Knygos apie Stokholmo inspektorę Emą Šiold rašytojai atnešė skaitytojų meilę ir pripažinimą: trys sykius – 2019, 2020 ir 2022 m. – Sofie Sarenbrant paskelbta geriausia Švedijos kriminalinių romanų autore. Knygos išverstos į septyniolika kalbų, visame pasaulyje parduota 6 mln. egzempliorių. BALTO leidybos namai išleido dvi šios serijos knygas – „Atpirkimo ožys“ ir neseniai iš spaustuvės atkeliavusią Gėdos kampas“.
Romanas „Gėdos kampas“ prasideda nuo kriminalinės policijos inspektorės Emos Šiold grįžimo į darbą po pusmečio motinystės atostogų. Pirmą rytą, nė nespėjusi išgerti kavos, ji gauna užduotį – rastas negyvas garsus televizijos laidų vedėjas. Detektyvė stačia galva neria į tyrimą ir bando suprasti, kas jungia iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusijusius žmones.
Kodėl prabangiame Stokholmo Bromos priemiestyje trylikametė atsigula ant bėgių ir laukia, kol iš rūko išnirs tramvajus? Ir kodėl kitame Švedijos gale vyras nusileidžia į gūdžiame miške iškastą duobę, ant kurios užstumiamas sunkus dangtis? Nė vieno artimieji net neįtaria apie artėjančias tragedijas. Mergaitė ir vyras nepažįsta vienas kito. Tačiau yra, kas juos sieja. Ema turi išspręsti šią mįslę ir negali pavėluoti, nes auka su ja susijusi ir kraujo ryšiais.
Interviu su Sofie Sarenbrant – kas ją sieja su inspektore Ema Šiold, koks yra rašytojos gyvenimas ir kaip ji leidžia laisvalaikį.
– Kaip apibūdintumėte pagrindinę savo romanų veikėją Emą Šiold?
– Norėjau parašyti romaną, kuriame bylą narpliotų ne į alkoholizmą įklimpęs inspektorius, o mano bendraamžė – jauna, karjeros siekianti moteris. Ema Šiold eina tėvo pėdomis, nors jis nepritaria dukters pasirinkimui. Tėvo nuomone, darbas policijoje pernelyg rizikingas. Paaiškėja, kad jis teisus. Jauna ir graži žmogžudysčių tyrėja Ema susiduria su stereotipais – niekas nesitiki, kad ji bus sumanesnė už kitus ir išdrįs suabejoti nusistovėjusiomis tiesiomis. Tik viena problema – pradėjus kapstyti, regis, jau išnarpliotą bylą, tas įžvalgumas gali jai pakenkti.
– Kuo esate panaši į Emą Šiold?
– Mes bendraamžės, be to, abi pametusios galvą dėl darbo. Gyvenime nė viena nesirenkame lengviausio kelio. Ema tampa policininke, nors tai sunki, aukštus reikalavimus kelianti tarnyba. Praeityje labai domėjausi sportu, dirbau laikraščio sporto redakcijoje, kurioje devyniasdešimt devyni procentai personalo buvo vyrai. Tos patirties į nieką nekeisčiau. Ema turi seserį Jozefiną, o aš – dvi seseris ir dvi dukras. Rasti įkvėpimo aprašant tokius santykius nėra sunku. Konkurencija ir kova dėl tėvų dėmesio lydi mane ir mano personažus nuo vaikystės. Manau, tai pažįstama dažnam brolių ar seserų turinčiam skaitytojui.
– Kas jus, kaip rašytoją, labiausiai džiugina?
– Gebėjimas kurti istorijas, kurias kiti trokšta skaityti. Be galo džiaugiuosi turėdama tiek ištikimų, mano knygų laukiančių gerbėjų. Kai kurie randa laiko paskatinti ir socialiniuose tinkluose. Tai kaskart be galo nudžiugina ir suteikia motyvacijos. Didžiausias rašytojos troškimas yra būti skaitomai ir vertinamai. Nuostabus jausmas. Tai suteikia jėgų sunkiomis valandėlėmis, kai nesiseka kurti ir apninka abejonės.
– O kas yra sunkiausia?
– Pasikartosiu: kurti istorijas ir įveikti abejones. Dažniausiai jos užklumpa, kai jaučiuosi užplaukusi ant seklumos. Galiu pulti į paniką, jei baigusi knygą kitą dieną neturiu naujos idėjos. Nerimas, kad nebeturėsiu idėjų niekada neapleidžia. Ačiū Dievui, kol kas taip nenutiko.
– Koks yra rašytojos gyvenimas?
– Labai laisvas, nes pati valdau savo laiką. Paprastai yra begalė darbų, bet tai puiku. Tačiau kuo daugiau knygų ir jų vertimų, tuo mažiau laiko lieka rašymui. Be to, kartais jaučiuosi vieniša, ypač brandindama idėją. Tada labai norisi nuo visko pabėgti. Aš neramios sielos, nors ir be galo disciplinuota. Esu sau griežta, bet teisinga. Vieną rytą per savaitę pasilepinu jojimu, kartais išeinu pabėgioti, o didžiąją dalį likusio laiko praleidžiu dirbdama prie kompiuterio.
– Kaip atrodo įprasta jūsų diena?
– Vaikams išėjus į mokyklą pasiimu puodelį kavos, sėdu prie rašomojo stalo ir kimbu į rankraštį (jei tuo metu rašymo periodas). Produktyviausia ir kūrybingiausia būnu ryte, paskui energija palaipsniui blėsta. Geriausias būdas vėl jos pasikrauti yra karaokė arba bėgimas.
– Rašant pačiai nebūna baisu?
– Kartais rašydama galiu taip pasinerti į siužetą, kad vidury baltos dienos pašiurpsta oda. Rašydama „Mirties loteriją“ siaubingai bijojau tamsos. Plaukai šiaušėsi vien pagalvojus apie tykantį pamišėlį.
– Ką veikiate, kai nerašote?
– Nemažai sportuoju, visų pirma bėgioju. Labai mėgstu keliauti, o didžiąją dalį laisvalaikio praleidžiu su šeima. Taip pat nusipirkau žirgą. Man be galo patinka leisti laiką arklidėse.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Sofie Sarenbrant
Gėdos kampas
KALVOTU MIŠKO TAKELIU jis seka paskui vyrą auliniais batais. Žemė po kojomis siūbuoja, galva svaigsta.
Kaip jis čia atsidūrė?
Medžiai ošia, vėjas drasko ryškiaspalvius lapus, kurie supdamiesi leidžiasi ant žemės. Raudoni kaip kraujas jam visada atrodė gražiausi. Ruduo užburiantis. Pro šakas besiskverbiantys paskutiniai
saulės spinduliai apšviečia takelį, bet sielą temdo sielvarto šešėlis. Galvoje sukasi gyvenimo vaizdai. Jis turi viską, apie ką daugelis gali tik pasvajoti.
Tris mielus vaikus, gražią žmoną. Nuostabų namą puikioje vietoje. Svajonių automobilį su visais
priedais. Brangiausią, koks tik įmanoma, aukšto slėgio plovimo įrenginį, dvi žoliapjoves robotus, baseiną su automatine chloravimo sistema. Jis jaučia silpnybę prabangai – mėgsta išskirtinius laikrodžius ir fotoaparatus, techniką, sportinius automobilius. Tam, ko negalėjo sau leisti, kol neįsibėgėjo karjera. Brolis niekada nesiliaus traukęs per dantį. Tegul sau pavydi, jei nori – jis sunkiai triūsė, kad pasisektų.
Visas tas vargas darbe, iki vėlaus vakaro trunkantis atsakinėjimas į elektroninius laiškus, vaikų pastangos sulaukti jo dėmesio. Kaltės ir nepasitenkinimo savimi jausmas.
Jis dirsteli į savo baltus batus – eidamas kaip reikiant išsipurvino.
Kvaila, kad neapsiavė ko nors tinkamesnio. Niekas, ką dabar vilki, nėra pritaikyta miškui ar vėsai. Nei marškiniai, nei švarkas, nei tamsiai mėlynos medvilninės kelnės. Nedaug parų taip išgyventų.
Juokinga mintis.
– Netrukus būsime vietoje, – priekyje pasigirsta balsas ir jis prabunda iš savo minčių.
Saulė nusileido dar žemiau, netrukus sutems.
Miškas kažkoks slegiantis.
Slepiantis šimtmečius paslapčių.
Krūmuose sušnara mažos letenėlės, medžio kamienu liuoksi voverė.
Jis susižavėjęs stebi smulkiam kūneliui neproporcingai didelę uodegą.
Vyras parodo į proskyną:
– Ten.
Lieka vos keli metrai.
Jis nejaučia nei palengvėjimo, nei nerimo. Bus kaip bus. Kūną apima dirbtinė ramybė, galva kaip vatinė. Aplinkos formos vis blyškesnės. Vyras su auliniais sustoja. Paskui pasilenkia ir nubraukęs nuo žemės lapus bei šakas čiumpa už geležines grotas primenančio daikto.
– Paimsite iš kitos pusės? – paklausia jis. – Vienam per sunkus.
Pakėlę didžiulį dangtį mato kelių metrų gylio duobę. Pakankamai didelė, kad tilptų žmogus.
– Prašom vidun.
Staiga jis sudvejoja, ar tikrai to nori.
Bet kelio atgal nebėra.
KRIMINALINĖS POLICIJOS INSPEKTORĖ Ema Šiold Stokholme kerta kampą per Policijos parką Kungsholmene. Garstyčių geltonumo lapuose žaidžia šuo. Ruduo ypatingas metų laikas, ypač
tokį saulėtą rytą, kai spalvos tiesiog sprogsta. Po kelių minučių ji bus darbe, kurio taip ilgėjosi. Po vaiko priežiūros atostogų jaučia, kad grįžta tikrai ne per anksti. Taip ilgai nedirbti yra ne jai, nors antras kartas buvo malonesnis.
Jau ketina sukti prie įėjimo į nuovadą, bet po dideliu ąžuolu pamato šešėlį. Kažkas ją stebi. Ema įkvepia ir sulėtina žingsnį. Ta moteris kažką primena, tačiau kas ji tokia, supranta tik priėjusi arčiau.
Buvusi policininkė Madeleinė.
Saulė akimirką pasislepia debesėlyje ir veidas papilkėja. Madeleinė atrodo kitaip nei tą sykį, kai Ema matė ją paskutinį kartą. Plaukai vis dar juodi kaip anglis, bet skruostai gerokai putlesni, o ir apsirengusi ne taip šiuolaikiškai. Nežinant būtų galima pavadinti viena iš daugelio. Madeleinė greitai prieina ir sustoja visai prie pat:
– Labas, Ema. Ar galime trumpai šnektelėti?
Ema dvejoja. Tai pirmoji diena darbe, reikia pasirodyti laiku, bet svarbiausia, kad ji visai nenori kalbėtis su moterimi, taranavusia ją kelyje. Bandžiusia nužudyti. Kaip ji apskritai sužinojo, kad būtent šiandien Ema pradės dirbti? Akivaizdu, kad tai ne sutapimas. Ema apsižvalgo – aplink nieko nėra. Neketina likti viena su Madeleine.
– Neturiu, ką tau pasakyti, – ištaria ir eina toliau.
Madeleinė čiumpa už peties:
– Palauk!
– Paleisk mane, – ištrūksta Ema. – Mes prie pat policijos. Kaip tu drįsti?
Ši ramindama atstato rankas ore.
– Ko tau reikia? – paklausia Ema, pamačiusi, kad priešais stovinti moteris atrodo labiau nusiminusi nei priešiška.
– Atleisk, – ištaria Madeleinė.
Ema nėra tikra, ką ji turi galvoje. Grasinančius laiškus Niliui, o paskui vieną ir jai, rastą Inesos darželio lentynoje?
Visada tave rasiu.
Ema neabejoja, kad parašė Madeleinė, – Nilis atpažino braižą.
O gal atsiprašo už taranavimą? Nesvarbu, ji nenori turėti jokių reikalų
su ta moterimi.
– Meilė gali priversti žmogų keistai elgtis, – dusliu balsu ištaria Madeleinė. – Tu laiminga, kad turi Tomą.
Ema papurto galvą. Vadinti Tomu pernelyg neutralu. Jis visiems Nilis, taip pat ir Madeleinei. Ar tai reiškia, kad pagaliau jį pamiršo? Atsako nesulaukusi Madeleinės meilė Niliui peržengė ribas ir
atsiliepė taip pat ir Emai. Ji vertinamu žvilgsniu nužvelgia prieš ją stovinčią moterį. Galbūt yra tik vienas būdas atsikratyti jos visiems laikams – pasakyti tiesą.
– Turėjau, – pataiso Ema. – Mes nebe pora.
Paskui apsisuka ir nueina. Daugiau neketina leistis sustabdoma. Akies kampučiu mato, kad medžių šešėlyje stovinti Madeleinė spokso į ją. Ačiū Dievui, neseka paskui, bet net ir didėjant atstumui nemalonus jausmas nedingsta.
Kodėl pasakė, kad tarp jų viskas baigta?
Tai ne Madeleinės reikalas. Ema prieina laiptus ir žengia pro pompastiškus vartus. Apsaugininkė tikriausiai nauja, nes Ema jos nepažįsta. Žiūri kaip į svetimą, nors čia antrieji Emos namai. Įtarumas
nedingsta net parodžius pažymėjimą. Atsidūrusi viduje bando nebegalvoti apie Madeleinę. Viliasi, kad tai buvo paskutinis jų susitikimas. Daugiau ji neturi jokio pagrindo ieškoti Emos.
Juk žino, kad Nilis vėl vienas.
Lifto veidrodyje Ema pažvelgia į savo veidą be makiažo, žaliai rudas akis, pečius siekiančius šviesius plaukus ir susimąsto, kas yra grožis – laimė ar bausmė? Trūkumas – išorė lengvai patraukia dėmesį, tarsi išvaizda būtų vienintelis jos privalumas.
Nors kartais būti neįvertintai visai praverčia.
Liftui atsidarius septintame aukšte, Ema nusiteikusi kibti į darbą, bet pirmiau išgers puodelį kavos. Ši neįmantri aplinka asocijuojasi su žmogžudysčių tyrimais ir vėlyvais vakarais. Čia net sienos kvepia kava. Na, gal išskyrus tą kartą, kai neatlaikė nuotekų sistema ir nuovada visą savaitę dvokė šūdais, bet ji linkusi tai pamiršti. Ema užeina į poilsio kambarį. Stokholmo regiono tyrimų skyriuje viskas kaip visada, nors kartu ir kitaip. Kovą, kai išėjo atostogų, ji buvo vieno vaiko mama.
Dabar jau dviejų.
Emai Šiold pilantis kavos, pasirodo jos viršininkas Larsas Lindbergas. Pasisveikindami jie apsikabina ir susėda prie žurnalinio stalelio.
– Sveika sugrįžusi, – sako jis. – Gurkštelėk, o tada pasakysiu, ką tau turiu.
Lindbergas kaip visada vilki tą patį rudą velvetinį švarką, tačiau kažkas jo išvaizdoje atrodo nepažįstama. Gal pradeda senti?
Ji šypteli ir paragauja kavos:
– Naujas tiekėjas?
– Ne, tas pats senas mėšlas, – juokiasi Lindbergas ir pasitaiso marškinių apykaklę. – Karti?
– Tiesiog kitokia, – atsako Ema. Ilgėjosi čionykštės kavos, bet buvo pamiršusi jos bjaurumą. – Kaip laikaisi?
– Negaliu skųstis, – atsako jis. – Įdomu, kaip Niliui seksis būti namie?
– Pažiūrėsime. Tikiuosi, gerai.
Paskui abu trumpam nutyla. Ema nemėgsta nereikšmingų kalbelių, ji linkusi kuo greičiau pereiti prie esmės. Kėdė, ant kurios sėdėjo tūkstančius kartų, atrodo daug kietesnė.
– Su kokia byla dirbsiu? – paklausia ji.
– Dingusio Peterio Lindo, – atsako Lindbergas. – Ką tik gavau informacijos, kad rastas negyvas miške Dalarnoje. Tapatybė nustatyta greitai, nes jis žinomas veidas.
Populiarus ryto laidos vedėjas. Gerbiamas ir mylimas visų švedų. Gražus. Sėkmingas. Žavus. Kompetentingas. Tikra uošvės svajonė.
– Visi požymiai rodo, kad buvo nužudytas.
