamąją aplinką, sąlygas, jų turimus dokumentus bei nuotraukas. Knyga susilaukė didelio pasisekimo Olandijoje, Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje ir net Japonijoje.
Knygos rašymas truko 4 metus – nuo 2011-ųjų iki 2015-ųjų metų ir nors knygos tekstinę dalį sudaro tik 30 puslapių, juose yra užfiksuotos skaudžios istorijos, kurios retai būna minimos vadovėliuose.
„Noriu jums papasakoti Bernardo istoriją. Jis karo metais su šeima pasitraukė iš Rytų Prūsijos į Vokietiją. Po karo su savo mama ir sese grįžo į buvusius namus, kuriuose jau gyveno nepažįstami rusai. Jų šeima, neturėdami kito pasirinkimo, apsigyveno griuvėsiuose. Mama dirbdavo rusų kareiviams už duoną ir šiek tiek sriubos, ir viską atiduodavo savo vaikams. Vieną dieną mama neatsikėlė. Praėjo šiek tiek laiko, kol vaikai suprato, kad ji mirė. Sesė verkdama atsigulė šalia mamos ir nesikėlė. Po dviejų dienų ji irgi mirė. Bernardas jas uždengė paklode ir išėjo ieškoti savo kelio. Jam buvo 7 metai“, – pasakojo Claudija, o salėje sėdėję „vilko vaikai“ netramdė ašarų klausydami savo likimo draugo istorijos.
Projekto metu, Claudija išgirdo ne vieną tokią istoriją: „Visos šios jos yra emociškai sunkios. Sunku buvo ir jų klausyti. Ypatingai, kai pasakojo kaip jų motinos buvo išprievartautos rusų kareivių ar mirė nuo bado, atiduodamos jiems paskutinius kąsnius. Maži vaikai nežino ką daryti, kai miršta jų mama“, – pasakojo autorė.
Per 4 metus, ji apklausė 43 „vilko vaikus“, o 23 istorijos – pateko į knygą. Visa knyga – dokumentuota istorija, apie kurią negirdėjo ar nenorėjo girdėti Europa. Viena iš priežasčių kodėl jų istorija nutylėta yra pačių „vilko vaikų“ baimė ir gėda. Viena iš „vilko vaikų“ pasakojo, kad ilgą laiką manė, kad tokia dalia teko jai vienai, kad ji buvo vienintelė tokia vokietė Lietuvoje. Niekas apie tai nekalbėjo ir nenorėjo žinoti, kaip vaikai rausdavosi po griuvėsius, laidojo savo tėvus ir maldavo maisto keliaudami po Lietuvą. Šių vaikų niekas nevadino karo pabėgėliais, jie buvo „vilko vaikai“ – niekieno ir niekieno nelaukiami.
Didžiąją dalį jų pokario metais priglaudė lietuvių šeimos, o už tai grėsė tremtis į Sibirą.
„Lietuviai padarė fantastišką darbą – priėmė „vilko vaikus“ kaip savo, apsaugojo juos. Lietuvių šeimos neturėjo daug, bijojo būti ištremti, bet vis tiek apsaugojo vaikus“, – atskleidė autorė.
Dalis tokių drąsių lietuvių šeimų už tai ir buvo ištremti į Sibirą kartu su priglaustais „vilko vaikais“.
Priglausti vaikai gaudavo naujus lietuviškus vardus, jiems buvo draudžiama kalbėti vokiškai, tad dalis šią kalbą užmiršo.
„Aš labai bijojau kalbėti vokiškai. Dabar esu vokietė, kuri nemoka vokiečių kalbos“, – pasakojo viena iš senolė su ironiška šypsena.
Vardų pakeitimas, nors ir apsaugojo juos nuo tremties, atėmė galimybę giminaičiams Vokietijoje juos surasti. Dokumentai, pateikti knygoje, įamžina sunkius „vilko vaikų“ bandymus gauti Vokietijos pilietybę ir rasti savo šeimas.
„Kad gautų pilietybę, „vilko vaikai“ turėjo įrodyti, kas jie yra, bet koks vaikas karo metais nešiojosi su savimi gimimo liudijimą ar kitus dokumentus?“, – absurdišką situaciją pabrėžė autorė.
Vieniems radus savo biologines šeimas labai pasisekė. Evai pavyko 60-aisiais susirado savo tėtį Vokietijoje. Sovietų Sąjunga neleido nei jai nuvykti į Vokietiją, nei jos tėčiui atvykti į Lietuvą. 20 metų jiems teko bendrauti per laiškus, o kai pagaliau jie susitiko, Evai tėtis padovanojo po rožę už kiekvienus metus praleistus atskirai.
Ne visiems „vaikams“ teko toks likimas: kai kurių giminės Vokietijoje nenori su jais turėti nieko bendro ir po šiai dienai. Ar jų nenorą motyvuoja gėda, baimė ar stigma – niekas negali pasakyti.
Šiuo projektu, Claudija siekia suteikti „vilko vaikams“ balsą.
„Vokietijos mokyklose to nemoko. Vaikai yra nekalti, nesvarbu kokio karo kontekste, todėl ši istorija yra svarbi Vokietijai, Lietuvai, Olandijai – visam pasauliui. Mes turime saugoti vaikus“, – savo motyvaciją atskleidė autorė.
„Nors, mes, Vokietijoje mokomės labai daug apie Antrąjį pasaulį karą, daugybė žmonių nežino apie „vilko vaikus“ ir pamiršta, kad ir vokiečių vaikai kentėjo“, – fotografei antrino jaunas vokietis Tobias.
Autorė taip pat pastebi vieną svarbų dalyką – „vilko vaikų“ istorija tebesitęsia.
„„Vilko vaikų“ istorija yra labai panaši į dabartinę pabėgėlių krizę. Ši problema – amžina. 10000 pabėgėlių vaikų yra dingę be žinios. Jie yra užregistruoti įvairiose šalyse, o jų niekas nematė. Vien tik Olandijoje 146 pabėgėlių vaikai yra dingę be žinios. Kur dingo šie vaikai? „Vilko vaikų“ istorija kartojasi“, – teigė fotografė.
Claudija Heinermann studijavo menus, žurnalistiką ir dokumentinį fotografavimą. Fotografė yra dirbusi Bosnijoje, Rusijoje ir Ugandoje.
„Karas ir genocidas – man per sunku suprasti tokius dalykus, todėl siekiu vaizduoti asmenines istorijas tų žmonių, kurie tai tiesiogiai išgyveno“, – sakė C.Heinermann.
