Ant viršelio figūruojančios datos byloja, jog į autoriaus analizuojamą laikotarpį natūraliai patenka 1918-ieji (pirmiausia besiasocijuojantys su Vasario 16-osios akto epopėja), todėl tokios knygos pasirodymas eiliniam knygynų lankytojui nėra netikėtas. Gal net kiek pavėluotas ką tik prašurmuliavusio valstybingumo šimtmečio kontekste. T.Balkelis pripažįsta, jog naujausią jo knygą ,,galima skaityti kaip nepriklausomos Lietuvos atsiradimo istoriją“. Knyga orientuota į platesnį skaitytojų ratą, tad galima numanyti, jog didelė dalis susidomėjusiųjų knygą būtent taip ir priims. Bet apsiriboti vien tokiu požiūriu į šią knygą būtų nesolidu ir paviršutiniška. Vien jau todėl, kad moksliniu aspektu T.Balkelio darbas į lietuvišką istoriografiją įneša visą pluoštą naujovių, kurių dalis gal net konceptualaus pobūdžio.
Pradėti reiktų nuo apžvelgiamą laikotarpį rėminančių datų. Cezūra ,,1914 – 1923 m.“ nėra įprasta sintetinių (t.y. apžvalginių, apibendrinančių) istorijos studijų viršeliuose. 1914 – 1923 m. laikotarpis paprastai skaidomas į dvi skirtingas istorines epochas – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusį pokarį arba tarpukarį. Daugelio šiandieninės visuomenės atstovų tarpe gajus dar iš mokyklos suolo atsineštas stereotipas, kad daugeliu aspektų tos dvi epochos turėtų skirtis kaip diena nuo nakties – juk elementaru – buvo karas, stojo taika. Pagaliau dar tas momentas, jog ligi 1918 m. dar nebuvo savos valstybės, o paskui ji atsirado ir lyg savaime atsivertė naujas istorijos lapas.
Tad išties kas taip jau bendro tarp 1914 – 1918 m. ir vėlesnio laikotarpio? T.Balkelis savo knygos puslapiuose atsako paprastai ir įtikinamai: bendra – aidintys šūviai ir sprogimai, žūstantys kareiviai ir civiliai. Žodžiu, smurtas ir prievarta. Taikos iš karto po karo ir tuomet nebuvo. Netgi tada, kai formaliai baigėsi romantizuotos Nepriklausomybės kovos. Bet ar to užtenka, – paklaustų eilinis skaitytojas, – ar smurto ir prievartos, kaip bendro vardiklio, užtenka tokių skirtingų epochų ,,sulydymui“?
Čia kaip tik galima išryškinti esminį T.Balkelio studijos novatoriškumą. Jis įžvelgė ir apčiuopė karo (plačiąja prasme – smurto bei prievartos) įtaką modernios lietuvių visuomenės ir valstybės formavimuisi ir (galbūt) raidai. Drįstu drąsiai pasakyti, jog T.Balkelis lietuviškosios istoriografijos kontekste tapo pirmuoju tyrinėtoju, kuris sugebėjo ne tik visiškai naujai pažvelgti į Pirmojo pasaulinio karo bei jį sekusios smurto bangos reikšmę moderniai lietuvių politinei bendruomenei, bet ir reflektuoti karo fenomeno įtaką modernios tautos ir valstybės formavimuisi apskritai.
Čia reiktų priminti, jog T.Balkelis anksčiau yra išleidęs knygą ,,Moderniosios Lietuvos kūrimas“, kurioje analizavo naujausiųjų laikų lietuvių bendruomenės genezę bei raidą taikos metais, t. y. iki 1914 m. Esminis pastarojo tyrimo rezultatas aiškiai bylojo, jog moderni lietuvių bendruomenė formavosi labai palengva, iš lėto, evoliucijos keliu. Šiuo aspektu T.Balkelis esmingai papildė ir patvirtino kitų lietuvių tautinio atgimimo tyrėjų įžvalgas bei išvadas.
Jų kontekste nė vienas rimtesnis dabartinis istorijos tyrinėtojas nesiryžtų kvestionuoti fakto, kad evoliucinės raidos baigtimi tapęs Pirmasis pasaulinis karas modernią lietuvių bendruomenę užklupo toli gražu ne baigtinėje raidos fazėje. Istorikas Č.Laurinavičius, apžvelgdamas 1918 m. valstybingumo išeitines pozicijas, yra konstatavęs, jog tuomet ,,valstybės visuomeninę bazę sudarančios lietuvių tautos socialinio išsivystymo lygmuo toli gražu nebuvo pakankamas valstybiniam savarankiškumui“. Ir visgi, nepaisant to, 1918 m. lietuviai įkūrė ir pamažu įtvirtino savą modernią valstybę.
Tad akivaizdu, jog visa tai, ko evoliuciškai nebuvo spėta (ar negalėta) įgyvendinti per ilgus carinio valdymo dešimtmečius, per kelis karo laikotarpio metus buvo realizuota tiesiog revoliuciniu būdu. Tačiau lietuvių tautinio atgimimo tyrinėtojai dėl įvairių aplinkybių Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio nelaikė savo kompetencijų erdve ir dėmesio jam neskyrė... Tad istoriką T.Balkelį įmanoma charakterizuoti kaip pirmeivį ir šiuo atžvilgiu.
Tiesa, po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. minėtas laikotarpis yra susilaukęs nemenko lietuvių istorikų (R.Lopatos, Č.Laurinavičiaus) dėmesio, tačiau valstybiniu, diplomatinių santykių ir peripetijų aspektu. Tuo tarpu T.Balkelis naujausios knygos įžangoje aiškiai deklaruoja, kad ,,Lemtingi metai“ – tai bandymas patyrinėti moderniosios Lietuvos visuomenės istoriją nesiliaujančio karo laikotarpiu“.
Akivaizdu, jog visa tai, ko evoliuciškai nebuvo spėta (ar negalėta) įgyvendinti per ilgus carinio valdymo dešimtmečius, per kelis karo laikotarpio metus buvo realizuota tiesiog revoliuciniu būdu.
Dar kitoje knygos vietoje jis paaiškina, kad šiuo darbu mėgina ,,tautinių valstybių kūrimo istorijai grąžinti socialinio konflikto metmenį“, be kurio laikotarpio paveikslas akivaizdžiai neišsamus. Autorius išties originaliai ir novatoriškai žvelgia į karo fenomeną per jo santykį su modernia tauta ir valstybe. T.Balkelis labai teisingai pastebėjo, kad absoliučioje daugumoje šio laikotarpio tyrinėjimų karas vaidino vien tik istorinio konteksto, kuriame kūrėsi tautinė valstybė, vaidmenį. Tuo tarpu šioje studijoje jis stengiasi pagrįsti, kad karas buvo ,,kertinė lietuvių tautinės valstybės ir tapatybės formavimosi dalis“.
Susidomėjusio šia knyga istorijos gerbėjo laukia įdomus bei intriguojantis skaitymas, galbūt net sudarysiantis prielaidas iš naujo perkonstruoti jau turimą supratimą apie 1914 – 1923 m. laikotarpį Lietuvoje. Istorijos profesionalams T.Balkelio studija galėtų pasitarnauti neblogu pavyzdžiu ir galbūt paskata peržengti ,,tradicinės“ istoriografijos rėmus bei štampus, susirandant naujas, tuo pačiu dabartinei visuomenei įdomias bei aktualias tyrinėjimų erdves. Netgi įgalinti į nuvalkiotus bei pabodusius faktus pažvelgti visiškai netikėtu ir intriguojančiu kampu.
Na, o tiesiogiai su knygoje nagrinėjama tematika dirbantiems tyrinėtojams T.Balkelio atliktas darbas galėtų tapti ne tik polemikos pagrindu, bet ir reikšmingu atspirties tašku objektyviosios istorinės tiesos paieškose. Sakysim, vien ko verta tyrinėto laikotarpio rėmus peržengusi autoriaus įžvalga, jog karo prievarta tapo moderniosios Lietuvos tapatybės dalimi. Veriasi naujomis prielaidomis grįstas diskusijų laukas tokioms temoms kaip šaulių judėjimo fenomenas tarpukario Lietuvoje, kertinis kariuomenės vaidmuo anuometinės lietuvių valstybės funkcionavime, netgi lietuviškojo partizaninio judėjimo tvirtumas po Antrojo pasaulinio karo.
Knyga gimė autoriui darbuojantis Dublino, Stanfordo universitetuose ir kitose Vakarų pasaulio mokslinėse institucijose, pirmiausia buvo publikuota anglų kalba Oksfordo universiteto leidykloje. T.Balkelis naudojosi itin gausia vakarietiška istoriografine baze, kuri būnantiems Lietuvoje, deja, nelengvai pasiekiama, daugelis pozicijų menkai ar iš viso nežinomos lietuviškame moksliniame lauke. Vartant T.Balkelio darbą juntamas gana savotiškas įspūdis: lyg prieš save vienu metu matytum minimaliai susietą ,,dviejų sluoksnių“ tekstą – tarsi nieko tiesiogiai apie Lietuvą nebylojančias Vakarų šalių istorijos grandų universalias įžvalgas ir ryškiai provincialią, ,,parapinę“ lietuviškąją faktografiją. Ji šiame santykyje tarpais formuoja netikėtą pseudounikalumo efektą.
Edmundas Gimžauskas yra Lietuvos istorijos instituto istorikas.
