Būtent pandemija vieną labiausiai apdovanotų ir daugiausia į užsienio kalbas verčiamų visų laikų suomių rašytojų įkvėpė sukurti dar vieną bestselerį – „Šešėlių“ trilogiją. Į lietuvių kalbą jau išverstos visos trilogijos dalys – „Žvangesys“, „Aurorija“, „Krampas“. Knygas išleido leidykla „Alma littera“.
Kvapą gniaužiantį trilerį apie Kalėdų Senelio pasaulį rašytojas T.Parvela skiria vaikams nuo dešimties metų. Knygose kuriama šiurpi tamsos atmosfera: Kalėdų Senelio ir jo elfų pasaulis yra visai ne toks, kokį mes įsivaizdavome... Pamirškite džiaugsmingas Kalėdas, mistiškos ir grėsmingos knygos per sniegą ir ledą nuves iki Aurorijos šalies Šiaurėje, kurioje viena po kitos versis tamsios paslaptys.
„Šešėlių“ istorijos esmė, žinoma, gėris, tačiau Šiaurės karalystėje besitelkiančios jėgos joms kelia rimtą grėsmę.
Daugiau nei 90-ies knygų autorius T.Parvela sutiko atsakyti į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus. Tekstą išvertė Augustė Gittins.
– Besitelkiančios tamsiosios jėgos Šiaurės karalystėje kelia rimtą grėsmę gerumui. Kažkur girdėta... Ypač pastaruoju metu, kai karo dundesys yra taip arti ir jūsų, Suomijoje, ir mūsų, Lietuvoje?
– Išties nejauku – seriją parašiau dar prieš Rusijai pradedant karo veiksmus Ukrainoje. Iš kitos pusės, mano mamai vaikystėje teko bėgti būtent nuo šios tamsos karalystės puolimo. Ji neteko savo namų, taigi istorija apie didžiulę tamsą, kuri egzistuoja visai šalia, kaimynystėje, mūsų šeimoje egzistavo visą gyvenimą.
– Kartais pasaulis, kaip ir jūsų knygose, yra ne visai toks, kokį įsivaizduojame. Kaip manote, kokių savybių reikia žmonėms, kad jie pajėgtų kovoti su blogiu?
– Meilės. Adekvatūs skaitymo įgūdžiai kovoje su blogiu taip pat yra būtinas įrankis.
– Literatūros kritikai teigia, kad jūsų parašytoje „Šešėlių“ serijoje susitinka du žymūs rašytojai – Tolkienas ir Nesbø. Kokios įtakos jus veikė?
– Pradėjęs rašyti seriją tikrai nenorėjau ir nesistengiau jos įterpti į jokio žanro rėmus. „Šešėliai“ nėra grynoji fantastika, tai – ne trileris ir ne realizmo literatūra, tikriausiai – visų šių žanrų makalynė. Turbūt tai – tiesiog… Parvela.
– Atrodo, žengiate koja į koją su laiku. Nuo mielų ir malonių žvėrelių prie tamsių paslapčių, šešėlių, mistikos ir filosofinio klausimo – kas aš esu? Kaip jums pavyksta perprasti, ko reikia vaikams?
– Kuo man daugiau metų, tuo geriau suprantu, kiek daug nesuprantu. Negaliu niekaip žinoti, ką galvoja mano skaitytojai, nes visi jie, nepaisant amžiaus, yra tokie skirtingi.
Būtent todėl rašau tai, kas man pačiam įdomu. O dar manau, kad tam tikri žmogaus prigimties elementai nuo vaikystės iki senatvės išlieka nepakitę, na, pavyzdžiui, poreikis būti pastebėtam, matomam, priimtam ir mylimam.
Neabejoju, kad su technologijų amžiaus vaikais privalu kalbėti apie jausmus. Man atrodo, kad svarbu padėti jiems suprasti, ką jaučia jie ir ką jaučia juos supančiame pasaulyje esantys šalia.
– Esate sakęs, kad geriausiai jaučiatės tada, kai parašote istoriją, kuri skaitytojus prajuokina. Kuo kvepia humoro pabarstukai „Šešėlių“ trilogijoje?
– Man humoras yra toji kalba, kurią skirtingo amžiaus skaitytojai supranta vienodai. Argi ne nuostabu, kad galima sukurti kažką, iš ko tėvai ir vaikai tuo pat metu juokiasi, o tai juk kuria bendrą patirtį, prisiminimus. Kur kas sunkiau sukurti, aprašyti jaudulį ar liūdesį, kuriuo šeima galėtų dalytis kartu ir kuris veiktų tarsi šeimą vienijantis veiksnys. Humoras leidžia kalbėti apie sunkius, sudėtingus dalykus, suteikti jiems lengvumo.
– Jau ne vieną knygą sukūrėte drauge su iliustruotoju Pasi Pitkänenu. Ar du kūrėjai veikia vienas kitą?
– Neabejotinai! Kartais ir patys to nesuvokdami veikiame vienas kito darbus, būna, tas poveikis netgi nustebina. Aš niekada nemėgau siaubo literatūros ar filmų. „Šešėlių“ trilogijos scenarijus, mano nuomone, taip pat buvo ne siaubo, o labiau įspūdžių ir nuotykių kupina istorija. Su Pasi paveikslėliais tekstas įgavo visiškai naują kontekstą. Dabar manęs, pavyzdžiui, literatūros festivalyje prašo pravesti paskaitą apie siaubo literatūrą, nors aš apie tai iki šiol nieko nežinau. Skirtingai nei Pasi, kuris yra siaubo elementų mėgėjas.
– Gyvenate Kirkonumyje, netoli Helsinkio, pastebėjau, kad rašytojai tarsi visada ieško nuošalesnės vietos. Ar miesto triukšmas ir greitis trukdo rašyti?
– Pro savo namų langą matau mišką, laukus, paukščius ir laukinius gyvūnus. Prieš trejus metus už pusės kilometro nuo namų buvo pastatyta gatvių žibintų. Dažnai vakarais eidavome jais pasigrožėti – tokia didelė naujiena! Taigi, Helsinkis, nors iki jo – vos trisdešimt kilometrų, manęs visiškai nejaudina.
– Ar rašote kasdien? Turite savo ritualų ir įpročių?
– Rašau maždaug kiekvieną metų dieną, kai mokykloje mokosi vaikai. Šis įprotis išliko nuo tada, kai mūsų su Reija vaikai dar gyveno namuose ir vienintelis ramybės laikas rašyti išpuldavo tada, kai jie būdavo mokykloje. Kita vertus, pagal išsilavinimą esu mokytojas, o tai suformavo tam tikrus įpročius. Taigi, vasaromis aš atostogauju ilgai ir visiškai atsisakau rašymo, net jei kas prašo pasirašyti svečių knygoje (šypsosi).
Tiesą sakant, vienintelė įprasta rutina mūsų namuose yra rytinis pasibėgiojimas su mūsų šunimi. Tai mano atsakomybė, leidžianti sudėlioti mintis, kurios vėliau virsta realiais darbais.
– Ar jums nekyla mintis grįžti į mokyklą, vėl dirbti mokytoju?
– 1995 metais palikau mokyklą, kai pradėjau rašyti Elės ir jos draugų knygų serijas apie gyvenimą mokykloje (T.Parvela serijos „Ella“ knygų pasaulyje parduota daugiau nei milijonas egzempliorių, ji išleista 18 šalių – aut. past.). Ir jei paskaitysite, kuo tapo Elės klasės mokytojas, bus visiškai aišku, kad sprendimas palikti mokyklą man ir mano mokiniams buvo pats palankiausias (juokiasi).
