Interviu 15min poetas plačiau atskleidė politinį sluoksnį, kuriame iškeliamas „poeto valstybės“ konceptas, intymiai aprašomas karo nualintas Donbasas. Be to, T.S.Butkaus teigimu, kiekviename mūsų egzistuoja vidinis Hitleris.
Dar 1997 metais T.S.Butkus išsikėlė sau užduotį parašyti kažką kaip klasikas Sigitas Geda, kurdamas legendinį „Babilono Atstatymą“, bei perteikti baltocentrišką žemėlapį iš poetinės perspektyvos. Pokalbio metu jis pripažįsta, kad pirminė idėja patyrė svarbių transformacijų.
Apie tai ir dar daug kitų dalykų šiandien ir kalbamės.
Knygos struktūra
– Įprastai rašytojai siūlo skaitytojams surasti savo asmeninį skaitymo būdą, tačiau jūs nesikuklindamas iškart pateikėte instrukciją. Papasakokite, kaip reikėtų skaityti „Ežero žemę“.
– Esu iš žmonių, kuriems patinka daugiasluoksniškumas ir įvairovė. Kadangi esu architektas, urbanistas, miestą „skaitau“ iš įvairių perspektyvų. Vadinasi, tiek, kiek yra žmonių, tiek yra galimybių tą pačią erdvę interpretuoti. Panašiai ir poezijoje. Šios knygos siekis – pavaizduoti formos, turinio įvairovę.
Pats mąstau struktūriškai, tad išskirčiau tris skaitymo lygmenis. Pats paprasčiausias būdas yra žiūrėti į ją lyg į dizaino objektą. Iliustracijos, nuotraukos, tekstai sukurti taip, kad juos būtų galima skaityti nepaisant eiliškumo. Vieni eilėraščiai yra paprasti ir šiuolaikiniai tarsi [japoniški] haiku. O į metaforą sujungiant prie Juodkrantės esantį kormoranų „nukakotą“ mišką ir skurdų kraštovaizdį, jiems skirtas atskiras skyrius – „Kormoranų perimvietės“.
Pats paprasčiausias būdas yra žiūrėti į ją lyg į dizaino objektą.
Antrasis lygmuo – tekstinis. Patys eilėraščiai turi savo skaitymo būdą, tempą, atspalvius. Dėl šios priežasties skaitytojui pateikiama 13 temų – gamta, meilė, nerimti eilėraščiai, pavadinti kalambūru „Endeminiais saulės agurkais“. Šiame lygmenyje nebūtina visko suprasti, galima mėgautis teksto grožiu ir pajusti jo energetiką.
Šiame lygmenyje nebūtina visko suprasti, galima mėgautis teksto grožiu ir pajusti jo energetiką.
Trečiasis lygmuo yra pats giliausias ir sudėtingiausias. Man pačiam mieliausios tos knygos, prie kurių dar galiu grįžti ne kartą ir rasti visiškai naujus dalykus. Šiame skyriuje svarbus kontekstas, kurio net ir pats nesu išsianalizavęs moksliškai. Manau, kad kūryba yra toks dalykas, kurį tiesiog intuityviai jauti.
Šiame skyriuje svarbus kontekstas.
– Vienoje knygos pusėje yra vizualas – nuotrauka, kurią pats darėte arba adaptavote, ir iliustracijos. Kitoje pusėje yra tekstas. Ar nuotrauka atlieka pavadinimo vaidmenį?
– Vaizdas praplečia teksto skaitymo lauką. Tai nėra tiksli iliustracija, kokią esame įpratę matyti žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, sudužus malūnsparniui, ne visada pavyksta nuvykti į įvykio vietą, tad publikuojama asociatyvinė nuotrauka.
[Su vizualu ir tekstu] knygoje yra lengvai žaidžiama. Kai kur sąsaja itin glaudi, o kai kur paveikslėlis atitinka net ir kitą tekstą. Per tokius ryšius, atsikartojimus ir kuriamas romano audinys.
– Ar tai yra vienintelė priežastis, kodėl šią knygą pavadinote romanu, bet ne eilėraščių rinkiniu?
– Taip. Įdomu bus paskaityti recenzijas, tačiau mane apninka jausmas, jog sulauksiu nemažai kritikos. Mat romaną mes suprantame kaip vientisą, nuoseklų prozos pasakojimą. Šioje knygoje yra prozos, pasakojimų skyriuje „Tamsioji šviesiosios pusės pusė“. Nors eilėraščiai apima didelį mano gyvenimo laikotarpį, tai nėra rinktinė – čia nėra nė vieno teksto iš mano pirmosios poezijos knygos „Generuotos kalbos mutacija“.
Romano sumanymas kilo galvojant apie pagrindinę siužetinę liniją.
Romano sumanymas kilo galvojant apie pagrindinę siužetinę liniją. Tai buvo sudėtingiausia proceso dalis, nes ją kūriau darydamas penkerių metų pertraukas. Galiausiai suvokiau, jog joje privalo būti dvi dalys – Skaidiškės (tamsioji, destruktyvioji asmenybės pusė) bei Jungėnai (šviesioji pusė). Taigi iš šios tamsos lyrinis subjektas vaduojasi, ieško kelių į šviesą. Tai gana paprasta siužetinė linija, tačiau romano esmė yra veikėjo patiriama kelionė.
Ši istorija gali būti susijusi su mano asmenine biografija. Pats daug metų net nesuvokiau, kodėl rašiau poeziją <...>. Suvokiau, jog taip, tai iš tiesų tam tikra savęs ir pasaulio pažinimo forma.
Asmeninis kontekstas
– Knyga rašyta 23 metus (1997–2020), kas įamžina tikrai ilgoką saviterapijos procesą. Minėjote, kad konceptas formavosi palaipsniui, bet ar į šią knygą jau 1997 metais buvo žiūrima kaip į ambicingą projektą?
– Kad bus knyga „Ežero žemė“, sugalvojau 1997 metais. Dar tada buvo išleista mažytė knygelė, kurioje titulinį skyrių sudaro pagrindiniai eilėraščiai <...>. Juos pavadinau mitopoetika – mitologine vieta, kurioje vyksta erdvės ieškojimas. Tai susiję su Mažąja Lietuva, Prūsija ir mano šeimos istorija. Dar prieš keletą metų išsiaiškinau, kad dalis mano giminės kilusi iš Prūsijos.
Pirminė ambicija buvo ir pakartoti tai, ką Sigitas Geda padarė su savo „Babilono atstatymu“.
Taip pat pirminė ambicija buvo ir pakartoti tai, ką S.Geda padarė su savo „Babilono atstatymu“. Vėliau supratau, kad S.Geda yra S.Geda, o T.S.Butkus yra T.S.Butkus. Beje, vieną kartą susinervinęs poetas mane pavadino tamsuoliu, mat buvau neperskaitęs vieno „Šiaurės Atėnų“ numerio, kur jis tuo metu dirbo.
Ši knyga pavyko labai asmeniška, nors pradžioje galvojau įprasminti didžiąją Lietuvą, kuri yra ir Baltarusijoje, Ukrainoje, Karaliaučiuje. Apskritai Lietuvą matau pasaulyje, tai tarsi baltocentristinė vizija. Norėjau kiekvienai vietovei parašyti po eilėraštį, tačiau vėliau idėja transformavosi.
– Vietovių žemėlapis nuo baltiškojo arealo plėtėsi į globalesnį. Atsiranda eilėraščiai apie Islandiją, Lahorą (kultūrinę Pakistano sostinę), netgi Estiją. O kaip per 23 metus jūs pasikeitėte kaip žmogus?
– Kiekvieno žmogaus istorija yra unikali ir sudėtingą ją nupasakoti keliais žodžiais. Pirmasis eilėraštis baigiasi eilutėmis: „tuščias./ tamsus./ nuašėjęs“. Iš tamsoje klaidžiojančio šviesos blyksnio pasidariau kažkuo, kas yra aplinkoje.
Dabar kaip tik skaitau knygą, kurioje mokslininkai bando paaiškinti budizmą. Įdomu tai, kad fizinis „aš“ pavidalas – kvestionuojamas, mat mokslininkams niekaip nepavyksta aptikti „aš“ buvimo vietos. Ar tai yra rankoje? Gal tai neuronai smegenyse?
Pasirodo, jog daugelį dalykų mumyse sudaro tam tikros skirtingos projekcijos arba subasmenybės. Galima sakyti, kad „Ežero žemės“ eilėraščiai yra tam tikros patirtys, kurios padeda kūnui transformuotis. Statiškų dalykų turbūt nėra.
Vieno paskutiniųjų eilėraščių eilutėje, skirtų mano seneliui Juozapui, rašoma: „Dabar pats esi veidrodis“ ir jame atsispindi viskas, kas yra aplinkoje. Dabar ateina kiti žmonės, atsisėda, nueina ir jų vietą užima kiti žmonės. Tai keistas potyris – jauti, kad esi medyje, debesyje, visur.
– Ar buvote su seneliu artimas?
– Su juo praleidau mažai laiko, tačiau prisiminimai iš senelio sodybos yra labai šviesūs. Rašydamas jaučiau stiprų ryšį su savo šeimos istorija, kurią užsiiminėdamas geneologija bandžiau rekonstruoti. Mano senelis gimė Amerikoje, Čikagoje. Nugyveno gyvenimą ir mirė Lietuvoje. Galiausiai žinoti, iš kur atėjai, yra tiesiog labai geras jausmas <...>.
– Ar galima sakyti, kad „Ežero žemė“ yra jūsų gyvenimo knyga?
– Nežinau. Šio etapo tai tikrai.
Politinis kontekstas
– Knygoje rašoma, kad poetas yra paskutinysis politikas ir iškeliama „Poeto valstybės“ idėja.
– Mes esame maža šalis ir net nenorėdami esame piliečiai. Vieni renkasi būti pasyviais, kiti aktyviais, tad apmąstydamas šį santykį, supratau, jog aš esu valstybė ir kiekvienas pilietis yra mikrovalstybė su visa savo vertybių sistema.
Manau, kad šiais laikais poeto balsas yra visiškai marginalizuotas.
Manau, kad šiais laikais poeto balsas yra visiškai marginalizuotas, nors jis ir yra kalbos meistrystės dalis, o kalba – tautinės valstybės fundamentas <...>. Skaitydamas geriausius kūrinius lietuvių kalba – S.Gedos, Vytauto Bložės, Algimanto Mackaus – matau daugiamatę šalies ir visos istorijos perspektyvą nuo tragiškos iki juokingos. Mane apniko jausmas, kad būtent poeto valstybės mes neturime.
Analogiškai kita politinė aksioma lyg koks politinis manifestas galėtų būti „jūrų valstybė“, turinti laivyną. Lietuvoje pastarosios mes taip pat nesame išvystę – teturime kelis laiviūkščius <...>. Čia turėjau stiprią ambiciją pasipriešinti primityviam valstybės suvokimui. Apibendrinant, „poeto valstybė“ yra kita, neoficiali valstybės pusė.
„Poeto valstybė“ yra kita, neoficiali valstybės pusė.
Tai gerai atskleidžia Klaipėdoje, Anikės aikštėje, savo kalbą sakančio Hitlerio nuotrauka. Jis buvo be svastikų, odine koža apsirengęs vyrukas. Vėliau supratau, kad vidinis balsas yra tarsi vidinis Hitleris, norintis jėga primesti tam tikrą naratyvą. Šiuo motyvu kuriamas šaržas, nes į poetus ir politikus reikėtų žvelgti atsargiai.
– Skaitant ir man užkliuvo Hitlerio nuotrauka. Galvojau, nejaugi jums nekyla jokios moralinės dilemos…
– Jeigu mes save atskiriame nuo to, daug ką prarandame. Paprastai žmonės piešia save tarsi baltus ir pūkuotus padarėlius. Perskaitę Yuvalio N.Harario knygą, suprasime, kokie esame iš tiesų – Hitleris egzistuoja šiandieninėje valstybėje kiekviename iš mūsų. Kalbu apie santykį su gamta, tarša, plėšrumu <...>.
Taip, dabar iškyla ir pavyzdžių, jog galime būti taikūs. Bet juk tam ir yra tas hitlerizmas, suprantamas kaip marginalizuota, neįsisavinta, tamsioji žmonijos pusė. Čia kaip psichoterapijoje sakoma – jeigu turite ignoruojamų savybių, jos grįžta su dviguba jėga.
– Viename eilėraštyje apmąstomas karas Donbase. Galbūt galėtumėte pasidalinti šio eilėraščio kontekstu?
– Tai vienas iš naujesnių tekstų su sukrečiančiu šachtų ir plazdančių vėliavų motyvu. Dar prieš keletą mėnesių iki karo Donecke teko dalyvauti tam tikroje menininkų programoje – izoliacijoje pramoninėje vietoje. Tvyrojo stiprus jausmas, mat išvažiavus, tą vietą paėmė separatistai, o buvusi mūsų darbo vieta buvo išdaužyta, išlaužyta ir galiausiai įkurtas lauko kalėjimas. Kai suvoki, jog mus skyrė vos keturi mėnesiai...
Tada mes matėme „eisenas“, į kurias vietinė valdžia nesikišo, o žmonės gūžčiojo pečiais. Mačiau marširuojant intelekto nesužalotų žmonių veidus, kurie mojuodami raudonomis vėliavomis pražygiuodavo, o vėliau eidavo prisišnioti į „McDonald's“. Ar jiems kažkas mokėjo? Nežinau. Žodžiu, ore tvyrojo negeras kraujo jausmas, o nuskurdusi daugiabučių aplinka be šaligatvių – sukrečianti. Sudėtinga suvokti, jog kažkada buvome priversti gyventi vienoje valstybėje, mat kultūrinis ir socialinis skirtumas tapo didžiulis <...>.
– Knygoje gausu ir sovietinių inkliuzų. Ar nebijojote, pilant druskos ant istorinių žaizdų, prarasti naujumo?
– Kodėl turėčiau bijoti? Tai mano istorija ir skaudžios patirtys, kurias nešuosi per gyvenimą. Per poeziją suvokiau, kad gimiau šalyje, kurios nebėra. Sovietų Sąjungoje su visokiomis spalio šventėmis, balionais, praplikusių arba hipiškų, gauruotų diedų galvomis. Tada buvau dar vaikas ir žinoma, jog suaugęs suvokiau, jog tai – subyrėjusi imperija.
Nors šis paveldas dar gyvena mūsų daugiabučių ir pramonės rajonuose, greitai iš jo irgi liks tik padūmavęs prisiminimas.
