Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas provokuoja skaitytojus patiems nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečia kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją mažojo žmogaus idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.
Kviečiame skaityti pokalbį su autoriumi apie leidyklos „Baltos lankos“ išleisto jo naujojo romano sukūrimo aplinkybes, knygoje gvildenamas temas ir bandymą užčiuopti, ką rašančiajam gali pasiūlyti lietuvių kalba.
– Susirašinėjimą pradėčiau nuo pastebėjimo, kuris klausinėjančiam atriša rankas: „Ch.“ – viena iš tų knygų, apie kurias kalbantis, man atrodo, nerizikuojama, vadinamaisiais spoileriais. Nes nėra čia labai ką siužeto prasme išduoti: viena vertus jis tikrai taikliai nusakytas anotacijoje, o pradėjus knygą skaityti gana greitai, jei ne iš karto, pasidaro aišku, kur link viskas juda. Kur kas svarbiau atrodo, apie ką ir kaip šioje knygoje kalbama. Ir būtent žodis „kalbama“ čia yra centrinis. Ar turi pats sau atsakymą, kodėl knyga tokia – iš kalbančiojo pirmu asmeniu personažo perspektyvos?
– Neįmanoma pradėti rašyti jokio teksto, kol nenusprendi, kaip istorija bus pasakojama ar, tiksliau – kas ir kaip ją pasakos. Jau lyg ir turėjau pradinę idėją, bet nežinojau, kaip ją pasakoti, trypčiojau vietoje, o vieną dieną – beveik iš niekur – į galvą atėjo vardas „Šarlis“. Pagalvojau, kad nesąmonė: kuo čia dėtas personažas prancūzišku vardu? Bet Šarlis, be mano didelių pastangų, ėmė kaltis ir skleistis, prabilo ir pradėjo kalbėti – truputį veidmainiškai nuolankaus žmogelio balsu, atsargiai, bet atkakliai.
Pradėjęs rašyti pirmą skyrių, vėl stabtelėjau – nesąmonė, negi jis dabar taip ir kalbės? Svarsčiau, kad reikia kažką su juo daryti. Vienu metu buvau apsisprendęs, kad kalbės trys visiškai skirtingi balsai, ir taip Šarlio plepėjimas bus neutralizuotas. Bet Šarlis tarė: „Atleiskite, pone Rašytojau, bet jei jau pradėjau pasakoti, galbūt nebūtų tokia didelė nuodėmė, jei...“ Ir taip toliau. Bet kokius alternatyvius sumanymus jis naikino ir vis labiau įsitvirtino. O jo kalbėjimo būdas nulėmė ir visą istoriją, siužetą, idėjas, teiginius. Šarlio balsas tapo kūrinio struktūra, forma ir turbūt provokacija, jis kasdien padėjo man atrasti ką nors naujo ir pats iš naujo tapdavo atradimu. Šitokio rašymo smagumo dar nebuvau patyręs. O kartą supratau: Šarlis – tai „Charles“, „Charles“ – tai „Charlemagne“, ir viskas galutinai ėmė stoti į savo vietas.
Šia prasme man pačiam turbūt įdomiausia buvo tai, kad tam tikras literatūrinis gaivališkumas yra visiškai neatsiejamas nuo preciziškumo ir griežtumo. Jei kituose mano tekstuose pasitaiko daug sakinių, kurie tiesiog užpildo tarpus tarp taško A (vienos idėjos, teiginio, veiksmo) ir taško B (kitos idėjos, teiginio, veiksmo), tai šiame romane – nors iš pažiūros žodžiai lipa iš krantų – kiekvienas sakinys man atrodo būtinas ir reikšmingas savaime. Skaitytojai, žinoma, nebūtinai turi su tuo sutikti, bet esant reikalui, jaučiu, kad galėčiau kiekvieną sakinį apginti, nes kuo tirštesnis tekstas, tuo mažiau vietos atsitiktinumui.
– Šarlis, pagrindinis kalbantysis, – tikrai neeilinis personažas. Nuolat kalbama, viskas pateikiama iš vadinamojo mažojo žmogus, kuklaus personažo, į sceną visada įeinančio jau „po visko“ perspektyvos, tačiau neapleidžia jausmas, kad toks pasakotojas – nepatikimas, o jo kuklumas – apsimestinis. Tai koks ir kas gi tas Šarlis, velniai griebtų?
– Atsakysiu per aplinkui, turbūt palikdamas kiekvienam, kam bus įdomu, spręsti pačiam, kas tas Šarlis, nors kiekviename kūrinio lygmenyje jis atlieka skirtingą vaidmenį. Žiūrint literatūriškai, Šarlis yra žanras: mažojo žmogaus truputį apgaulingai nuolankus kalbėjimas, kuriuo išsakomos įvairios nemalonios, pavojingos, skaudžios idėjos, literatūroje turi savo tradiciją, gal lietuvių literatūroje ne tokią ryškią, bet kitur gerai žinomą. Šio žanro personažai būna labai įvairūs, nėra vienos formulės – nuo Dostojevskio „Užrašai iš pogrindžio“ ar Gogolio „Pamišėlio užrašai“ iki kokio Kazuo Ishiguro „Dienos likučių“ ar Thomo Bernhardo „Der Untergeher“, – tačiau juos visus punktyru sieja vidinis konfliktiškumas, pralaimėjimo jausmas ar bent tolima tolima pranašo ambicija.
– Drįsčiau sakyti, kad romanas tikrai paveikus, jį skaitant vienu prisėdimu net fiziškai imi jausti, kaip veikia žodžiai, tiesiog srautu užliejantys, vietomis, regisi, net užpilantys, – kartais reikia net stabtelt, kad atsikvėptum. Atrodo, kad kalba šitoj knygoj ir yra visas pasaulis. Gal kiek pretenzingai skamba tokia formuluotė, bet skaitant išties apima jausmas, kad knygos pasaulyje neegzistuoja nieko, kas nepasakyta. Na dar yra tai, kas nutylėta, bet vėlgi savotiškai – pabrėžtinai pasakant, kad kažkas vis dėlto nutylima. Net nežinau, kaip tiksliau paklausti, bet... Koks vaidmuo tavo romane apskritai tenka kalbai kaip tokiai? Ar tik nėra ji viena pagrindinių paties romano temų?
– Taip, romano kalba putoja kaip koks šampanas ir vietomis gal teka per kraštus, ir to siekiau sąmoningai. Turbūt būtų galima sakyti, kad šio romano kalba ir stiliumi šiek tiek (labai draugiškai) diskutuoju su šių dienų mūsų literatūros mada rašyti, pabrėžti šnekamąją kalbą. Man pačiam šis literatūroje pasireiškęs „šnekamosios kalbos judėjimas“ patinka, yra sukurta puikių kūrinių, mūsų kalbos kultūros ir visuomenės santykio su savo kalba kontekste jis turi pozityvią prasmę. Bet kartais ima rodytis, kad kai kurie šio judėjimo apologetai ima galvoti, kad tik tokia literatūrinė kalba ir turėtų būti (pačią „literatūrinės kalbos“ idėją iš principo ima kvestionuoti, nebūtinai sąmoningai ir nebūtinai tai aiškiai išsakydami).
Romano kalba putoja kaip koks šampanas ir vietomis gal teka per kraštus, ir to siekiau sąmoningai.
Todėl rašydamas iš tiesų žodinga, metaforomis ir palyginimais apipinta, pertekline kalba noriu priminti – ar kukliai, kaip Šarlis, įsiterpti į diskusiją, – kad literatūros kalba yra įvairi, pati literatūra yra pirmiausia įdomi savo įvairove, o lietuvių kalbos variantai, jei tik pasitikime pačia kalba ir ja rašančiaisiais, daug ką gali pasiūlyti. Kaip rašė Vytautas Mačernis apie lietuvių tautą: maža tauta su dideliu žodynu. Norėjosi, kad tas turtingas žodynas skaitytojus neštų, kad jie pajustų, kaip išsakoma mintis ar idėja, kaip literatūra per se beatodairiškai ir gal net nuožmiai priklauso nuo pačios kalbos. Šarlis nemąsto apie kalbą, bet pačiu savo kalbėjimu kviečia mus apie ją mąstyti.
– Viename interviu esi sakęs, kad šiuolaikiniam savo laiką apmąstančiam ir bandančiam suprasti, kas vyksta, žmogui gal visai verta būtų atsigręžti ne į modernybės pradžią, o į kur kas tolimesnę praeitį, į Viduramžius, ir įsižiūrėti, koks pasaulio tvarkos, sugyvenimo principų bei kasdienybės suvokimas vyravo tuomet. Patarimas išties nuskambėjo įdomiai, tad gal gali patikslinti, ką tuomet turėjai omenyje, ir ar šis romanas – kuriame tikrai gana aiškiai galima užčiuopti tą viduramžišką kontekstą – yra savotiškas mėginimas atsigręžti į Viduramžių epochą ir joje paieškoti atsakymų į šiuolaikinį žmogų kamuojančius klausimus?
– Pabandysiu pradėti taip, kaip turbūt atsakytų mano bičiulis Mindaugas Nastaravičius, (tik jis, žinoma, tai padarytų jautriau ir gražiau), t. y. papasakosiu trumpą istoriją iš kasdienybės. Turime tokią gana piktą kaimynę, kuri mums prasilenkiant koridoriuje ar kieme mėgsta mus apšaukti ir prakeikti. Kai sakau „prakeikti“, turiu galvoje – tikrąja šio žodžio prasme. Kasdienybės požiūriu tai nėra labai malonu, bet antropologiškai – labai įdomu: ką nors mėginti prakeikti. Apie šią moterį galvodamas, ėmiau svarstyti, kiek mumyse yra išlikę iš to pasaulio, kuris dar nebuvo patyręs mokslinio, progresyvistinio modernybės atžavėjimo, pasaulio, kuriame žmogus gyvena, yra veikiamas ir stengiasi veikti įvairiausias antgamtines jėgas, apskritai visiškai kitaip suvokia gyvenamąją erdvę ir savo vietą joje.
Kaip istorikas, tyrinėjantis sovietinės okupacijos laikotarpį, esu linkęs žmonių mąstyme ir elgsenoje matyti sovietinio laikotarpio palikimą, bet iš tiesų juk mentalinės struktūros egzistuoja labai ilgai, trupėdamos, keisdamosi, prisitaikydamos jos gali keliauti per amžius ir epochas, tad manau, kad neklaidinga sakyti, kad mūsų mąstyme esama ir viduramžiško pasaulio palikimo.
Romane nemėginu išsamiai atskleisti ar tyrinėti tų medievistinių mentalinių struktūrų, bet kūrinio pagrindą sudaro per kultūrą nuo mūsų krikščioniško europietiško pasaulio pradžios, t. y. nuo Karolio Didžiojo laikų, iki šiandienos nusidriekusios jungtys. Tas jungtis vadinu kultūriniais archetipais, nors gal kiek kita prasme, nei jas įprasta vadinti. Gyvename absoliučiai kitokiame pasaulyje nei Karolingai, bet per archetipus galime aiškiai suprasti, kad esame iš jų pasaulio kilę ir su juo susiję. Archetipais (pavyzdžiui, romane atsiradęs plaukų kirpimo motyvas, katinų pasirodymas po žmogaus mirties, ugnies nuskaistinamoji galia) per mus kalba europietiška tūkstantmetė kultūra, kaip sako pasakotojas Šarlis, mes esame tos kultūros prisiminimas.
Taigi pasakodamas Šarlis atsispiria nuo pradžios, bet eina į pabaigą ir apie ją mąsto. Taip vieno mažo žmogelio plepėjimas kviečia diskutuoti, ar neišgyvename Karolio Didžiojo laikais užgimusio pasaulio pabaigos? Ar tikrai norime to pasaulio atsisakyti? Jei nutrūks tos jungtys, kas su mumis nutiks? Ar šiuos klausimus gali apskritai užduoti mažasis žmogus?
Ar tikrai norime to pasaulio atsisakyti? Jei nutrūks tos jungtys, kas su mumis nutiks?
– Klausti apie pagrindinę knygos temą ar temas kiek nejauku ir kažkaip jautru: juk tokiam tankiam audinyje išskirdamas vieną ar kitą tematinę liniją tarsi išsiduodi, kas klausiančiajam rūpi. Surizikuosiu, dar ir truputį antrindama kultūros istorikei prof. Irenai Vaišvilaitei, ir pasakysiu, kad tematine prasme „Ch.“ – knygą apie mirtį ir laiką: nuolatinis artėjimas pabaigos link, žvelgimas mirčiai į akis, jos laukimas ir baimė, o kartu ir nepaliaujamas klausinėjimas, ar kas ją matė, ar žino, kaip ji atrodo. Kodėl pačiam pasirodė aktualu kalbėti tokiomis, sakyčiau, fundamentaliomis temomis būtent dabar?
– Kai filosofui Vytautui Ališauskui pasakiau, kad parašiau romaną apie mirtį, jis manęs paklausė: „Tai apie ką rašysi toliau, jei jau apie mirtį parašei?“ Šiame klausime slypi mintis, kad mirtis iš tiesų yra vienas iš kūrybos ir (kaip paradoksaliai beskambėtų) gyvenimo fundamentų, galbūt net aprėpiantis visus kitus, ir jei jau drįsti liestis prie jo, tai gali būti, kad toliau žengti ir nebebus kur. Tačiau rizika yra vienas prasmingiausių kūrybos akstinų.
Pirminis romano impulsas buvo socialiniuose tinkluose paplitęs reiškinys – viešai (tebūnie uždarose grupėse) transliuojamos savižudybės. Senas viešas mirties demonstravimas įgavo naujas kraupias formas. Svarsčiau, kaip apie tai kalbėti. Kai atsirado Šarlis, jis atsisakė apie tai kalbėti tiesmukai – kaip apie eilinį feisbuko fenomeną. Pasakojimas apie mirtį atsikratė akivaizdžios šiuolaikybės, persikėlė į alegorinį teatrą, ėmiau klausti, ne kodėl žmonės renkasi tokią viešos mirties formą, bet kas apskritai yra mirtis, o tada paaiškėja, kad mirties viešumas, kolektyvinis mirties stebėjimas nuo senų senovės yra neatskiriama jos dalis (pavyzdžiui, senovės Romoje pirmųjų krikščionių kankinimas viešose egzekucijose), nors mes labai linkę mirtį suprivatinti.
Kad rašyti romaną ėmiau kaip tik tais mėnesiais, kai pradėjo plisti Covidas, yra grynas atsitiktinumas. Bet šis atsitiktinumas, bėgant rašymo mėnesiams, įvedus karantiną, reanimacijose ėmus mirti žmonėms, tapo nešamąja kūrinio jėga – per šiuos metus mirtis peržengė, viena vertus, nuo kasdienybės nutolusių medijų rėmus, kita vertus, uždarą privatybę, ir prie mūsų priartėjo taip, kaip turbūt nuo XX a. vidurio nebuvo priartėjusi.
– Žinoma, lieka dar daugybė dalykų, apie kuriuos net neužsiminiau, – tai ir katinų tema, ir teatro kontekstas, ir Režisieriaus personažas, ir daugybė intertekstinių nuorodų. Knyga be galo tiršta. Tačiau visgi – kas, tavo galva, yra šios knygos skaitytojas? Ir kiek jis buvo tau pačiam svarbus, ar galvojai rašydamas apie tuos, kurie skaitys?
– Žinoma, kad galvojau. Daug kartų klausiau, net garsiai: kas tai skaitys? Tačiau akivaizdu, kad esama skaitytojų, kuriems įdomūs ne tik siužetai, bet ir skirtingos literatūrinės formos, mėginimai ieškoti, kokių esama, jei taip galima sakyti, sakinio parašymo galimybių, kaip žodžiai vejasi ne tik į pasakojimo liniją, bet ir į meninį audinį. Trumpai tariant, tai skaitytojai, kurie nori perskaityti knygą kaip meno kūrinį. Nesiimu spręsti, kiek man tai pavyko, nes šie skaitytojai tą puikiai padarys patys.
