„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2014 10 30 /16:02

Sunku atsisveikinti su Romualdu Granausku: išėjo moralinis dvasios kamertonas

Prozininkas ir dramaturgas Romualdas Granauskas išlydėtas į paskutinę kelionę. Velionio palaikai iš Šv. Jonų bažnyčios išnešti 14 val. Tuo metu M.K.Sarbievijaus kiemas prisipildė pučiamųjų melodijos. Garsus rašytojas amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje – eilėje prie aktorės Eugenijos Pleškytės, poeto Marcelijaus Martinaičio ir aktoriaus Antano Šurnos.
Rašytojas Romualdas Granauskas išlydėtas į paskutinę kelionę.
Rašytojas Romualdas Granauskas išlydėtas į paskutinę kelionę. / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Į paskutinę kelionę R.Granauską lydėjo artimieji – žmona Genovaitė, dukros Gintarė ir Inga, vaikaičiai. Pagarbą velioniui atidavė ir biučiuliai, kolegos, bendraminčiai ir bendražygiai: Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas, literatūrologė Viktorija Daujotytė, literatūros kritikas Valentinas Sventickas, rašytojas, režisierius Alvydas Šlepikas, profesorius Vytautas Landsbergis, kultūrologas Darius Kuolys ir kiti.

Prie kapo sakydamas kalbą A.A.Jonynas pripažino: tai – labai liūdna diena ne tik Lietuvos kultūrai, rašytojų bendruomenei, bet ir visiems žmonėms, nes R.Granauskas buvo ir yra daugiau nei vien rašytojas.

„Jo kūryba palaikė mūsų dvasinę būtį, formavo dabarties mentalitetą, mūsų geriausias dvasios savybes. Tai – vienas tų rašytojų, kurio žodį itin vertino ir didžiausi literatūros specialistai, kurie kėlė literatūrinius reikalavimus, ir skaitytojai. Tai – toks rašytojas, kurio kūrybą skaitė visi, kuris buvo itin populiarus, mylimas, mėgstamas. Rašytojas, kuris buvo mūsų moralinis dvasios kamertonas. Sunku atsisveikinti su tokiu žmogumi“, – kalbėjo A.A.Jonynas.

Mylėjo skaitytojai, vertino profesionalai

V.Sventickas, išlydėdamas bičiulį, buvo dar jausmingesnis. „Mes, literatūros žmonės, dabar irgi liūdni, nebetekę ir prisimenantys plunksnos brolio žodžius apie tą metą, kai reikės nebebūti. Pradėsiu nuo to, kas šiandien R.Granauskui išeinant mūsų prozoje turbūt baigėsi. Tai – žmonių kalbos gyvybė, sakinio, pokalbio, nutylėjimo tikrumas, įtraukiantis žemaičių tarmę, didžias intonacijas. Tai – nuostabus menas padėti tašką ten ir tada, taip, kad visi suprastų, kas ir kaip po jo turėjo būti pasakyta“, – kalbėjo V.Sventickas.

R.Granausko knygos gyvena. Tik jis pats jau nepaskambins Zitai Kelmickaitei trečią nakties, žemaitiškai pareikalaudamas pagiedoti dviem balsais.

Jis svarstė: rašytojai, įtraukti į mokymo programas, tartum nutolsta.

„Galėjo tai ištikti ir novelių knygos „Duonos valgytojai“, apysakų „Jaučio aukojimas“, „Gyvenimas po klevu“ autorių. Bet įvyko kitaip, – tęsė V.Sventickas. – Po to, kai pelnė Nacionalinę premiją, jis galėjo snausti ant laurų, o R.Granauskas išgyveno galingą kūrybinį proveržį: keturi nauji romanai, keturios apysakų knygos, apsakymai, esė. Šie kūriniai išryškino jo atsiribojimą nuo kintančios prozos madų. Šis atsiribojimas savaip unikalus.“

V.Sventickas tarsi nusistebėjo paradoksu: R.Granausko proza sulaukia daugybės skaitytojų dėmesio, jo knygos patenka į perkamiausių, bibliotekose labiausiai skaitomų sąrašus. Tačiau jo kūrybą aukščiausiais balais vertina ir literatūros profesionalai.

„R.Granausko proza skleidžia žmogiškumo, atjautos, supratimo šviesą. Jūs turbūt žinote iš rašytojo pasipasakojimų, kad jis galėjo būti muzikantas – nesusiklostė. Bet iš to liko absoliuti klausa: kalbos, būsenų, laiko, gyvenimo“, – vardijo V.Sventickas.

„R.Granausko rankraščių kelionė į viešumą pastaruosius 15 metų prasidėdavo nuo mūsų pokalbių. Neužmiršiu tik leidėjo patiriamų įspūdžių, paleidžiant į gyvenimą jo knygas. Visų tų įspūdžių į vieną nesudėsi: nuo rimtumų, žaismės, susijaudinimų, septynių perkūnų dėl klaidos, ritualinių gestų iki rožių puokštės direktorei ir pagarbių autografinių įrašų. R.Granausko knygos gyvena. Tik jis pats jau nepaskambins Zitai Kelmickaitei trečią nakties, žemaitiškai pareikalaudamas pagiedoti dviem balsais“, – kalbą baigė literatūros kritikas.

Mirė po sunkios ligos

Rašytojas, puikiai žinomas iš tokių kūrinių kaip „Jaučio aukojimas“ ar „Gyvenimas po klevu“, po sunkios ligos mirė antradienį. Šiemet jis atšventė 75 metų jubiliejų.

Po to, kai pelnė Nacionalinę premiją, jis galėjo snausti ant laurų, o R.Granauskas išgyveno galingą kūrybinį proveržį.

„Rašytojas niekada nesitraukė į šalį, kai reikėjo tarti svarų pilietinį žodį, savo kūryba aktyviai pozicijai kvietė ir Lietuvos žmones. Dėl šios netekties nuoširdžiai užjaučiu velionio artimuosius, bendražygius ir skaitytojus“, – premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė užuojautoje.

Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, R.Granauskas buvo išskirtinio talento prozininkas, sukūręs savitą rašymo stilių, puoselėjęs lietuviško žodžio tradicijas ir didelį dėmesį skyręs Lietuvai ir jos žmonėms: „Rašytojo knygos – tai kovojančio ir nepasiduodančio žmogaus istorijos, kuriose liudijami skaudūs, neretai tragiški įvykiai, tačiau juose nėra moralinio pralaimėjimo, nes niekada neišsižadama savo žemės, tapatybės, kalbos.“

2000 metais R.Granauskas buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

R.Granauskas gimė 1939 balandžio 18 dieną Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ ir žurnalo „Nemunas“ redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje.

Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m.

R.Granauskas išleido daugiau negu dvidešimt prozos knygų. Pirmoji jo apsakymų knyga „Medžių viršūnės“ pasirodė 1969 metais. 1975 m. išleista „Duonos valgytojai“, 1987 m. – „Baltas vainikas juodam garvežiui“, o 1988 metais garsioji apysaka „Gyvenimas po klevu“.

Aktyvus R.Granauskas buvo ir Nepriklausomos Lietuvos metais. Viena po kitos pasirodė jo apsakymų, apysakų, novelių, esė knygos, buvo perleistos ir ankstesnės knygos.

Visą laiką turėjau brangiausią knygą. Brangiausia knyga yra ta, kuri dar neparašyta. Tikiesi, kad ji bus pati geriausia, kad tai bus tavo gulbės giesmė. Kitaip kokio galo sėstum prie stalo ir vargtum?

2003 metais išėjo ir romanas „Duburys“, pagal kurį Gytis Lukšas pastatė to paties pavadinimo meninį filmą.

2013 metais rašytojo knygą „Šventųjų gyvenimai“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išrinko kūrybiškiausia metų knyga, o už knygas „Kai reikės nebebūti“ ir „Išvarytieji“ apdovanotas Meno kūrėjų asociacijos premija už nuopelnus literatūrai.

Paskutinė pasirodžiusi R.Granausko knyga – „Trečias gyvenimas“, išleista šių metų pavasarį. Joje – aštuonių novelių apysaka, pavadinta taip pat kaip ir visa knyga – „Trečias gyvenimas“, ir esė „Žodžio paglostymas“. Ši knyga pretenduoja tapti šių metų „Metų knyga“ suaugusiųjų knygų kategorijoje.

Pats rašytojas yra sakęs, kad jam visada pati brangiausia yra ta knyga, kuri dar neparašyta: „Visą laiką turėjau brangiausią knygą. Brangiausia knyga yra ta, kuri dar neparašyta. Tikiesi, kad ji bus pati geriausia, kad tai bus tavo gulbės giesmė. Kitaip kokio galo sėstum prie stalo ir vargtum?“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“